Austė Radžiūnaitė
Pirmieji Estijos ir Lietuvos nacionalinių operos ir baleto teatrų mainai ir publikai, ir artistams įžiebė dar glaudesnių kontaktų lūkesčių.
Ištisus du dešimtmečius brandintas Lietuvos ir Estijos teatrų kūrybinių mainų projektas baigėsi. Rugsėjo pabaigoje lietuviai parodė Taline keturias operas ir baletus, o estai Vilniuje – penkis spektaklius. Pirmą kartą kaimyninių šalių trupės vienu metu pasikeitė savo scenomis. Dviejose sostinėse sinchroniškai liejosi melomanų ir baleto mėgėjų emocijos.
Virpėjo net ledinės širdys
„Tai buvo galinga – suvirpėjo net ledinės estų širdys”, – pusiau juokais ištarė kultūros ministras Arūnas Gelūnas po Eimunto Nekrošiaus režisuoto „Otelo” triumfo Taline.
„Otelas” tapo bene ryškiausiu Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) gastrolių programos Estijoje akcentu. Publika į šį spektaklį iš anksto išpirko vietas net ant sulenkiamųjų suoliukų salės pasienyje, dėl kvietimų į spektaklį varžėsi operos kritikai.
„Spektaklio atmosfera buvo kaip per premjerą, publika – įelektrinta, – dalijosi įspūdžiais Otelo vaidmens kūrėjas Vaidas Vyšniauskas. – Man atrodo, tai buvo geriausias iš visų iki šiol mūsų parodytų „Otelų”.
Estai laukė šios operos, nes retai ją stato. Jie neturi savo Otelo. O juk galėtų kaimyniniai teatrai drauge statyti spektaklius, juos paeiliui rodyti ir dalytis dainininkais. Publika apsidžiaugtų, jeigu šie Estijos ir Lietuvos trupių mainai virstų rimtesniu bendradarbiavimu.”
V.Vyšniauskas Estijoje jaučiasi kaip namie, nes šios šalies teatruose dainuoja jau penkerius metus, čia yra sukūręs septynis vaidmenis. Tiesa, lietuvis užsienyje prisistato tik Kristiano Benedikto slapyvardžiu. Taip pasivadinęs jis dalijo interviu Estijos televizijos bei radijo kanalams ir „Otelo” proga.
E.Nekrošiaus spektaklis estų kritikus įkvėpė platesniems apibendrinimams: „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras eksperimentuoja drąsiau nei Estijos nacionalinė opera kviesdamas dramos režisierius fundamentalių operų pastatymams”, – rašė „Eesti Päevaleht”.
Estai – uždaresni
Operai skirtas interneto portalas operabase.com neseniai pažėrė netikėtos statistikos apie Europos teatrus, tarp jų – ir Baltijos šalių.
Pasirodo, pagal operos spektaklius, tenkančius milijonui gyventojų, Estija praėjusį sezoną buvo antra Europoje, o Lietuva – tik šešiolikta. Operos miestų šimtuke Talinas atsidūrė 29-ojoje vietoje, o Vilnius – tik 91-ojoje.
Gastrolių metu pabendravus su estais paaiškėjo, kad jie gyvena kur kas uždariau ir tyliau nei lietuviai muzikinio teatro kūrėjai. Estijos trupė gastroliuoja labai retai ir svečių pas save kviečiasi itin mažai.
Ramius kaimynų kūrybos vandenis šiemet sudrumstė būtent naujo Estijos nacionalinio operos ir baleto teatro (ENOBT) vadovo Aivaro Mäe iškelta kūrybinių mainų su Baltijos kraštais idėja. Estai pirmiausia ryžosi pasikeisti spektakliais su latviais, o dabar – ir su lietuviais.
„Tokių projektų rezultatai fantastiški, – tryško entuziazmu naujasis ENOBT operos direktorius, buvęs garsus dainininkas Martas Mikkas. – Publikai kaip ant lėkštutės pateikiama kitos šalies kultūra – nereikia niekur keliauti, kad praplėstum savo akiratį. Lietuviški spektakliai labai praturtino mūsų sezono pradžią.”
Direktorius apgailestavo tik dėl viena – kad su trupe viešėdamas Vilniuje negalėjo pamatyti gerų lietuviškų pastatymų Taline. Ten publika kėlė ovacijas „Otelui” ir „Žydei”, iš entuziazmo trypė kojomis po „Romeo ir Džuljetos” bei „Raudonosios Žizel” baletų.
Negailėjo pagarbos ženklų
Lietuvos publika estams taip pat negailėjo plojimų ir pagarbos ženklų. Tačiau kaimynų atvežti spektakliai, daugelio žiūrovų teigimu, atrodė blankokai savojo teatro kūrybos kontekste. Išskyrus britų choreografo Kennetho MacMillano baletą „Manon” pagal Jules’io Massenet muziką, jau 40 metų keliaujantį per pasaulio scenas.
„Manon” – ryškiausias gastrolių akcentas, – matytų Estijos spektaklių įspūdžius apibendrino muzikinio teatro kritikė Živilė Ramoškaitė. – Tai buvo įvykis – pirmą kartą Lietuvoje gyvai pamatėme puikiai atliekamą legendinio kūrėjo darbą, kerintį subtilia estetika, pasakojantį dviprasmišką moters istoriją be lašelio vulgarumo.”
Kritikai gyrė ir neįprastai estų trupės pastatytą „Bohemą”, kuriai Izraelio režisierius Ranas Arthuras Braunas pasitelkė daugiasluoksnes vaizdo projekcijas.
Labiausiai visus nuvylė lietuviškas akcentas – režisieriaus Raimundo Banionio su scenografu Sergejumi Bocullo dar 2005 metais pastatyta Giacomo Puccini „Toska”. Kai kurie žiūrovai salę paliko po pirmojo veiksmo.
„Buvo sunku suprasti, iš kur atklydęs tas spektaklis, nepavykęs visais atžvilgiais, išskyrus muzikinę darną, – stebėjosi Ž.Ramoškaitė. – Po svečių „Toskos” ir „Meilės trims apelsinams” piršosi mintis, kad mūsų teatras yra pažengęs kur kas toliau – jis gyvesnis, įdomesnis, įtaigesnis. Žmonės, kurie nuolat lanko LNOBT spektaklius, turėjo pajusti tą skirtumą ir įvertinti mūsų spektaklių privalumus.”
Kritikams atrodė prasminga tik po ilgesnio laiko pratęsti teatrų bendradarbiavimą. Tačiau atgaivinti solistų mainus, jų nuomone, verta nedelsiant.
Vadovas mato projekto perspektyvą
Gintautas Kėvišas, LNOBT generalinis direktorius
„Šie teatriniai mainai – svarbus kultūros įvykis. Iki šiol estai buvo mūsų projektų, kuriuos vykdėme su latviais, lenkais, rusais, nuošalėje. Matau šios partnerystės perspektyvą. Kita vertus, negaliu pasakyti, ar Vilniuje parodyti estų spektakliai atitiko mūsų teatro estetinę kryptį ir lygį. Atrinkti juos buvo labai sunku: kai kuriuos veikalus, net įdomiau pastatytus, turėjome savo repertuare, kitus būtų keblu perkelti į LNOBT sceną. Ji yra kur kas didesnė nei estų. Pasirinkome, ką galėjome. Pritaikyti kitoms erdvėms sunku ir LNOBT spektaklius. Pavyzdžiui, „Romeo ir Džuljetos” dekoracijos Vilniuje sumontuojamos dešimt kartų greičiau nei Taline dirbant rankomis.
Daugelio gerų LNOBT spektaklių dekoracijas reikėtų montuoti 2–3 dienas. Gastrolių sąlygomis tai neįmanoma. Europoje yra tik keli teatrai, kuriuose mūsų spektakliai atrodytų visaverčiai. Bet nesu tikras, ar ir ten būtų tokia gera apšvietimo įranga, kokią turime mes. Ko gero, labiausiai LNOBT spektakliai tiktų Kinijai, kuri sparčiai stato modernius, puikiai techniškai įrengtus teatrus.”
