
Prieš metus Yossio Bergo ir Odedo Grafo šokio teatras pradėjo žvėries žmoguje paieškas. Tąkart juoko persmelktas jų spektaklis „Paklydęs žvėris" buvo pripažintas stipriausiu 2010 m. spektakliu Izraelyje. Šį spektaklį Y.Bergas ir O.Grafas pristatys ir Kauno publikai Tarptautiniame šokio festivalyje AURA 21. Paklaustas, kaip iš šokėjo tampama choreografu, O.Grafas pastebėjo: abu šokio teatro vadovai iki šiol šoka ir kuria choreografiją savo spektakliams. „Nuo pat pradžių, tik tapęs šokėju, aš troškau sukurti nuosavą pasaulį. Tai ilgas, iki šiol besitęsiantis procesas - vis dar renku savo choreografinius įrankius. Manau, reikia apsispręsti, kad tavo kaip kūrėjo pusė eis pirma, o savo kaip šokėjo pusę - nustumti į antrą planą, reikia apsispręsti ką ir kaip nori daryti", - sakė O.Grafas.
- Kaip atrodo O.Grafo ir Y.Bergo pasaulio kasdienybė?
- Pagrindinis dalykas mūsų kasdienybėje yra tai, kad mes nepažįstame rutinos, kiekviena diena skiriasi nuo prieš tai buvusios. Su savo spektakliais daug keliaujame ir dažnai atsiduriame skirtingose pasaulio vietose. Mūsų kasdienybė priklauso nuo to, ką tuo metu veikiame. Jei esame kūrybinėje fazėje, tuomet kasdien kelioms valandoms keliaujame į studiją; jei tai pasirodymų fazė, mes dažniausiai esame teatre ir didžiąją dienos dalį rengiamės pasirodymui. Taip pat nemažai laiko praleidžiame administruodami savo trupės reikalus.
- Kaip jūsų pasirodymuose atsiranda siurrealios kaukės ir kostiumai? Koks jų vaidmuo?
- Kai kuriame, stengiamės kuo labiau atsipalaiduoti tyrinėdami pasirinktas temas - tai taip pat sakytina apie vizualiąją jų pusę. Mums patinka į studiją atsitempti siurrealių elementų ir naudojantis jais išbandyti savo pačių perspektyvą - kaukės yra to dalis. Mums taip pat patinka, kad kad kaukės tarsi leidžia pasijusti kuo nors kitu ir išreikšti kitą tavo kaip atlikėjo pusę.
- Kokį poveikį jūsų darbui daro daro sėkmė ir pripažinimas?
- Mums tai svarbu, mes to laukiame, tačiau dar svarbiau patiems būti patenkintiems savo kūriniu ir manome, kad turėtume būti didžiausiais savo paties kritikais. Juk teigiamų atsiliepimų siekimas gali apriboti kūrybinę laisvę.
- Kritikai teigia, kad šiuolaikinis šokis vis mažiau ir mažiau susijęs su šokiu.
- Manau, kad jie teisūs. Šiuolaikinis šokis plėtojasi tokia linkme, daugiau susitelkiama į temą, nei į patį šokį. Taigi konceptai ir idėjos dažnai yra svarbesni nei pats šokis. Mūsų kūryba taip pat juda šia kryptimi, nors abiejų kūrybinės šaknys yra fiziniame šokyje ir fizinis tyrimas užima didelę mūsų darbų dalį.
- Kaip pasirenkate temas?
- Renkamės mus intriguojančias temas - tas, kurios jaudina mus abu. Norime, kad per mūsų darbus persismelktų asmeninis žvilgsnis, tad temos turi būti mums artimos.
- Ką reiškia būti choreografiniu duetu?
- Mums tai buvo sutapimas, nieko neplanavome. Kartu sukūrėme trumpą šokio duetą, abu daug iš jo pasisėmėme ir nusprendėme toliau dirbti kartu, vėliau prisijungė daugiau žmonių - taip ir išaugo mūsų kompanija. Jaučiame, kad kai tik atrandi žmogų su panašia menine vizija, kurti tampa lengviau, pati kūryba tampa produktyvesnė. Kartais vienas iš mūsų imasi vadovauti, tačiau iš esmės norime suteikti vietos vienas kito saviraiškai.
- Tokioms trupėms kaip jūsų gyvenimas yra globali patirtis: daug keliaujate, dirbate su kitomis trupėmis. Kaip tai keičia jūsų požiūrį į kūrybą? Ar jus apskritai įkvepia jūsų kultūrinė patirtis?
- Manau, ši patirtis mus labai veikia ir kaip žmones, ir kaip choreografus. Tikime, kad naujos patirtys plečia mūsų žinojimą, atveria žvilgsniui daugiau planų, taigi darbas ir kelionės su žmonėmis, kilusiais iš kitų kultūrų, mums yra įkvėpimas, informacijos šaltinis kaip žmonėms ir kaip menininkams. Šitas globalumo pajautimas persmelkia mūsų kūrinius, mes dažnai nagrinėjame kultūrinių skirtumų temą ir individo ryšį su visuomene.