Vytauto Didžiojo universitetas, Jurgita Staniškytė, Prof. dr. teatrologė
Per 20 nepriklausomybės metų apie Lietuvos kultūros valdymo sistemos kūrimo vargus ir iššūkius rašyta labai daug. Iš pradžių rimtai, kiek vėliau - piktai, pastaraisiais metais - šmaikščiai ir su ironija. Vien peržiūrėjusi savo kuklų asmeninį archyvą galiu konstatuoti, kad posovietinio Lietuvos meno lauko problemos tiksliai diagnozuotos jau 1991 m., kartu siūlant aiškias ir argumentuotas sprendimų gaires.
Transformacija užtruko
Kultūros kongreso nuostatos, Vyriausybės programos, Lietuvos kultūros politikos gairių projektai ir apžvalgos, galų gale reti, tačiau itin svarbūs moksliniai esamos situacijos tyrimai, - visi šie dokumentai ir kartu vykusios diskusijos mokė Lietuvos kultūros bendruomenę naujos abėcėlės. „Kultūros strategija", įvairios „meno valdymo sistemos" (nuo „laistytuvo" iki „rankos atstumo" principų), „subalansuota, arba darni plėtra", „kultūrinės ir kūrybinės industrijos" bei kiek mažiau patrauklūs „tinklo optimizavimas", „kultūros lobizmas" po truputį įsitvirtino Lietuvos viešojoje erdvėje.
Ir nors nemaža šių sąvokų dalis neturėjo konkrečių ranka apčiuopiamų atitikmenų posovietinės Lietuvos tikrovėje, o kartais tiesiog reikšdavo visai ką kita (pvz., po sąvoka „darni kultūros plėtra" dažnai slėpdavosi siūlymas valstybei remti visus po truputį), neteisinga teigti, kad visos šios diskusijos išmokė tik naujos retorikos ir niekaip nepaveikė kūrėjo realybės. Ji keitėsi, tačiau žvelgiant į šiuos pokyčius iš 20 metų perspektyvos net ir didžiausias optimistas negalėtų šioje byloje įrašyti „transformacija baigėsi" ir padėti taško.
Čia labai tinka prisiminti Umberto Eco frazę, kad problemos nagrinėjimas dar nereiškia jos sprendimo. Vadovėliuose konstatuojama: „Lietuvoje pereinant nuo planinės prie rinkos ekonomikos, meno organizacijos ir publikos santykių nebereglamentuoja centralizuoti politiniai sprendimai", tačiau argumentuotai pasiginčyti su šiuo teiginiu, manau, norėtų ne vienas Lietuvos meno lauko dalyvis. Teorija šioje srityje kartais prieštarauja realybei.
Darbas minų lauke
Viešai sutariama, kad per 20 pastarųjų metų tiek dėl išorinio spaudimo, tiek dėl vidinės būtinybės keitėsi visos trys Lietuvos meno lauko dedamosios: kūrėjas, publika ir institucijos. Pastarosios, deja, mažiausiai.
Kadangi struktūrinė reforma reiškia strateginę visos sistemos peržiūrą, Lietuvoje kol kas apie ją kalbėti galime tik teoriškai. Kaip tokia situacija veikia konkrečią Lietuvos teatrų sistemos dalelytę - teatro vadybą, priklausančią nuo valstybės kultūros valdymo modelio?
Dėl įvairių aplinkybių meno vadybos įgūdžiai ir praktika Lietuvoje atsirado prieš įvykstant sisteminiams pokyčiams, tad apie efektyvų viso teorinio meno vadybos potencialo įgyvendinimą kalbėti dar anksti. Iš pradžių į meno vadybą žiūrėta su ne visai pagrįstu optimizmu, kaip į mechanizmą, kurį įvaldžius ar tiesiog nužiūrėjus nuo Vakarų bus galima kone automatiškai pasiekti puikių rezultatų, kartu kaip šalutinį poveikį sukuriant ir gyvybingą bei skaidrią meno rinkos valdymo sistemą.
Deja, Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų bei Vidurio Europos šalių, meno vadyba dažniausiai užsiima (teisingiau, yra priversta užsiimti) laviravimu tarp negatyvių pereinamojo laikotarpio reiškinių, daug rečiau - naujų meno reiškinių inicijavimu ar idėjų generavimu ir beveik niekada - meninio lauko autonomijos stiprinimu.
Neabejotinai, navigacija minų lauke iš meno vadybininko reikalauja kitokių bruožų nei, sakykime, strateginis nepriklausomybės sąlygų ir ribų numatymas. Tad kokių savybių iš teatro (meno) vadybininko reikalauja dabartinė Lietuvos meno situacija? Straipsnio pavadinime lyg ir pateikiama trumpa tokių savybių formulė, tačiau norėčiau ją išplėtoti kiek rimčiau.
Nuo utopijos...
Manau, kad per pastaruosius dešimtmečius Lietuvoje gana aiškiai galima apibrėžti bent tris teatro (meno) vadybos tipus, santykinai juos galėtume pavadinti taip: utopinis, pragmatinis ir simuliacinis.
Utopinė vadybos samprata paprastai reiškia tikslų ir veikimo sąlygų nesuderinamumą, o kartais tiesiog nepagrįstus lūkesčius ar fantazijas. Lietuvos kontekste „utopiškai" skamba teatro vadybininko kaip individualios vizijos nešėjo, inicijuojančio naujus meno procesus samprata. Toks teatro vadybininkas ne tik bando prilygti menininkui kūrėjui, užsitikrinti sau vietą teatro istorijoje, bet ir siekdamas realizuoti savo sumanymus privalo grumtis politinės galios lauke. O čia utopijos gali virsti kažkuo visai kitu.
Egzistuoja ir kitas utopinės vadybos sampratos kraštutinumas - požiūris į meno vadybininką kaip manipuliacinių mechanizmų galias išmanantį burtininką, savo stebuklais galintį bet kokią teatro pelenę paversti pelninga ir publikos mylima princese. Dažniausiai tokį požiūrį paskatina finansinė komercinių teatro projektų (pvz, „Domino" teatro) sėkmė arba tarptautinis Lietuvos režisierių pripažinimas.
...iki pragmatizmo ir simuliacijos
Pragmatinio tipo teatro vadybininkas yra kūrybos proceso prižiūrėtojas, dirbantis įvairius darbus bei tarpininkaujantis tarp meno ir žiūrovo.
Jo inovatyvumas, kitaip tariant, noras ir galimybė siūlyti bei įgyvendinti naujas idėjas dažnai atsimuša į bendro Lietuvos kultūros valdymo modelio sienas, kai nebeužtenka išmanyti vakarietiškų meno vadybos taisyklių, o reikia perprasti ir savaip suprantamus kultūrinio lobizmo principus. Todėl neretai teatro vadybininkas pragmatikas, vengiantis žengti į politinės galios lauką, tiesiog stengiasi dirbti „duotosiose aplinkybėse", taip lavindamas savo kūrybingumą arba didindamas adaptyvumo koeficientą.
Apie simuliacinį tipą galime kalbėti tada, kai klasikinė vadyba organizacijos veiklai iš principo menkai reikalinga, nes veikla vykdoma pagal kitus principus. Teatras nesirūpina rinkodara, nes ne žiūrovų skaičius lemia jo egzistenciją, neorganizuoja jokios papildomos veiklos, kuri padėtų siekti kokių nors strateginių tikslų (pvz, festivalių ar edukacinių programų), nes vienintelė jo strategija yra išlikimas.
Negalima teigti, kad vadyba čia visiškai neegzistuoja, greičiau ji naudojama norint išsaugoti status quo, o ne siekiant efektyvumo ar naujovių. Tokie „išlikimo vadybos" pavyzdžiai negalėtų egzistuoti atskirai nuo valstybės kultūros vadybos sistemos, nes paprastai yra tiesiogiai suaugę su juos maitinančiu sistemos kūnu.
Iššūkių užteks visiems
Įvedus papildomą parametrą - Europos Tarybos užsakymu skelbiamą statistiką (www.culturalpolicies.net), kur pagal paskutinius pateiktus duomenis Lietuvos valstybė 2004 m. kultūros reikmėms vienam gyventojui skyrė 34,65 euro, galima konstatuoti, kad visi trys Lietuvos teatro vadybininkų tipai turi dirbti daug ir sunkiai.
Akivaizdu ir tai, kad bet kokie Lietuvos kultūros valdymo sistemos pokyčiai, kad ir žadamas perėjimas prie labiau decentralizuotų finansavimo principų, atsilieps ir teatro vadybos pavidalams. Žinoma, norėtųsi, kad stebukladarių būtų daugiau.
