Tada, kai tau tik dvidešimt, už humanizmo pamokas teatre šimtąkart labiau vilioja gyvenimo mokykla. Tarp keturių sienų uždaryta scena, klasikiniai veikalai, vėl ir vėl juos kartojantys aktoriai, regis, skirti tik intelektualams iš praėjusių laikų. Norėdami daugiau dinamikos (matyt, ir jaunesnės publikos), 65-ojo Avinjono festivalio organizatoriai didžiąją šių metų teatro šventę paskyrė šokiui, tačiau ne tik jis įnešė gyvasties į In scenas. Greta nuolatinio jausmo, kad būtent čia vyksta kažkas nepakartojamo, kad esi čia ir dabar vykstančio scenos eksperimento liudytojas, Avinjone atrodė, kad teatras yra neatsiejamas nuo bet kokių šiuolaikiškų žmogaus dvasios raiškos būdų. Scena iškart praryja šokio, muzikos, dailės, video ir kino meno naujoves ir ieško kitų, dar niekuomet neatrastų arba seniai pamirštų išraiškos priemonių.
Jubiliejinio Avinjono festivalio renginiuose buvo skirta dėmesio ir šokio retrospektyvai. Jeano Vilaro namuose pristatyta paroda „Nuo Moriso (Maurice Béjart) iki Boriso (Boris Charmatz). Avinjonas ir šokis", o į spektaklių programą įtraukti keli pasirodymai iš judesio istorijos vadovėlių. Jie šiandienos eksperimentų kontekste suteikė galimybę kiekvienam nusipiešti savą judesio meno raidos viziją.
Vienas iš tokių istorinių darbų buvo Cecilia Bengolea ir François Chaignaud sukurti (o gal labiau tiktų sakyti „atkurti"?) „Laisvieji šokiai" (Danses libres). Įsivaizduokite: tarpukario Paryžius, čekų kilmės François Malkovsky, susižavėjęs Isadora Duncan, ieško savitos šokio technikos, alternatyvos klasikiniam šokiui. Žavėdamasis antikinėmis skulptūromis bei gamta, šis muzikantas-choreografas siekia tobulos kūno formos ir natūralių, žmogui patogių judesių.
Darbas sumontuotas iš čia pat fortepionu (pianistas - Alexandre´as Bodakas, dirbęs kartu su Malkovskiu) atliekamų Richardo Wagnerio, Edvardo Griego, Claude´o Debussy, Frédérico Chopino ir kitų kompozitorių kūrinių, kuriuos savo kūnais interpretuoja spektaklio choreografai ir dar keturi šokėjai. Jų kojos laisvos, nevaržomos avalynės, kūnai beveik nuogi, ištepti dažais, kad atspindėtų ir išryškintų ant jų krentančią šviesą. Choreografija neatrodo sudėtinga, judesiai vis kartojasi. Klasikinį šokį kartais primena grakštūs rankų ar tvirti kojų mostai, tačiau tai, ką matome, jau labai toli nuo „Gulbių ežero". Smailėjančios Karmelitų kiemo (Cloître des Carmes) arkos šoka kartu su atlikėjais, o šie scenoje formuoja paveikslus, primenančius modernistų drobes. Iki šiol Henri Matisse´o „Šokis" man atrodė įmanomas tik muziejuje, tačiau Chaignaud su kolegomis išraiškingai perkėlė jį į sceną.
Atkurti beveik šimtmečio senumo judesius jauniems atlikėjams padėjo Malkovskio mokinė Suzanne Bodak (Alexandre´o Bodako žmona) . Šiai poniai virš septyniasdešimt, tačiau amžius jai nesutrukdė scenoje parodyti labai įdomų solo. Nors paskutinę In festivalio dieną šokėjai atrodė labai pavargę ir vienintelis Chaignaud tryško milžiniška energija, šis spektaklis dovanojo neįtikėtinų patirčių.
Galbūt šiandien mieli kaip vaikystės žaislai, laisvieji šokiai XX a. pradžioje galėjo atrodyti panašiai šokiruojantys kaip naujas amerikiečių choreografės Meg Stuart darbas „Violet"? Iš jo draugei parvežiau lauktuvių - prieš pasirodymą dalintus ausų kištukus. „Kas tai per spektaklis, jei bežiūrint reikia užsikimšti ausis?" - klausė manęs. Skambant vis garsėjančiai, keistai pulsuojančiai, šiek tiek džeržgiančiai muzikai penki šokėjai scenoje skirtingai judėjo. Ir vaizdas, ir garsas nepaprastai vargino. Atrodė, kad kiekvienas scenos eterio komponentas vystosi atskirai. Kol mėginau išlaikyti dėmesį, labiau nei veiksmą scenoje jutau greta sėdėjusio garbaus amžiaus amerikiečio ekstazę. Jam taip patiko ta siaubinga muzika, kad su aplinkinėmis kėdėmis judėjo į taktą, kurio, man atrodė, visiškai nebuvo. Nesiryžau palikti salės, tad vis dvejodama stebėjau tuštėjančias žiūrovų eiles. Jose liko tik šios beprotybės fanai, kurie po spektaklio tryško ovacijomis! O gal visgi vertėjo užsikimšti ausis?
Išbraukusi Meg Stuart iš savo festivalio kalendoriaus, norėjau scenoje pamatyti šokėją ir choreografą Borisą Charmatzą. Pasinaudojau paros pratęsimu - „Dvidešimt penktąja valanda", kurioje susirungė festivalio meno vadovas ir džiazo muzikantas Médéricas Collignonas. Kol pastarasis įvairiausiais triukais kerėjo jaukioje salėje susirinkusią publiką, Charmatzas atrodė sutrikęs. Mažai judėjo, daugiau kalbėjo. Jis buvo pakirstas išvakarėse vykusios improvizacijos, kurią galima būtų pavadinti undergroundiniu Avinjono festivalio atsisveikinimu su dainininke Amy Winehouse.
Vakaryštėje „Dvidešimt penktojoje valandoje" Meg Stuart darė ir šį, ir tą, o vienu metu, matyt išsėmusi savo kūrybines galias, pasitraukė į užkulisius. Ten apsirėdė keista (o gal juokinga?) suknele. Grįžo į sceną ir ištarė: „I am Amy. I´ve been here before"(„Aš esu Amy, - o toliau pratęsė Amy Winehouse dainos žodžiais, - Aš jau esu čia buvusi"). Visų improvizacijos žiūrovų akys pritvinko ašarų. Choreografas buvo sužavėtas buvusio pasirodymo atmosfera, tačiau jau kitą vakarą istorija apie Meg-Amy buvo vienintelis jo šansas įveikti įsisiautėjusį Collignoną. Šis sukūrė savitą vakaro dvasią, kuri užtvindė visą salės eterį.
Labiau racionalus nei emocionalus festivalio programoje pasirodė prancūzų šokėjas ir choreografas Rachidas Ouramdane. Spektakliuose dažnai naudojantis naujausias medijas ir įvairiausius mechanizmus, savo darbe „Pasaulinė paroda" (Exposition Universelle) jis jungė meno ir politikos istoriją, taip išvystydamas savitą spektaklio žodyną. Taip, tai konceptualus judesio menas! Operuodamas savo sukurtomis vizualiomis sąvokomis, šokėjas papasakojo istoriją, kurioje galima įžvelgti sugretinintą neribotos valdžios asmenų kultą ir šių dienų Prancūzijos politiką. Ieškant daugiau informacijos apie šį darbą, man pasirodė, kad spaudoje jis aprašomas itin atsargiai renkant žodžius.
 |
| „Čezena“: žaismė su natūraliu apšvietimu |
Priešingai naujausioms Rachido Ouramdane technologijoms ir išradimams, Belgijoje kurianti Anne Teresa Keersmaeker išmėgino gamtos jėgas. Jos spektaklis „Čezena" Popiežių rūmuose buvo rodomas auštant.
Veiksmas prasideda tamsoje, jokio dirbtinio apšvietimo. Scenos centre - apsinuoginęs šokėjas, tačiau greičiau žinome, nei matome jį esant. Jis kaip šešėlis. Pradeda skambėti viduramžių giesmės, kurias atlieka profesionalūs dainininkai ir šokėjai. Scenoje gimsta judesys, kurį kartu su šokėjais atlieka dainininkai. Po truputį švinta, ima ryškėti žmonių kontūrai. Popiežių rūmų kieme sienos meta šešėlį, tačiau priešais esančio mūro viršuje jau matosi oranžinis saulės kelias. Ant bokšto - žmogus su veidrodžiu. Pagavęs saulės spindulį, jį nukreipia į sceną ir apšviečia mažą jos lopinėlį. Jame greta judantys žmonės formuoja šešėlį. Net nesuvokiame, kaip viskas pilka. Saulei vis kylant link horizonto, viena po kitos atsiranda spalvos. „Šis šokėjas oranžiniais batais!" - lyg pažadinta sukrunta mintis. Praėjus dar kiek laiko, ėmiau suvokti, kad visų šokėjų bateliai yra skirtingų spalvų.
Žiūrėti spektaklį nebuvo lengva: valdomas dirbtinis apšvietimas padeda nukreipti publikos dėmesį į svarbiausią scenos vyksmą. Kaip ir daugelyje kitų Prancūzijoje matytų judesio spektaklių, taip ir „Čezenoje" atlikėjai nesitraukdavo į užkulisius, ilsėdavosi taip pat viešai, kaip ir rodydavosi, tad visi buvo vienodai (ne)apšviesti. Akims limpant reikėjo stengtis susikoncentruoti, stebėti ne besiilsinčių, o pasirodančių veiksmą tamsioje scenoje. Visgi dėmesys, lyg tyčia, krypo link šviesaus dangaus.
Artimas ir įdomus savo išraiškos priemonėmis man pasirodė kito flamando Guy Cassierso režisuotas „Kraujas ir rožės. Žanos ir Žilio giesmė" (Bloed & Rozen. Het lied van Jeanne en Gilles), kuris taip pat buvo pristatytas Popiežių rūmų Garbės kieme. Pjesės autorius Tomas Lanoye specialiai Guy Cassierso teatro trupei sukūrė įspūdingą istoriją, kuri sujungė dvi istoriškai priešingai vertinamas asmenybes - šventąją Žaną D´Ark (Jeanne d´Arc) ir vaikų žudiką Žilį de Rė (Gilles de Rais). Pagrindiniai aktoriai Abke Haring (Žana) ir Johanas Leysenas (Žilis) suvaldė begales teksto. Dviejų su puse valandos trukmės pasirodyme jie judėjo minimaliai, tačiau kartu su kolegomis sugebėjo išlaikyti 2000 žiūrovų dėmesį! Aktorių flamų kalba tariamą tekstą (vertimas į prancūzų kalbą pateikiamas titrų ekranėliuose) papildė viduramžiško choro balsai. Kaip įprasta Avinjone, garsas gyvas, jokių įrašų.
 |
| Giesmė apie Žaną ir Žilį. Christophe Raynaud de Lage / Festival d´Avignon nuotraukos |
Dar prieš spektaklį nustebino tuščia juoda scena. Vizualiam apipavidalinimui režisierius su scenografu panaudojo du žmogiško mastelio ekranus ir milžinišką (apie 10 x 15 metrų) ekraną už jos, kuris dengė didelę Garbės kiemo sienos dalį. Aktoriai visą laiką buvo filmuojami, dažnai mažesniųjų ekranų, kuriuose atsirasdavo tam tikras vaizdas, fone. Galutinis kadras buvo transliuojamas didžiajame ekrane, jį stebėdama vaizduotė suteikdavo prasmę kiekvienam teatro elementų deriniui. Viena meistriškų iliuzijų: Haring ir Leysenas, stovėdami gan dideliu atstumu vienas nuo kito, lėtai perkėlinėja kojas ir kalba. Ekranas už jų mirga žaliai ir geltonai. Suvokdama vaizdą didžiajame ekrane, vaizduotė foną gali paversti mišku, o aktorius - ant žirgų jojančiais karo vadais, nors realybėje nėra nei miško, nei žirgų! Greta kino priemonėmis formuojamų iliuzijų Guy Cassiersas žaidė ir šešėliais, kuomet grupinėse scenose keli atlikėjai atsistodavo žingsniu arčiau apšvietimo šaltinio, taip savo personažo šešėlį vizualiai dvigubai sureikšmindami.
Įdomūs buvo ir spektaklio kostiumai. Atsisakyta istorinio XV a. drabužio, tačiau buvo imituojama stilistika. Pirmojoje dalyje antraeiliai veikėjai dėvi kostiumus, prie kurių pritvirtintos rankos padeda išryškinti personažų psichologiją: Dofino (Stefaanas Degandas) marškinius plėšiančios keturios plaštakos pabrėžia garbės troškimą ir ambicijas, o Karalienės (Katelijne Damen) taliją apsivijusi ranka neleido užmiršti, kad būsimo karaliaus motina pasiruošus panaudoti ir moteriškas gudrybes.
Techniškai sudėtingas „Kraujo ir rožių" sumanymas įgyvendintas nepriekaištingai. Po spektaklio kone visas Garbės kiemas pakilo pagerbti atlikėjų. Tai buvo pirmas mano matytas spektaklis, po kurio stovėjo šitiek žmonių.
Kitą dieną, kalbėdamasi su Abke Haring, bandžiau ištraukti jos sėkmės paslaptį. Ji atrėmė visus komplimentus sakydama, kad nė vieno žingsnio scenoje nenužengė viena: spektaklis buvo visos komandos bendras darbas, neišskiriant nei aktorių, nei technikų. Kalbėdama apie atmosferą trupėje, džiaugėsi, kad visi jos nariai bendrauja kaip artimi draugai, visuomet rūpinasi ir padeda vieni kitiems. Tai šią „Toneelhuis" bendruomenę dar labiau sustiprina.
Regis, iki kitų metų liepos dar dabai daug laiko. Galiu tik spėti, kad organizatoriai paruoš dar vieną teatro šventę, kurioje kaip ant delno matysis scenos menų vystymosi tendencijos, o žiūrovų teismui bus pateikti naujausi teatro eksperimentai. Kartu su Hortense Archambault ir Vincent´u Baudriller 2012 metų Avinjono festivaliui ruošiasi anglų režisierius, „Theatre de Complicite" įkūrėjas Simonas McBurney. Tai leidžia tikėtis, kad kitais metais čia bus gausu anglakalbių kūrėjų, o prancūziškai sunkiai suprantantys žiūrovai galės džiaugtis spektakliais anglų kalba. Galbūt tuomet labiau pajusime pasaulinės scenos pulsą, kuris galėtų atverti naujus kelius ir mūsų teatrui?
