Jei teatras - mūsų gyvenimo veidrodis, rodantis mūsų minčių užkaborius, baimes ir slėpininguosius sielos kampelius, tai kas tuomet yra naujasis cirkas? Šiemet man jis priminė Anderseno pasakoje „Sniego karalienė" minimą veidrodį, kuris iškreipdavo viską, kas tik jame atsispindėdavo. Gal tik su nedidele pataisa - ne tiek iškreipdavo, kiek pakoreguodavo, parodydamas visiškai netikėtą daiktų, žodžių, minčių, žmonių ir veiksmų pusę.
Lygiai taip pat ir naujasis cirkas - menkas tradicinio cirko atspindys - mūsų galvose piešia visiškai naujus ir netikėtus vaizdus, kuriuose spektaklis (gyvenimiškų vaizdų korekcija) prasideda ne nuo triuko ir jo atlikimo meistriškumo, kartais labai dirbtinai bandomo apipinti mintimis ir „apvaidinti", bet nuo idėjos, kuri, jei tik yra pakankamai atvira, įsileidžia į savo įgyvendinimo procesą ir žongliravimą, ir balansavimą ant lyno, ir klounadą, ir muziką, ir - o siaube! - nuogą kūną, prisidengusį trumpikių vaidmenį atliekančia šluota. Keturiuose spektakliuose daiktai apsimesdavo kažkuo kitu, o žodžiai giminiuodavosi ir susijungdami pagimdydavo netikėtas frazes ir reikšmes.
Žinoma, šiemetinis topas - prancūzų trupės „La Scabreuse" spektaklis „[Taitlas]". Jame nebuvo nieko tikra: visi - daiktai ir žmonės - kažką vaidino, apsimetinėjo ir apeliavo į žiūrovų kultūrinius potyrius, negailestingai tyčiodamiesi iš stabais virstančių įžymybių ir klišių. Trys personažai - Muzikantė, Akrobatas ir Žonglierius užsiėmė tuo, ką jie geriausiai mokėjo, tačiau jų veiksmai nuolat tarsi aidą vilko su savimi perkeltines prasmes - buvo vienodai meistriškai žongliruojama kuokomis ir žodžiais, balansuojama besivartančiame geležiniame ir prasmių rate, o melodija išgaunama tiek muzikiniais garsais, tiek ir panašių žodžių sąskambiais.
Spektaklis klampino į atminties temą: „Ar įmanoma atsiminti tai, ko nesi patyręs?". Visą spektaklį tarsi ant peilio ašmenų buvo balansuojama tarp skaudaus ir juokingo - tarsi priešmirtiniai klouno pokštai. Armėnija - konjakas, šašlykas, Chačaturianas, genocidas... Muzikinis sąskambis - genocidas-streptocidas. Naujas junginys - Armėnijos streptocidas. Juokas. Armėnija, khmerai - juos sieja genocidas. Lietuviškai nuskambantis žodis „Pa-miršau" grįžta aidu „Pa-neriai", o šis savo ruožtu - 1968 m. pavasaris, Praha... Šūviai... nebejuokinga.
Ar tikrai? Juk jei nedalyvavai, tai ir neprisimeni, tai tik dar viena data - kažkurių metų kažkoks pavasaris kažkur. Juk viskas priklauso nuo to, kaip skaitai ženklus (net pradėjau įtarti, kad šis spektaklis skirtas semiotikos specialistams). Šluota yra šluota, bet jei jūs turite seksualinių problemų, tai nuogaliaus papilvėje prispausta šluota jūsų sąmonėje sukels pornografinius vaizdinius ir jūs pulsite dengti nieko neįtariančio greta sėdinčio vaiko akis, taip nejučiomis jį įvesdindamas į suaugusiųjų žaidimų pasaulį. Jei neskaitėte Nietzsches, tai Akrobato riksmas „Dievas mirė!" sukels šventvagiškumo jausmą. Ir jei Feniksas jums - stebuklingas iš savo pelenų atgimstantis paukštis, tai kudakuojantis ir niekaip „nenumirštantis" Žonglierius jums primins, kad prieš atgimimą tam paukščiui dar tenka nudvėsti kaip paprasčiausiam gaidžiui (jaučiate dar vieną potekstę?).
Ir Akrobatas, ant bemaž nuogo kūno užsirišęs prijuostę su pavaizduotomis vyriškomis grožybėmis, yra nuogas, apsimetantis, kad yra apsirengęs, ar vis tik jis YRA apsirengęs?
 |
| „Rapid Eye spektaklis „Quiproquo“ (vaikinų duetas) |
Gyvename pagal tai, kas parašyta likimo knygose, kurios yra ne kas kita, kaip kolektyvinės atminties tekstai. Trys personažai panardinti tarp likimo knygos tekstų, kuriuos jie patys rašo ant scenos grindų, sienų lubų. Muzikantė su Akrobatu skaito: „Žonglierius žongliruoja šešiomis kuokomis...tai yra, penkiomis... ne, keturiomis..., trimis...". Pasirodo, žongliruoti be kuokų galima itin meistriškai, nes daiktai varžo. Kaip ir atsiminimai, kaip tikslios žodžių prasmės, kaip dievus įkūnijantys stabai. Kasdien tarsi mantra kartojama „Lietuva - Marijos žemė" krepšinio fiestos fone ima skambėti juokingai (nes krikščionių lietuvių religija - krepšinis), ir štai jums dar viena šventvagystė: „Marija į krepšį deda cepeliną", nors viso labo trys lietuvio širdžiai brangūs dalykai buvo sudėti į vieną frazę.
Tokių daugiaprasmių žongliravimų spektaklyje - jūra. Kas kiek giliai įbris - priklauso nuo žiūrovo vidinės laisvės ir išprusimo (prisipažinsiu - apie Mishimą teko paieškoti informacijos ir man). Pusantros valandos „braidžiau" po svetimos atminties labirintus, vis laukdama, už kurio posūkio atsiskleis tikroji spektaklio prasmė. Ir... nesulaukiau. Tiesiog tobulas savo marazmu spektaklis baigėsi „niekuo", t.y. naujomis mintimis, suformavusiomis manyje naują bauginantį matymą.
Nebežinojau, kaip jo nusikratyti kituose spektakliuose, nes įkyriai ieškojau kažkokių paslėptų minčių ten, kur, ko gero, jų nebuvo - juk ir kituose spektakliuose daiktai ir žmonės vis apsimetinėjo kažkuo kitu.
Samuelis Gustavssonas ir Niclasas Sturebergas („Rapid Eye", Danija) spektaklyje „Quiproquo" geležiniu rutuliu ir dviem plytom žaidė tenisą. Ping-pong, ping-pong, rutulys stuksėjo ir šokinėjo, sėkmingai apsimetęs lengvu kamuoliuku, o plytos - raketėmis. Lentų krūva apsimetė plaustu, o žonglieriai - šokėjais. Nežinia iš kur masyvios plytos atsirasdavo jų rankose tarsi kokios nosinaitės ir guldavo į joms skirtas vietas ant grindų, kurios nelauktai virto nepereinamu labirintu.
Manipuliuodami daiktais du vyrukai nemažiau sėkmingai manipuliavo žiūrovo mintimis ir matymu. Tai viso labo buvo žaidimas, į kurį įsitraukti, kaip ir „[Taitle]" galėjo tik vidiniai laisvas žmogus, nepamiršęs vaikystės ir žaisliniame puodelyje su smėliu matantis lėlėms - mažiems žmogeliams - skirtą burokėlių sriubą. Cirkas kaip žaidimas, kuriame vaizduotė užgožia realybę. Imi suvokti, kad jei pažvelgsi tinkamu kampu, cirkas bus kasdien ir visur.
Žaismingieji trupės „Les Apostrophés" prancūzai parkelyje šalia Stendalio namo tik patvirtino tai. Ir tuomet nors tu sprok, bet jau negali nepabandyti namuose ant nosies pasistatyti šluotkotį, kavinėje išgerti kavą įsikandęs lėkštelę, ir ryšelį svogūnų į pintinę meti jau atpakalia ranka tuo pat metu permesdamas pintinę per petį ir apsisukdamas aplink savo ašį. Ir į „prancūzką bulką", kaip sakė Vaižgantas Baltušio motinai, jau nebegali žiūrėti vien kaip į duonos gaminį, nes ji suvienija žmones: pavaišinkite kolegą ilgu prancūzišku batonu, ir nė nepajusite, kaip jau suksitės su pašnekovu valso sukūry skambant prancūziškai šansonetei. Na, bent šeštadieniais švarkas gali tapti žongliravimo priemone! Prašau! Juk gyvenimas - tai cirkas, ar bent jau apsimeta tokiu. Šeštadieniais.
Ir sekmadieniais taip pat. Nes, pasirodo, žongliravimo žiedai atvirái sielai taps medžiu ir drugeliu, o žongliravimo kuokos - stalu, kėde, pagalve ir antklode (tiesa, kūnas pastarosiomis sielos fantazijomis gali ir neapsidžiaugti, bet juk cirkas skirtas sielai!). Daugiatautis britų trupės „Gandini Juggling" ir suomių „Circo Aereo" junginys žongliravimą pavertė pasakojimo būdu. Atgijo Egipto freskos, kuriose įvairiose pozose sustingusios figūros mėtė kamuoliukus. Senoviniame rūmų šokyje dvi šokėjų poros buvo tvirtai susietos mįslingomis trajektorijomis skriejančių kamuoliukų, kuriuos dionisiškos išvaizdos jaunuolis vis bandė pagauti dideliu drugelių graibštu.
 |
| „Gandini Juggling“ ir „Circo Aereo“ spektaklis "Motetas". Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Į orą lekia trys kuokos, keturios, penkios... Kas daugiau? Ar meistriškumo demonstravimas išmuš pagrindą idėjai iš po kojų ir grįšime prie tradicinio cirko? Ant žemės krinta viena kuoka, dvi, trys... dar liko? Žonglierius sumišęs šypsosi ir likusią pasistato ant peties - nenumarinsime idėjos apie cirką kaip žaidimą.
Iš žongliravimo priemonių sukonstruotas buto interjeras tarsi pratęsė mintį, kad gyvenime cirko yra net ten, kur jo nepastebime, o cirko objektu gali tapti bet kas - ir scenoje į viršų ima lakstyti žaislai, buities objektai, tarp kurių oriai porą kartų švysteli ir pripučiamas fotelis. Šios trupės žavesys - balansavimas tarp žongliravimo technikos demonstravimo ir netikėto jos „įbuitinimo".
Bet gal viso to nebuvo? Gal man, paveiktai prasmėmis manipuliavusio „[Taitlo]", tik pasirodė, kad plytos tapo teniso raketėmis, o žonglieriai su kamuoliukais šoko sarabandą? Gal nebuvo jokio plausto, o tik du vyrai, stovėdami ant lentų krūvos, baksnojo ilgomis lazdomis grindis? Gal vis tik kvaila stovėti su šluota ant galvos, nes ją išmintingi žmonės sukūrė kitam tikslui, jau nekalbant apie švarką, kuris turėtų puošti respektabilaus piliečio, svogūnus ramiai nešančio pintinėje, pečius?
Matyt, čia ir yra naujojo cirko paslaptis - manipuliuoti ne žiedais, kuokomis ir kamuoliukais, o mūsų vaizduote, mintimis ir atsiminimais to, ko nebuvo. Ne, ne, tikrai gerai atsimenu - buvo tenisas, buvo valsas su batonu, buvo Feniksas ir milžiniškas raudonas drugys , o prancūzparkyje solidus dėdulė žvejojo žalius kilbukus.
