Giedrė Milkeviočiūtė
Daugiau kaip 30 spektaklių pastatęs Lietuvos ir užsienio teatrų scenose 44-erių režisierius Cezaris Graužinis iš Graikijos grįžo į Vilnių. Su savo ištikima teatro „Cezario grupė" aktorių komanda repetuoja du spektaklius. Kūrėjo talento gerbėjams kiek netikėta žinia - vienas iš naujų pastatymų yra skirtas vaikams.
Su C.Graužiniu kalbėjomės gerą valandą tarp įtemptų repeticijų. Režisierius, save dalijantis Lietuvos ir kitų šalių teatro gerbėjams, tvirtina, kad nuo savo gimtinės jis niekada nebuvo ir nebus nutolęs.
- Šiuo metu daugiausiai darbuojatės Graikijoje, kurioje dabar yra ir jūsų šeima, auga sūnelis, bet vis atvykstate į Lietuvą ir vis ką nors naujo pastatote, paliekate pėdsaką ir vėl išvykstate. Kelintą sykį šiais metais esate Lietuvoje?
- Antrą kartą, bet šį sykį atvažiavau geriems dviem mėnesiams. Per tą laiką tikiuosi pastatyti du spektaklius su savo „Cezario grupės" komanda. Tad dabar intensyviai repetuojame iš karto tuos du kūrinius.
- Kokie tai spektakliai?
- Abu šiuo metu repetuojami spektaklių temos ir uždaviniai radikaliai skiriasi. Bet abu jie - aštrūs ir rizikingi mūsų teatro veiklos posūkiai. Statome Franco Kafkos (Franz Kafka) „Metamorfozę". Beveik be ironijos galiu teigti, kad numatome siaubo žanro spektaklį. Visada žinojau, kad šis dažnai kine naudojamas žanras yra neįmanomas teatre. Tačiau tuo, kas atrodo neįmanoma, teatre užsiimti labai smagu. O kūryba be rizikos pojūčio sukelia žiovulį. O štai kitas vaidinimas bus skirtas patiems mažiausiems vaikams, sakykim, nuo kūdikių iki pekiamečių-šešiamečių. Tikriausiai jis vadinsis „Lai lai lai" ir supažindins vaikus su lietuviškos mitologijos pasauliu ir jo gyventojais.
- Ar čia įpinsite lietuviškų pasakų, padavimų?
- Spektaklį dėlioju kaip kokią mozaiką labiau pagal sakmes, remiuosi etnologiniais Algirdo Greimo, Pranės Dundulienės, Norberto Vėliaus darbais. Išskirtinai mane įkvepia Gintaro Beresnevičiaus kultūrinis palikimas. Per mažai laiko praėjo nuo jo mirties, kad būtų deramai suvokta, kokios reikšmės tai buvo mūsų kultūros figūra. Kuriu savo pirmą spektaklį vaikams remdamasis tik intuicija, įsivaizduodamas, kad savo sūnui pasakoju apie vandenį, ugnį, dangų ir žemę, apie pasaulio dievus ir dvasias. Repetuodami jaučiame didelę atsakomybę. Nes teatras visados manipuliuoja žiūrovų vaizduote, jausmais. Vaidinant vaikams negalima skleisti negatyvo, neturi būti dvasinės taršos. Todėl stengiamės būti paprasti ir skaidrūs.
- Nesuklysiu sakydama, jog statyti spektaklį vaikams jus paakino sūnaus gimimas?
- Tikriausiai. (Šypsosi). Sūnui Aleksiui, kuriam rugsėjo mėnesį bus vieneri, pradėjau dainuoti daineles, kažką vaidinti ir mačiau, kad mažyliui tai patinka. Jaučiu, kad turiu gerbėją, ir tai iš tiesų įkvėpė ir padidino pasitikėjimą savo jėgom. Manau, kad jis su mama atvažiavęs į Lietuvą pamatys spektaklio generalinę repeticiją. Nežinia, ką ir kaip jis supras. Bet būsiu tiesiog laimingas, jei pažiūrės vaidinimą iki pabaigos. Premjera numatyta sostinės „Menų spaustuvėje". Jeigu matysime, kad spektaklis pavyko, keliausime po Lietuvą ir rodysime jį ne tik didmiesčiuose, bet ir mažuose miesteliuose, į kuriuos teatras neatvyksta. Galbūt tą spektaklį pavyks pastatyti taip, kad jis galės būti vaidinamas net nebūtinai teatrų scenose - bet kurioje erdvėje, kur ateis vaikai ir jų mamos.
- Jums ištikimą „Cezario grupę" galima pavadinti klajojančiu teatru, nes Lietuvoje pastatyti jūsų spektakliai keliauja po įvairius teatrus. Jie rodomi „Domino" teatre, „Menų spaustuvėje" ir kt. Užsienio kūrybinės klajonės, atrodo, baigėsi ties Graikija, kurioje suradote ir mylimą moterį aktorę Mariją. Tad iš Vilniaus vėl grįšite į Graikiją?
- Taip. Ten trečią sezoną vaidinamas mano pastatytas vienos aktorės spektaklis „De Sadas - Žiustinai", jame Marija ir vaidina.
- Ar tas jūsų buvimas viena koja Lietuvoje, o kita - užsienyje nenustumia gimtinės meilės, apie kurią byloja ne vienas jūsų spektaklis, į antrą planą?
- Nuo meilės niekur nepabėgsi. Ir nereikia apie ją daug ir garsiai kalbėti. Patriotiški plepalai, šūkiai, akcijos, iniciatyvos - štai kas gesina tą meilę : „Aš labai myliu Lietuvą, ar myli ją tu?", „Varom už Lietuvą!" ir t.t. - skatina vartoti alų, masiškai pirkti nacionalinės vėliavos spalvomis išmargintus niekniekius ir skudurus bei suteikia malonumo garsiai baubti minioje, ore plačiai mojuojant rankomis ir kojomis. Ir tuo pat metu kažkam ta „meilė Lietuvai" yra biznio planas arba pelningas užsakymas. Patriotizmas - tai poreikis kurti, o ne už pinigus įsigyjamas šansas atsipalaiduoti ar iškrauti susitvenkusią paniką ir agresiją. Kitas stulbinantis nesusipratimas, kai patriotizmo ima mokyti istorijos mokslas. Lyg prostitutė galėtų išmokyti, kas yra meilė. Archeologija, etnologija - štai kur slypi tikri dalykai. O istorijai, kaip pseudomokslui, atėjo laikas trauktis į istoriją, į dulkėtą lentyną kur nors šalia chiromantijos ir alchemijos. Apmaudu, tačiau tarnavimas politikai, besikeičiančioms ideologijoms, konfliktų provokavimas, manipuliavimas masine sąmone negrįžtamai tampa istorijos mokslo turiniu.
Man tauta - keletas senų draugų, mano grupė, ir daug - daug mūsų spektaklių žiūrovų. Žmonės, pas kuriuos norisi sugrįžti, kad galėtume kurti drauge. Mus sieja bendra kalba, prisiminimai ir... sakyčiau, optimizmas, nuojauta, kad viskas yra gerai, atsparumas baimei. Mūsų patriotizmo technologija yra tokia: Lietuvą pirmiausia reikia sugalvoti, subrandinti ją savo viduje. O tada, artimiems draugams padedant, sukurti ją savo namuose, teatro scenoje, kieme. Nekreipiant dėmesio į politiką ir su atlaidžia meile žvelgiant į pavyduolius ir rėksnius, nuosekliai ir kantriai dirbant, ateis laikas didesnėms erdvėms.
