Siūlome Dovilės Zelčiūtės pokalbio su režisieriumi Gyčiu Padegimu ištrauką iš leidykloje „Alma littera” spaudai rengiamos interviu su šiandieninio lietuvių teatro kūrėjais knygos „Po repeticijos”.
– Klaipėdos universitete dėstote režisūrą. Ar baigę mokslus studentai ieškosis darbo Lietuvoje? Kaip vertinate jaunų žmonių emigraciją, kuri dabar darosi masinė?
– Viena mergina, telšiškė, pastatė labai neblogą spektaklį apie holokaustą. Norėjo Telšiuose ir likti. Vietos negavo ir išvažiavo į Airiją. Aš ją bandžiau įtikinti: „Agne, mėgink pradėti nuo mėgėjų teatro.” Toks teatras, turintis istoriją, yra Jurbarke. Ten vyksta didelis švietimo darbas. Nors Agnė pasirinko Airiją, dabar jau žinau, kad ruošiasi grįžti ir rinksis Jurbarką, nes vis dėlto tas indų plovimas tenai… Suprantate, išvažiavimas susijęs su tuo, kad žmonės lieka apvilti. Kitas vaikinas, Tomas, tarnavęs Prezidento garbės kuopoje, kariškis, – jis svajojo apie teatrą kariuomenėje. Ten kūrė diplominį darbą, atrodė, jau rado savo vietą, ir staiga… Viskas nesusiklostė, žinot, kaip būna, kažkas kitas spėjo užsiimti vietą. Taigi Tomas ruošiasi emigruoti. Jauni žmonės bėga, kai susiduria su neteisybe, su korupcija, su pažeminimu. Jie nuo to bėga, ne tik dėl ekonominių priežasčių. Daugelis žmonių išvažiuodami iš Lietuvos bėga nuo pažeminimo, nuo negeranoriškos atmosferos. Emigracijos tema mane labai skaudina. Kartais bijau išeiti į miestą, atrodo, kad pamatysiu tuščias gatves.
– Esate režisierius, daugiausia pastatęs lietuviškos dramaturgijos.
– Po Kazimieros Kymantaitės (juokiasi)…
– Pasaulio žmogus, režisierius eruditas, statęs spektaklius įvairiose Europos scenose… Kaip motyvuotumėte nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą?
– Jūs paklausėte, ir man iškilo vaizdinys: tėčio vaikystės sodyba, ant kalno, Dzūkijos miškuose. Takeliai, svirnas, tvartas, kluonas (vėliau jis sudegė), du sodai – vienas vidury, kitas krašte… Vaikystės metais aš ten pasijusdavau tarsi saloje – nei televizoriaus, nei radijo, ką ir kalbėti apie internetą. Ir va: ganymas su seneliu. Kaimynų kaimynai, pasakojamos visokios istorijos. „Žiūrėk, – sako kaimynas, – va obelaitė, čia mes su tavo tėvu kadaise ganėme ir valgėme obuolius, tavo tėvas išspjovė sėklą, ir išaugo obelis. Neškis tuos obuolius namo.” Va tokia metafora… Rytas – kaip koks Krėvės „Antanuko rytas”. Pabundi – kudakuoja vištos, jau atbėga močiutė, jau budina: „Gytuli, kelkis”, o ant aukšto slepiama močiutės jauniausio brolio, dėdės Vlado, nukankinto urano kasyklose, uniforma. Ir visa jo biblioteka. Enciklopedijų tomai, visi „Trimito” numeriai.
Aš Lietuvą gavau ir netgi konkrečiai galėjau prie jos, agrarinės, prisiliesti – ten, kur Subartonys, kur Dainavos šalis, nepaliesti miškai. Į mane Lietuva ėjo dviem kanalais: per knygas, spaudą ir natūraliai, per realią žemiškąją. Eidavau pėsčias į Liškiavą panemuniais. Važiuodavau į atlaidus, su gūniom, su giminėm. Tie visi pasakotojai… Aš susidūriau su tokiu kaimo siuvėju kupriuku Vigraičiu… Arba kad ir jo draugė Onelė (kietas l): „Jėzau, ty Juozulis guli, eikit, vyrai, pakelkit, gal jau numirė!” – kartą atlėkusi kvietė. Štai tas gyvenimas… Arba tėvo dėdė Bernasius. Aš per Vėlines aplankau jo sodybą. Žmogaus jau nėra daug metų, o jo sodyba tebestovi prie Nemuno. Kalvė… Ir pernai staiga toj vietoj pamatau – baltas arklys ganosi. Įsivaizduojate?! Kaip koks Ibseno pjesės simbolis. Dėdė Bernasius statydavo Nemune ženklus. Mes plaukdavome su juo iki Alytaus.
Aš vaikystėje tikrai gyvenau Lietuvoj. Ne televizijoje, ne internete, bet Lietuvoj. Dar užgriebiau to gyvenimo. Man klasika dar gyva, kaip Vaižganto „Dėdės ir dėdienės”. Esu iš ten.
Gyvas Alytaus priemiestis, kuriame augau, Aukštoji gatvė netoli centro. Šią vasarą ją pervažiavau ir apstulbau – nė kiek nepasikeitusi, kaip buvo akmenim grįsta nuo kalno, taip ir liko. Mes ja lėkdavome su vaikais po lietaus ieškoti monetų, visokių šukių…
Arba gyvenimas Kaune, Laisvės alėjos ir Ožeškienės gatvių kampe. Tai „mano” kampas! Gyvenome komunaliniame bute su bendra virtuve, bendru koridoriumi, namai nuolat pilni žmonių, nes tuo metu iš Sibiro grįžo tremtiniai. Mano tėvų namai buvo tarsi „skirstymo punktas” – žmonės ant grindų nakvodavo. Vasarą – susirinkusių sibiriokų dainavimai… Su tėvų draugais vasaromis trimis keturiais automobiliais važiuodavome į keliones po Lietuvą. Vaikystėje man labai svarbus žmogus buvo Kauno pašto viršininkas Ragauskas. Jis domėjosi istorija. Nepamenu, kaip su juo susipažinau. Drauge su juo rašėme straipsnį į „Mokslą ir gyvenimą”. Tyrinėjom medžiagą apie baltų protėvius, aiškinomės faktus apie Saulės mūšio vietą, nustatėme. Ir, aišku, nuo vaikystės – teatras.
– Dirbote su lietuvių dramaturgėmis ir dramaturgais: Jurga Ivanauskaite, Ema Mikulėnaite, Judita Vaičiūnaite, Violeta Palčinskaite, Vidmante Jasukaityte, Vanda Juknaite, Marku Zingeriu; statėte Šatrijos Raganos inscenizaciją televizijoje, Žemaitės, Oskaro Milašiaus, Antano Škėmos, Kazio Sajos, Juozo Grušo dramas…
– Iš Juozo Grušo gavau gražių tolerancijos pamokų. Stačiau „Gintarinę vilą”. Kai kurios scenos „nesulimpa”, skamba patetiškai, turėtų būti paprasčiau. Aš ir sakau Algimantui Masiuliui: „Algi, na, paimprovizuokim.” Mes truputį tekstą pabraukėme, šiek tiek pridėjome, ir mums ta scena susidėliojo. Tada mane apėmė tokia baimė. Reikia eiti pas Grušą, kaip dabar bus. O jis man sako: „Vaikeli, aš gi teatre nieko nenusimanau, aš juk esu literatas, taigi tu mokslus baigei, tu geriau žinai. Ir dar jeigu tavo garbūs artistai pritaria!..” Vėliau aš tiesiog apstulbau: išėjo Juozo Grušo „Raštų” tomas, tie mūsų papildymai įrašyti, įdėti – taip, kaip mes padarėme scenoje.
– Ką laikytumėte sėkmingiausiu savo nacionalinės dramaturgijos sceniniu darbu?
– Turbūt šitą pačią „Gintarinę vilą”, kuri tiek metų rodoma per Lietuvos televiziją ir dar dabar neblogų atgarsių sulaukia. Po premjeros man buvo svarbus Grušo įvertinimas. Dramaturgas pasakė, kad jo formulė – jausmų prisodrintas intelektas – yra realizuota.
Na, dar, manau, gražiai nuskambėjo Maironiui skirtas spektaklis – gyvas paveikslas „Poeto sodnas”. Dabar gal jus nustebinsiu: aš turiu vieną dar nerodytą darbą – savo pjesę „JAH” [pjesė apie Juozapą Albiną Herbačiauską – D. Z.]. Aš tą prieškario Kauną beprotiškai myliu ir, kaip sakau, nemažai atiduočiau už galimybę ano laiko mieste praleisti dvi valandas. Man buvo labai įdomu surasti tą autentiką. Pjesėje „JAH” mano paties tekstas tėra jungtys. [Praėjus mėnesiui po šio pokalbio, „JAH” premjera jau bus parodyta Kauno teatro gerbėjams – D. Z.]
Būtų galima vardyti daug pavykusių lietuviškos dramaturgijos pastatymų, pavyzdžiui, Vidmantės Jasukaitytės „Žemaitę” – bent tuo metu tai buvo tikrai „topinis” vaidinimas.
– Man įsiminė ir Jūsų Šiaulių dramos teatre pastatytas Jasukaitytės „Žilvinas”.
– Ačiū Jums! „Žilvinas” buvo vaidinamas gana ilgai, su juo atsitiko toks keistas dalykas. Oficialioji kritika ir „patriotai” mus puolė už spektaklio mintis. Priekaištavo: kaip čia jūs dabar sakot, kad „kiemas atsitvers nuo kiemo, eis kaimynas prieš kaimyną”. Iš tiesų pjesė buvo pilna pranašysčių apie būsimą susipriešinimą ir suskilimą. Vidmantė turi tų raganiškų pranašavimo galių. „Eglės žalčių karalienės” yra daug interpretacijų, bet tokios, kuri būtų taip susijusi su tautos likimu, aš nežinau. Ir Antanas Škėma buvo labai artimas, jo „Žvakidė”, kurią stačiau. Ir, žinoma, Jurga Ivanauskaitė. Spektaklis „Nežaiskite su mėnuliu” to meto ramiame respektabiliame Akademiniame teatre, vaidinamas Mažojoje scenoje, buvo visai kitoks, su Jurgos stilistika, jos pačios scenografija, su jos ritmais ir paslapties alsavimu.
Mano statyti lietuvių dramaturgijos spektakliai nuveikė nemažą darbą, nė dėl vieno jų nesigailiu. Arba, sakykim, Herkaus Kunčiaus ir Giedriaus Kuprevičiaus „Piotras, Fiodoras ir kiti” Kauno muzikinio teatro scenoje. Man gaila, kad jis taip trumpai buvo vaidinamas, o juk galėjo patekti į repertuaro aukso fondą. Ką gi mes turime dar apie Kauną? Čia tas pats, kas išdraskyti „Tulpę”, „Metropolį”. Labai skaudu, nes Kuprevičius buvo pasiruošęs kurti „Nemuno žiedą”, tris veikalus.
– Turbūt lengviau dirbti su klasika negu su gyvo dramaturgo tekstu, nes šiuo atveju atsakomybė labiau tiesioginė?
– Aš tą atsakomybę juntu visais atvejais. Galbūt labai dažnai pralošiu (nesu vaikigalis, būdamas metuose, žinau savo trūkumus), bet autorių gerbiu. Jei jau imuosi veikalo, tai jaučiuosi kaip autoriaus advokatas, atstovauju jam ir turiu jį „pateikti” visą, o jeigu, sakykim, man reikia „JAH” ir aš nieko nerandu, tai imu ir pats pasidarau medžiagą.
Man nėra priimtina, kai koks jaunuolis pasiima autoriaus pjesę, – o jam iki to dramaturgo dar augt ir augt, pagal savo intelektą ir gyvenimo patirtį jis nevertas ir jo mažojo pirštelio, – ir staiga pamatome kitą pjesės pavadinimą. Jį pakeitė pats režisierius. Man tai visiškai nepatinka. Čia turėtų įsikišti autorių teisių sargai, nes tam, kuris tų teisių nepaiso, gali ir paties autoriaus šmėkla pasirodyti. Vis dėlto iš „Klastos ir meilės” daryti „Laimingus”, o iš „Elektrai skirta gedėti” – „Pasmerktuosius”… Iš kur berniukui tiek drąsos?! Čia jau giluminių dvasios dėsnių pažeidimas. Reikia būti labai trumparegiam, kad nesuvoktum, jog likimas už tokius dalykus sąskaitą atsiunčia visada. Nesakau, kad negalima kupiūruoti, – režisieriai taip daro, ir dažnai sėkmingai, nepažeisdami dramos iš esmės, – bet kurių galų tau statyti vieną ar kitą autorių, jeigu tu jo nemyli, nesupranti. Ieškok kito arba rašyk pats! Niekaip negaliu suprasti, kodėl autorius laikomas kvaileliu, atsilikėliu, tai kažkoks „kultūrbolševikinis” požiūris. Visa tai iš mąstymo vienadieniškumo ir susireikšminimo: „Aš, va, dabar gyvenu, tai šita akimirka pasauliui yra esminė, o aš esu šitos akimirkos gražiausias žiedas.” Tačiau taip nėra, kas buvo šiandien, tuoj pat tampa vakar. Kaip ir tu pats.
– Žinau, kad Algimantas Voščikas Jus palydėjo į teatrą…
– O Romualdas Tumpa [to meto teatro direktorius – D. Z.] sutiko ir nuvedė pas Jurašą…
– Jau jaunas buvote labai apsiskaitęs, o dabar tiesiog esate laikomas eruditu. Tačiau viena yra skaityti grožinę literatūrą ir šiek tiek kita – rinktis dramos kūrinius. Kas buvo tokio specifinio darbo – dramų skaitymo – variklis?
– Vakar dariau literatūros sąrašą iš savo bibliotekos (mane kviečia dėstyti scenografams). Matau, kiek daug knygų nebeperskaitysiu. Tačiau tos knygos, vaikystėje rastos ant aukšto, padarė savo darbą. Močiutė nebuvo labai jau didelė skaitytoja, paprasta kaimo moteris. Kai nuvažiavau į Maskvą, į GITIS´ą, kai pamačiau tą senovinį bibliotekų interjerą: stalinės lempos su žalsvais gaubtais, odiniai stalai, senosios bibliotekininkės, kurios, regis, knygas išduodavo pačiam Konstantinui Stanislavskiui, o už lango – tramvajaus ratų bildėjimas, kažkokios statybos, valgyklos ir panašiai, – toje bibliotekų erdvėje ir prisijaukinau Maskvą. Sužinojau, kad Juozas Miltinis, besimokydamas Paryžiuje, pasidarė literatūros sąrašą. Tai mane labai paskatino. Ir aš skaičiau labai daug, su tais senaisiais rusų kalbos „jatais” [senosios rusų abėcėlės raidė], Jurgio Baltrušaičio verstą Ibseno, Strindbergo, Hamsuno dramaturgiją – tai, kas buvo dar iki sovietmečio likę.
Įpratau skaityti dramaturgiją. Man beveik nėra gerų ar blogų pjesių, yra tos, kurias aš matau ir galiu interpretuoti, ir tos, kurių aš tiesiog nematau. Sakykime, Šekspyras man netapo savu autoriumi. Aš tik vieną jo dramą ir stačiau, „Tuščias meilės pastangas”. O, pavyzdžiui, Wilderis mane seka visą laiką, vis ieškau ir niekur negaliu rasti kelių jo vienaveiksmių pjesių. Strindbergas yra parašęs šešiasdešimt aštuonias pjeses, ir aš suvirpu, kai man kuria nors kalba pavyksta rasti kurią nors neperskaitytą.
Iš to savo pjesių sąrašo jau beveik viską pastačiau, žinoma, įsiterpė ir naujos, nenumatytos, nors nemažai dar laukia savo valandos. Man truputį baisu minėti pavadinimus, nes jau ne kartą yra taip buvę: tik pakalbi, žiūrėk, jau kuris nors kolega suskumba ir „daro”.
– Turite savo mėgstamus, artimus dramaturgus. Kas paskatina naujo spektaklio atsiradimą: tema, autorius, teatras, kuriame tuo metu dirbate, ar tiesiog ieškotės tinkamo teatro savo idėjai? Ar visos esamojo laiko aplinkybės, aktoriai? Trumpai tariant, kaip susiklosto pasirinkimas?
– Jūs pati suprantate: tas pasirinkimas yra nulemtas viso to, ką išvardijote. Bet man niekada taip nebūna, kaip dabar atsitinka ne vienam režisieriui. Tarkim, skambina koks jaunesnis kolega, sako, duok pjesę, mane kviečia statyti. Man viskas klostosi priešingai. Kadangi mano sąrašas seniai sudarytas, tai many viskas virte verda ir staiga išsisprendžia savaime. Kai kur pakviečia, greitai tampa aišku, ką tame teatre statysiu.
Turiu vieną dabartinį „gyvą” klasiką – Brianą Frielą. Peteris Brookas yra pasakęs, kad iš anglų kalba rašančių šiuolaikinių autorių tai pats įdomiausias dramaturgas. Akademiniame teatre stačiau jo „Lugnazado šventės šokius”. O vertėja Violeta Tauragienė išvertė jo nuostabią pjesę „Filadelfija, štai ir aš!” Tai drama apie emigraciją – iš Airijos į Ameriką septintojo dešimtmečio pradžioje. Yra vaidmenų, kur galima sujungti trupes. Aš siūliau Kauno teatrui, kai į jį atėjo dirbti jaunimas. Sakau, įtraukime visus vyresniuosius su jaunąja karta. Tačiau pasiūlymas liko be atgarsio. Šiauliuose – tas pats. Tiesiog stebiuosi, tai nuostabi pjesė.
Dabar spektaklius statau su studentais. Kažkas negerai mūsų lietuviškame teatre: puiki pjesė, aktuali, šiuolaikinė gyva klasika, kuri kalba apie emigraciją, pjesė su puikiais vaidmenimis, o teatrams jos nereikia. Ko teatrai bijo – sudėtingumo? Nes joje yra išskaidytas veikėjas – Viešas ir Privatus. Jie tarpusavyje diskutuoja – emigruoti ar neemigruoti. Didžiulė panorama. Patys airiai suinteresuoti, kad jų dramaturgija būtų statoma. Po „Lugnazado šventės šokių” premjeros airių ambasada užpirko Šventojo Patriko dienai spektaklį, Frielas atsiuntė į teatrą padėką. Verčiau statyti vienadienes prancūziškas komedijėles už Europos Sąjungos pinigus. Kai nėra suformuoto teatro repertuaro, tai jį formuoja kvailas vienadieniškumas.
– Esate sakęs, kad valstybinio teatro vadovas privalo turėti savo didįjį planą. Nesvarbu, Vilniuj, Kaune ar bet kuriame kitame mieste.
– Perverčiau galybę laikraščių ir kitos spaudos bibliotekose ruošdamasis Kauno dramos teatro devyniasdešimtmečiui. Ir visi – Balys Sruoga, Juozapas Albinas Herbačiauskas – vienu balsu verkia, rėkia, ilgisi teatro vadovo, kuris, kaip Stanislavskis sako, „įneštų dvasią teatro”, kuris taptų perpetuum mobile.
Garsusis Michailas Čechovas sakė: „Negali būti teatro be mąstymo apie teatrą.” Be savivokos, be suvokimo, kas tas teatras yra. Mūsų teatro funkcionavimas traukiasi kaip šagrenės oda. Ir patys teatro žmonės, ir visuomenė labai prastina ir supaprastina teatro funkciją. Susitraukė visi kultūros puslapiai, o teatras tapo šou verslu. Kitas žingsnis būtų, jei ir bažnyčia taptų šou verslu. Vis dėlto teatras yra iš ten, iš kur kilusi religija, iš mūsų dvasinių poreikių, iš to dvasios ilgesio. Jis negali tenkinti mūsų hedonistinių interesų.
Žinoma, yra ir pramoginė funkcija, turi būti ir šiek tiek „atraktyvumo”. Bet iš esmės teatras visais laikais buvo pilietinių ir laicistinių mišių vieta. Arba, kaip sakė Strindbergas, žmogiškų ryšių, instinktų ir jausmų tyrimų universitetas. Visa tai daro menas, teatras tai atlieka čia ir dabar. Kai mes šitą funkciją prarandame, teatras lieka iškastruotas – nebijau šito žodžio. Jei tai šou verslas, tai jis niekada nepakonkuruos nei su diskotekom, nei su vakarėliais, klubais ir panašiom pramogom. Nuolat matau, kaip technologijos teatre išstumia susitikimo, čia ir dabar buvimo šerdį.
– Kokio stebuklo, kokių „parametrų” reikia, kad tas teatro prisilietimas prie žiūrovo įvyktų?
– Pirmiausia, manau, reikia tikėjimo, kad toks prisilietimas įmanomas. Kuo toliau, tuo labiau patys teatro žmonės tuo stebuklu nebetiki. Spektaklis kuriamas tarsi iš inercijos. Darbas dėl darbo. Juk repeticijų procesas – tai ne dešros kimšimas, o Sokrato akademija. Žmonės susirenka ir svarsto, mąsto apie gyvenimą, atsiveria išpažinčiai – per autorinį tekstą, per kultūros ženklus, per supratimą ir susikalbėjimą. Kodėl sakoma: „Repeticija – mano meilė”? Todėl, kad turime sukurti tarpusavio infrastruktūrą, vienas kitam atsiverti, tam tikrą laiką išbūti kartu, kad sukurtume dvasinį tankį, su kuriuo išeitume į sceną.
Dabar dažnai spektaklio kūrimas virsta „blynų kepimu”: parašom, sumetam, tesiekdami atpažįstamumo, nesistengdami pasakyti nei ką naujo, nei ką išmintingo seno. Numetam šį bei tą kaip seriale, kad žiūrovas atpažintų tai, ką jau žino, kad truputį pasijuoktų ar truputį pamatytų meilės „pagal grafikus”. Ir nieko neįvyksta. Tokių spektaklių yra apstu. Kodėl žmonės nusisuka nuo teatro? Atsimenate, kaip mes ėjome į teatrą? Ėjome laukdami didžiųjų atradimų, pasitikrindami patys save, siekdami suvokti, kas tas gyvenimas, kas jame yra mūsų ir kur mums eiti. Teatras atrodė vieta, kur gyvenimas apvalomas nuo atsitiktinumų, nuo kasdienybės, nuo beprasmybės. Amžinybės šviesa leisdavo pasijusti didesniems, prasmingesniems, amžinesniems, negu esame ir negu verčia sociumas.
Pritariu jūsų minčiai, kad teatras visais laikais buvo kita realybė, skirta tam, kad žmogus į šitą grįžtų stipresnis. Grįžtų, galėdamas ištverti iššūkius ir tapęs atsparesnis. Dabartinis teatras yra sutrikęs, jis kaip kokia našlaitė, mėginanti linksminti, išlaikyti žiūrovų dėmesį visomis įmanomomis priemonėmis. Ir vis dėlto atsisakęs savo esminės paskirties – gyvo kontakto, to vyksmo čia ir dabar, jis to dėmesio niekaip ir neišlaiko.
Kodėl aš apskritai ėjau į teatrą? Gal čia ir asmeniškai atsiversiu, manau, kad šis motyvas jums taip pat pažįstamas. Vaikas būdamas jaučiausi labai vienišas. Ilgėjausi draugų, žmonių. Ten, kur augau, vaikų nebuvo. Jei ateidavo koks kaimynas, būdavo tikra šventė. Man, jau paaugusiam, atrodė, kad teatras – ta vieta, kur vienatvę galima nugalėti. Bendruomenės ilgesys… Ir tokių akimirkų būdavo.
