Šiuolaikinio šokio festivalio vaikams ir jaunimui „Dansema" organizatorę ir choreografę Birutę Banevičiūtę kalbina Ridas Viskauskas.
Gegužės 13-15 d. Vilniuje, Menų spaustuvėje, ketvirtą kartą vyko Jūsų organizuojama „Dansema". Kuo šis festivalis šiemet išsiskyrė?
Šiemet festivalyje atsirado daugiau lietuviškų kūrinių ir trupių. Prie šokio teatro „Dansema" ir jų pristatomo pirmojo lietuviško spektaklio paaugliams „Bebaimis" prisidėjo klaipėdiečių menininkų grupė „Žuvies akis" ir parodė spektaklį vaikams „Apkabinsiu tave". Išskirtinis šio festivalio bruožas tas, kad pirmą kartą Lietuvoje vokiečių trupė „Tanzfuchs" parodė šokio spektaklį kūdikiams nuo 0 iki 3 metų „Galvakojai". Šių metų festivalio užsienio svečių spektaklius radome 2010 m. vykusioje tarptautinėje šokio mugėje „Internationale tanzmesse nrw" Diuseldorfe.
Prisiminkime spektaklius. Pirmą festivalio dieną žiūrėjome teatro „Dansema" šokio spektaklį „Bebaimis", kuriame šoko ir vaidino Tomas Dapšauskas (choreografė Giedrė Subotinaitė, režisierė Birutė Banevičiūtė, kompozitorė Jurgita Mieželytė, dailininkė Indrė Pačėsaitė). Kaip sekėsi kurti spektaklį, skirtą paaugliams, kokį tikslą turėjote? Man, žiūrėjusiam spektaklį „pro dramos teatro akinius", norėjosi tikslesnės priešistorės: kas paaugliui įvyko „už scenos", kodėl jis jaučiasi sutrikęs, nuliūdęs, įtūžęs... Kitaip tariant, kokią problemą herojui tenka spręsti, nuo ko išsilaisvinti ar ką pačiam išsiaiškinti vaidinant.
Kai rengėmės šiam spektakliui, pradėjome nuo savo prisiminimų - ką jautėme, kai buvome 12-16 metų. Mūsų kūrybinėje grupėje buvo ir merginų, ir vaikinų, tad prisiminimai skyrėsi: vaikinas paauglystėje galvojo daugiau apie sąmoningą prieštaravimą tėvams, merginos išsakė baimę dėl išvaizdos, vis be priežasties apimantį liūdesį ar norą, kad kas nors apkabintų. Vieningai nutarėme, kad mažiausiai tuo metu sutarėme su suaugusiaisiais... Dabar patys esame suaugusieji, tėvai, mokytojai, tad spektakliui informacijos sėmėmės ir kalbėdamiesi su savo vaikais, mokiniais, stebėdami jų reakcijas, veiksmus. Pravertė protingos knygos, pavyzdžiui, nemarioji „Rugiuose prie bedugnės"... Spektakliu su jaunimu norėjome pasidalyti savo įspūdžiais apie paauglystę ir pasižiūrėti, ar jie su laiku kinta. Kalbantis su žiūrovais paaiškėjo - nelabai. Paaugliai sakė, kad atpažino jausmines situacijas, į kurias jie dabar patenka. Mūsų spektaklis tikslą pasiekė, jaunimas mus suprato, nors ir buvo skirtingų nuomonių, bet tai tik dar labiau patvirtina, kad paauglystė - prieštaringas metas. O priešistorę palikome paaugliams, manau, jie žino, kad blogai nuotaikai priežasties nereikia, ji tiesiog ateina, nes tu - paauglys... Kurdami spektaklius vaikams ir jaunimui, vadovaujamės šiaurės šalių patirtimi, kai nesiekiama pateikti atsakymų, išvadų, pamokymų ar loginių priežastinių ryšių, o kalbamasi su vaikais ir jaunimu apie potyrius čia ir dabar, pateikiant atpažįstamus ženklus. Šokis yra itin poetiškas menas, kai svarbi jausmų ir potyrių išraiška, o ne jų priežastys...
Pakalbėkime apie pasakojamos istorijos ir žaidybiškumo santykį šokio spektaklyje vaikams. Regis, kuo mažesni vaikai, tuo literatūrinio pasakojimo reikia mažiau (ir jis turi būti kuo paprastesnis), tuo svarbesnis reginys, žaidimas plastinėmis formomis (spalvų, figūrų, faktūrų kontrastai), tuo žaidimas svarbesnis kaip aktorių veikimo scenoje sąlyga.
Nesvarbu, kokio amžiaus yra žiūrovai, tam, kad patirtum estetinį išgyvenimą, kaip tai įvardija meno psichologai, o paprastai kalbant - pajaustum meno poveikį, reikia atpažinti scenoje matomus dalykus ir susieti juos su savo patirtimi. Šiame procese dalyvauja meno kūrėjas, parinkdamas atitinkamas išraiškos priemones, ženklus, simbolius, ir žiūrovas, tuos ženklus priimdamas ir dekoduodamas. Svarbus yra žiūrovų išprusimas, jų žinios ir gebėjimai suvokti išraiškos priemones, atpažinti simbolius. Ne veltui menas yra vadinamas tam tikra kalba, o jai suvokti ir vartoti reikia žinių, gebėjimų - to reikia mokytis. Vargu ar galime tikėtis suprasti prancūzų ar japonų kalbą, jos nesimokydami. Tą galima pasakyti ir apie meną. Tik meniniam pažinimui svarbesnės emocijos ir potyriai nei intelektas, bet menas - ne vien emocijų sritis, tai ir intelektinio darbo reikalaujanti veikla. Net ir šokis. Tik čia, pasak Howardo Gardnerio, reiškiasi kinestezinis kūno, o ne loginis ar verbalinis intelektas. Taigi maži vaikai atpažįsta scenoje vykstančius dalykus, kai jie yra susieti su tokio amžiaus vaikų patirtimi ir artimiausia aplinka. O ką tokio amžiaus vaikas veikia? Žaidžia su įvairių spalvų, įvairių formų objektais (pavyzdžiui, kubeliais, kamuoliukais, pagaliukais). Žaidimo esmė - visaip jais manipuliuoti. Augant vaikui, žaidimas papildomas istorijomis, vaikas jas pats kuria, tik ar jos yra logiškos? Priešingai - fantastinės. Žaidžiant galima fantazuoti ir prikurti įvairių nebūtų dalykų, todėl, ypač šokio spektakliuose, istorijos gali būti keistos, neturinčios loginio priežastinio ryšio. Bet kai spektaklyje vaikas jas pamato ir atpažįsta, tada suvokia, priima ir išgyvena. Tą išgyvenimą rodo klausimais, džiaugsmingais šūksniais, judesiais ar ašaromis. Todėl savo spektakliuose prašome tėvų nedrausminti vaikų, leisti jiems reaguoti į tai, kas vyksta scenoje. O po spektaklio mažuosius žiūrovus kviečiame pačiupinėti scenoje matytus daiktus, net šokėjus!
Kiek sutrikdė trupės „Meekers" iš Nyderlandų spektaklis „Gerai įsižiūrėk" (choreografė Tabea Martin). Scenoje trys vyrukai išdykavo, siautėjo, bendravo su publika, net kalbėjo lietuviškai (aktorių akcentas visada žiūrovus nuteikia linksmai) ir, regis, jokios rišlios istorijos nebuvo, bet jų veiksmų nenuspėjamumas, humoras kaustė dėmesį. Ir dar - laisvė, drąsa būti paprastam (galvoje turiu epizodą, kai vienas ant kito griuvinėjantys šokėjai išprovokavo vieną dalyvį „pasipriešinti": „Atsargiai - pimpaliukas!") Spektaklį išgelbėjo klounados elementai? O ir fiziniai šokėjų duomenys: vienas aukštas ir du žemaūgiai... Ar šiuolaikiniame šokyje vaikams atlaidžiau žiūrima į šokėjų išvaizdą?
Dramaturgijos, choreografijos paprastumas nėra tolygus prastumui. Vargu ar šešiamečius, kuriems buvo skirtas olandų spektaklis, emociškai paveiktų 36 fuette, kuriuos susuktų, pavyzdžiui, Ridikutė iš baleto „Čipolinas", tačiau juos paveikė linksmai šėliojantys, bėgiojantys, besivartantys, šokinėjantys keistų formų vyrukai. Bet spektakliai vaikams - ne vien pramoga. Vaikai, žiūrėdami spektaklį, randa ne tik linksmų, bet ir liūdnų dalykų, keistų ir nesuprantamų, atpažįstamų ir nežinomų, o tai verčia juos mąstyti.
Šiuolaikinis šokis - demokratiška meno rūšis, čia šokėjas priimamas toks, koks yra. Vaikams svarbu matyti scenoje įvairaus sudėjimo šokėjų, nes ir vaikai nėra tobulų, „baletinių" formų. Matydami, kad labai žemi ir labai aukšti, apkūnūs ir laibi šokėjai gali puikiai judėti, vaikai drąsiau priima savo kūną, nebijo jo ir nesišaipo iš kito, tai ypač svarbu paauglystėje, kai šios problemos itin išryškėja.
Grupės „Žuvies akis" iš Klaipėdos spektaklis „Apkabinsiu tave" (choreografė Dovilė Binkauskaitė) pirmiausia atkreipė dėmesį stilinga, lakoniška ir funkcionalia Artūro Šimonio scenografija bei kostiumais. Dailininkas - šio spektaklio visavertis bedraautoris, gal net „pirmasis smuikas". Sakytum, kas tie 10 kubelių, tie geometrinių formų kostiumai, bet kaip visa tai šokėjai sujungia, kaip dailininko idėjos jiems padeda veikti scenoje! Kiek silpnesnė pasirodė dramaturgija: jaukus mamos (Aušra Krasauskaitė) ir tėčio (Petras Lisauskas) scenos žaidimas, atsiranda sūnus (Darius Berulis), vėliau - sesė (Inga Kuznecova)... Visi veikėjai - labai geri, jei ir yra koks nesusipratimas - tik nekalčiausias. Gerumo dvasia - spektaklyje pavojingas dalykas, juokauju, bet... Aišku, spektaklio adresatas - vaikai nuo 3 metų... O be Jūsų grupės ir „Žuvies akies" dar kas Lietuvoje kuria šokio spektaklius vaikams?
Vaikams pravartu žinoti, kad viskas gali būti gerai. Kad be mūsų ir klaipėdiečių dar kas nors kurtų šiuolaikinio šokio spektaklius vaikams, negirdėjau, bet tikimės, kad prie mūsų prisijungs daugiau kolegų.
„Galvakojai", kurį sužaidė dvi šokėjos iš „Tanzfuchs Produktion" (Vokietija, choreografė Barbara Fuchs), intrigavo kaip patiems mažiausiems (nuo kūdikystės) skirtas spektaklis. Lietuvoje tokių scenos bandymų gal vos vienas kitas, gaila, neteko matyti Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Apapa" (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), įdomu, kokiomis priemonėmis jie patraukia mažųjų dėmesį... O vokiečių šokėjų judesiai spektaklyje man priminė kokių 6-12 mėn. vaikų judėjimą. Ar klystu? Šokėjų žaidimas su plastilino formomis (modelinu?) - šio spektaklio savitumas. Ir taip viskas paprasta atrodo...
Lietuvoje ilgai iš viso nebuvo kreipiama dėmesio, kokio amžiaus vaikams adresuojamas spektaklis, tik afišoje užrašoma: „Vaikams". Bet 2-3 metų vaiko ir 7-8 metų amžiaus moksleivio supratimas, interesai, poreikiai skiriasi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad jiems būtų įdomūs tie patys dalykai. Kai 2007 m. tuometis Švedijos kultūros atašė Torstenas Schenlaeris pristatė Švedijos patirtį ir parodė šokio spektaklį 3-6 m. amžiaus vaikams, o kitą paaugliams, mes, choreografai ir šokėjai, stebėjomės, kam reikia taip griežtai apibrėžti adresato amžių. Bet kai pamatėme spektaklius, dalyvavome keliuose seminaruose, suvokėme, kad tai, kas įdomu ir jaudina trimetį, nebedomina dešimtmečio. Tai pagrįsta psichologija. Bet pas mus apie tai nebuvo kalbama. Jei spektaklis grįstas pasaka, vadinasi - vaikams. Bet ar bandėte stebėti trimetį, žiūrintį baletus „Miegančioji gražuolė" ar „Pelenė"? Gal mergaitės dar ir atkreipia dėmesį į puošnias šokėjų sukneles, bet berniukai akis atmerkia tik tada, kai pasirodo kokia ragana ar plėšikai. Spektakliai ilgi, nors ir nuoseklių istorijų, su priežastimis ir pasekmėmis, bet juose maži vaikai neatpažįsta nieko iš savo patirties ar aplinkos. Todėl į baleto spektaklius, bent jau tuos, kurie rodomi Lietuvoje, mano manymu, galima vesti vaikus nuo 8-9 metų. O kur nueiti su dvimečiu, ar jis turi būti izoliuotas nuo meno, kol suaugs? Nebent į lėlių teatrą. Bet kodėl negalima supažindinti jo su šokiu? Galima, tik reikia žinoti, kaip. Tai priklauso nuo kūrėjų profesionalumo, žinių ir gebėjimų.
O kuo Jums svarbi šokio spektaklio vaikams kūryba? Nepavargstate nuo vaikų? Kuriantieji vaikams mažiau ir pastebimi, rečiau apie juos rašoma - neva tai kūrybinė „nuošalė"... Neskaudu?
Svarbu ne tik patiems šokti, kurti, bet ir stebėti šokį, suprasti ir mokėti išsakyti savo supratimą. Tik tokiu atveju vyksta visavertė meninė edukacija. Daugiau nei 10 metų dirbusi su vaikais nuo 1,5 iki 18 metų, kartu su jais sukūrusi daugiau nei 15 spektaklių, kuriuose dalyvaudavo nuo 50 iki 150 vaikų, palankių aplinkybių ir susitikimo su Torstenu Schenlaeriu dėka pradėjau kurti šokio spektaklius vaikams. Kaip choreografė, jaučiuosi atradusi meninį iššūkį, mane dominantį ir skatinantį tobulėti suvokiant, kad šiuose spektakliuose svarbiausia ne mano jausmų ir minčių išraiška, o vaikų jausmai ir mintys. Kai pavargstu kurti, Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar jis vadinasi Lietuvos edukologijos universitetas) mokau būsimus šokio mokytojus, dalijuosi su jais savo patirtimi ir džiaugiuosi, matydama besikeičiantį jų suvokimą apie šokį, jo svarbą žmogaus gyvenimui.
O įvertinimas... Ne dėl to dirbu. Man svarbu, kad Lietuva kuo greičiau išaugtų iš „baudžiauninkiško" mąstymo ir mankurtiškos elgsenos. Kuo čia dėtas šokis? Yra posakis: žmogus yra toks, kaip juda, o juda taip, kaip mąsto. Kuo anksčiau suteiksime vaikams galimybių pažinti įvairias gyvenimo sritis, o ne vien tik industrinės sanklodos vertinamas matematinę loginę ir verbalinę lingvistinę, tuo anksčiau jie ims įvairiai mąstyti, o ne vien taip, kaip yra reikalinga šalį valdantiesiems. Žmogaus mąstymas yra pavojingas valdžiai, jei ji nori žmogų kvailinti. Nors - kokia valdžia tai pripažins? Taigi dirbu tam, kad kuo daugiau mažų vaikų kuo anksčiau įgytų kokybiškos meninės patirties ir mokytųsi mąstyti, o suaugusieji suvoktų, kad tai yra svarbu, norint išsaugoti, kurti ir perduoti kultūrinį tautos identitetą.
