Lietuvos centre prie ambasados Varšuvoje pristatyta Liucijos Armonaitės knyga apie Nacionalinio dramos teatro aktorę, pasaulinį pripažinimą pelniusią vieno aktoriaus teatro kūrėją Birutę Marcinkevičiūtę-Mar. Lenkų, lietuvių, anglų kalbomis išspausdintą knygą „Birutė Mar. Bez maski", „Birutė Mar. Be kaukės", „Birutė Mar. Unmasked" inicijavo ir išleido Vroclavo kultūros ir meno centras kartu su Vroclavo teatro mėgėjų draugija (Wrocławskie Towarzystwo Przyjaciół Teatru). Knyga apie lietuvių menininkę pasirodė su ketvirtus metus leidžiama serija „Czarna książeczka z Hamletem", skirta garsiausiems Lenkijos monospektaklių kūrėjams. Birutė Mar, daugiau kaip dešimtį metų sulaukianti išskirtinio lenkų teatro specialistų ir žiūrovų dėmesio, - pirmoji ne lenkų aktorė, kurios monospektakliams skirta šios serijos knyga. Ir visos serijos, ir leidinio apie lietuvę iniciatorius - Wiesławas Geras, Europoje žinomas kaip monospektaklių entuziastas, prieš 45 metus Vroclave pradėjęs rengti tarptautinį vieno aktoriaus teatro festivalį „Wrostja".
Rudenį L. Armonaitės knyga „Birutė Mar. Be kaukės" bus pristatyta ir Vroclave per 45-ąjį vieno aktoriaus festivalį „Wrostja". Ten bus parodytas ir naujausias B. Mar spektaklis „Unė" apie lietuvių aktorę, režisierę Unę Babickaitę-Baye (1897-1961). Knygos sutiktuvės numatytos ir Lietuvoje, Vilniuje bei Visagine, per VI monospektaklių festivalį „Atspindys".
(...) Dar ji veržte veržėsi į įvairius tarptautinius kursus, seminarus, stažuotes - nuo tradicinio Noh ir Nihon Buyo teatro mokyklų Japonijoje (1997-1998) iki stažuotės Danijoje, Odino mieste, pas garsųjį Eugenio Barbą (1999, 2001).
Per vieną tokią išvyką į antikinės dramos simpoziumą Kipre Birutei teko parengti pranešimą apie šiuolaikines antikinės dramaturgijos interpretacijas. Ji, tuo metu pastačiusi šokio-teatro spektaklį „Antigonė ir paukščiai" (1998), besirengianti eksperimentiniam videoteatro projektui „Antigonė" (1999), pateikė netikėtą 10 minučių temos pristatymą, sudarytą iš pranešimo ir Antigonės, stovinčios kapo duobėj, monologo, nuskambėjusio kaip lietuvių liaudies rauda.
Būtent po to pristatymo prie Birutės priėjo Antonina Michalcova iš Baltarusijos, Minsko tarptautinio monospektaklių festivalio „Aš" direktorė. Pakvietė į rudenį Minske vyksiantį festivalį. Tai buvo lemtingas kvietimas.
„ŽODŽIAI SMĖLYJE".
OVACIJOS IR VISIŠKA TYLA
Taigi beveik po penkerių metų, 1998-aisiais, Birutė vėl ėmėsi per studijas Sankt Peterburge ją sužavėjusio vieno absurdo teatro pradininkų Samuelio Becketto pjesės „Laimingos dienos". Tos pačios pjesės, kurios, kaip jai atrodė, nepavyko atskleisti per savo režisierės debiutą Kauno dramos teatro scenoje. Ir prie kurios grįžo parengusi 20 minučių monologą Nidos kopų smėlyje per Thomo Manno vasaros festivalį 1997 metais.
Medžiaga buvo gerai žinoma ir tarsi „išminkyta". Bet dar net nebuvo monospektaklio užuomazgos; labai mažai buvo laiko. O dar - senokai numatyta kelionė į festivalį Švedijoje, kur Birutei teko važiuoti su šokio projektu. Tačiau ir šioje stresinėje situacijoje buvo vienas reikšmingas dalykas, didžia dalimi nulėmęs tolimesnį kūrybinį bendradarbiavimą. Būtent Švedijoje per šokio festivalį Birutė susipažino su Jolanta Rimkute, viena žinomiausių Lietuvos kostiumų dizainerių, daug kuriančia ir teatrui. Pakvietė ją sukurti kostiumą spektakliui „Žodžiai smėlyje".
Monospektaklio premjerai, o kartu ir festivaliui Minske rengėmės ekspromtu, gal savaitę. Jolantai tik pasakiau, kad reikia sukurti Vini kostiumą. Jį siuvo jau Minske iš kažkokių pigių medžiagų lopų, juos užtraukdama ant karkaso, kurį pasiėmė iš savo drabužių kolekcijos. Iki paskutinės akimirkos prieš pirmąjį spektaklį kartu su Jolanta karštligiškai galvojome, ką, kada, kaip scenoje turėtų daryti mano personažas: paimti šukas ar muzikinę dėžutę, pakelti ar nuleisti ranką... Svaigome nuo emocijų ir nuo darbo - viską darėme pakylėtai ir nuoširdžiai. Nors tai buvo „žalias" spektaklis - eskizų eskizas - festivalio žiuri mūsų „Žodžiams smėlyje" skyrė II vietą... Sulaukėme daug komplimentų.
Po kelių dienų Minsko festivalio direktorė Antonina Michalcova Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriui Rimui Tuminui atsiuntė oficialų raštą - pasveikino su teatro aktorės sėkme festivalyje. Tuminas nustebo: „Tai kokia čia sėkmė? Gal ir Lietuvai parodysi?" Jam buvo surengta speciali peržiūra. Po jos teatro vadovas tepasakė, kad „viskas blogai".
Vėliau Tuminas kelis kartus apsilankė repeticijose - davė gerų patarimų: su vyrišku požiūriu į heroję, nemaža ironijos doze. Tačiau tai niekaip nebuvo susiję su aktore, jos vaidmens ir spektaklio matymu. Ironija Birutės spektaklyje atsirado vėliau. O Tuminas repeticijose daugiau nepasirodė. Aktorė liko sutrikusi, besigriebianti to, ano - kaip ant ledo. Išgelbėjo teatre dirbanti režisieriaus asistentė Regina Garuolytė. Ji padėjo „sudėlioti" spektaklį, įkvėpė pasitikėjimo savimi.
Premjera Vilniuje 1999 metų pabaigoje labai beketiškai praėjo. Pustuštėje salėje, kaip dykumoje. Bet tais laikais apskritai buvo mažai žiūrovų teatruose. Į premjerą dar šiaip taip susirinkdavo, o po to - trečdalis salės ar kokie dešimt...
Buvo nejauku. O vėliau, kai Becketto dienoraštyje perskaičiau, jog jis, pirmą kartą statydamas „Laimingas dienas", kankindavo aktorę, liepdamas vaidinti taip nuobodžiai, kad salėje nei vieno žiūrovo neliktų, net nusijuokiau. Nors ir galvoju, kad Beckettą galima ir kitaip - nenuobodžiai vaidinti.
Spektaklį ėmė kviesti į tarptautinius festivalius. Nuvažiavus į užsienį - buvo anšlagai, žmonės aikčiojo. Aktorė pirmą kartą patyrė tiek daug dėmesio, sulaukė daugybės puikių atsiliepimų, apdovanojimų. O sugrįžusi į Vilnių, vaidindavo kokiai 10 žiūrovų, sėdinčių nešildomoje teatro salėje... Šalta siena atsitvėrė kritikai. Juos, regis, pribloškė ir net šokiravo žinia, kad monospektaklį pastatė ir jame vaidina mažai kam žinoma, vos 28 metų aktorė ir režisierė. (O dar pagal Beckettą!) Tai buvo tarsi iššūkis. Kaip drįso!? Kodėl išdrįso?
Man buvo sunku. Gal būtų kita kritikos reakcija, jei kurčiau ciniškai, ironiškai. O mano spektakliai - be kaukės. Dėl to ir aš, ir mano kūryba - pažeidžiami. Juk puola tuos, kurie negali apsiginti. Bet negalėjau kitaip vaidinti, kitaip būti. Mane į priekį vedė manasis „aš", mano vidinis balsas, kuris buvo kitoks nei įprasta. Dėl to iš pradžių buvo tiek daug pasipriešinimo, nepritarimo. Tai dėsninga. Taip buvo ir Nekrošiui, ir Tuminui ar Vaitkui. Visi tai pereina, kol įgyja teisę kalbėti savo balsu, kol juos atpažįsta, o vėliau - prie jų pripranta.
Taigi Lietuvoje tarptautinis Birutės pripažinimas ilgai niekam nedarė jokio įspūdžio. Su kaupu pasitvirtino lietuviška patarlė, kad savo kieme pranašu nebūsi.
Daug galvojau, kodėl taip yra. Pagaliau supratau, kad tai - normali situacija. Toks gyvenimas. Juk festivalis - šventė. Ir aktoriams, ir žiūrovams. Per festivalį pradedamas kurti MITAS apie spektaklį, apie menininką. Jį kuria tie, kas pamatė spektaklį, be jokių to spektaklio kūrėjų pastangų.
To MITO sklaidą iškart pajuntu nuvykusi į kitą festivalį. Žmonės laukia spektaklio, laukia manęs! Kiek daug tokia atmosfera duoda energijos spektakliui! Kaip jis nuo to auga, tobulėja! Tik monospektaklyje aktorius taip tiesiogiai priklauso nuo savo kūrybos - tiesiogiai dirba MITUI apie save.
RIBINIS ŽANRAS
Pirmasis monospektaklis „Žodžiai smėlyje" atvėrė man galimybę sau atrasti vieno aktoriaus teatrą. Teatrą, kuris suteikia intymiausią, autentiškiausią sceninę kūrybos galimybę. Teatrą, kuriame visada esi akistatoje su žiūrovu, kur nė sekundei negali atsipalaiduoti, juolab kalbėti tai, kuo netiki.
Beckettas penkiasdešimtmetei Vini skyrė daugybę prieštaravimų: nuo apatijos, gyvenimo beprasmybės ir vienišumo išgyvenimų iki jaunystės prisiminimų, džiaugsmo, optimizmo, tvirtybės ir noro gyventi. Vienos tragiškiausių Becketto pjesių personažą vaidino dar nė trisdešimties neturinti aktorė, nustebinusi žiūrovus ir kritikus aktorine įtaiga, išgyvenimų tikrumu. „Ši pjesė graži kaip eilėraštis. Tai tikra poezija, paslaptis. Tai medžiaga, kuri nepaleidžia", - premjeros dienomis kalbėjo aktorė ir režisierė.
„Žodžius smėlyje", skaičiuojant nuo spektaklio eskizo, parodyto Nidos festivalyje, Birutė vaidino 10 metų. Tai ilgas spektaklio gyvenimas, net dideli, geri spektakliai retai kada tiek ilgai rodomi.
Manau, kad ne nuo žmogaus spektaklio gyvavimas priklauso. Yra aukštesnės jėgos, ženklai.
2006 metais važiuodama į Lenkiją, Torūnėje vykusį festivalį „Spotkania Teatrow Jednego Aktora", pirmą kartą pamiršau vieną svarbiausių spektaklio elementų - muzikinę dėžutę. Pasisekė, kad ten pavyko rasti kitą. O grįžtant autobusu į Vilnių, dingo pusė rekvizito, net garsusis Vini sijono karkasas. Tas karkasas, apie kurį tarptautinio monospektaklių festivalio Vroclave „Wrostja" direktorius W. Geras kalbėjo kaip apie būsimą teatro muziejaus eksponatą...
Keisčiausia, kad dingus rekvizitui nebebuvo nė vieno kvietimo su „Žodžiais smėlyje" važiuoti į festivalius. Jei kas būtų pakvietęs, aišku, naują rekvizitą susirinktume, tačiau buvo tyla. Natūraliai išsisprendė spektaklio likimas?..
Koks „Žodžiai smėlyje" būtų šiandien? Juk tai spektaklis, kurį vaidinti gali ir 70 metų aktorė. Žinoma, jei turi sveikatos...
Dabar šios Becketto pjesės gal ir nesiimčiau. Tai sudėtinga ir skausminga medžiaga. Nes tą būties tuštumą, kelionę nuo vieno taško į kitą gali suvokti tik gyvenimo vidury. Tačiau tada buvau jauna, dar nepatyrusi Vini būsenų ir neturinti pakankamai gyvenimo patirties, vedė tik nuojauta...
Buvo etapas, kai vaidinau vien spektaklį „Žodžiai smėlyje". Iš pradžių buvo sunku. Sena, nenorinti gyventi moteris. Tačiau vaidinant man vis lengviau sekėsi į tą vaidmenį įsigyventi. Staiga pastebėjau, kad po spektaklio ir gyvenime viską darau sulėtintai - kaip sena moteris. Išsigandau, nes aš jau net nenorėjau gyventi. Man taip patiko būti mano sukurto personažo energijoje, kad nesistengiau iš tos būsenos išeiti. Tada sau griežtai pasakiau: stop.
Reikėjo kažko naujo, nes galėjo blogai baigtis. Tada atsirado Marguerite Duras „Meilužis". To spektaklio herojė - 15 metų mergaitė. Sąmoningai ėmiausi „Meilužio". Ir tikrai, kai sukūrėme naują spektaklį, viskas mano viduje susibalansavo.
Taigi monospektaklis man - ribinis teatras žanro prasme ir man svarbu eiti savo, o ne kitų pramintu keliu. Įdomiausia, kai remiantis savo nuojautomis ir jausmais pavyksta priartėti ar net pasiekti tikriausią personažo būseną, atskleisti jo energiją ir eiti su personažu į priekį, nežinant, kuo virs visa ta kelionė...
Kiekviename spektaklyje vis kitaip. Bet tai normalu. Tokia profesija. Keista, o kita vertus, ir džiaugsminga.
