Flirtuojantis su šokiu. Toks atrodo šiųmetinis Avinjono festivalio charakteris, jo direktoriams Hortense Archambault ir Vincent´ui Baudrillerui, jų pačių žodžiais tariant „į dialogą pasikvietus" choreografą Borisą Charmatzą. Festivalio rengėjai kasmet pasikviečia vieną ar du menininkus (artiste associeé) , su kuriais bendradarbiauja sudarydami visą programą, taip siekdami likti aktualūs, aprėpiantys platesnį sceninės raiškos lauką. Pasirinkimas jubiliejinį, 65-ąjį susitikimą sieti su judesiu ir kūno raiška turėjo suteikti gyvybės, energijos bei laisvės festivaliui, kita vertus - tai atspindi paties šiuolaikinio dramos teatro fiziškumą.
Žinoma, dar prieš prasidedant beveik mėnesį trunkančiam teatro maratonui (nuo liepos 6 iki 26 d.), programos pasirinkimu suabejojo ir jį kritikuoti ėmėsi aktorius Fabrice´as Luchinis. Jo nuomone, organizatoriai ignoruoja klasikinius tekstus, dramaturgiją ir jos pastatymus bei nusipelniusias trupes. Rengėjai atsakymo į šią kritiką ilgai neieškojo, atkirsdami, jog pirmiausia jų tikslas yra surinkti menininkus ir jų kūrinius, siūlančius naujas formas ir jomis veikiančius. Tiesa, Jeano Vilaro įkuras festivalis skyla į pagrindinę In programą ir greta jos esančią Off, finansuojamą tik iš privačių lėšų ir savotiškai tampančią alternatyviuoju Avinjonu, sulaukiančią tiek pat žiūrovų ir spaudos dėmesio. Pasak prancūzų spaudos, jau atsirado kūrėjų, dalyvaujančių abiejose programose-festivaliuose.
Iš 35 paskelbtų didžiųjų pasirodymų 22 yra teatro pastatymai, iš kurių 15 buvo sukurti specialiai Avinjonui. Tarp didžiausių ant scenos pasirodančių žvaigždžių laukiama Jeanne´os Moreau ir Étienne´o Daho dueto pagal Jeano Genet kūrinį „Nuteistasis mirė" (Le Condamné à mort). O kitos garsios kino aktorės - Juliette Binoche - grįžimas į teatro sceną (po 1988 m. „Žuvėdros", režisuotos Andrejaus Končialovskio) jau įvyko su, pasak Le Monde , katastrofiška Frédérico Fisbacho (2007 m. festivalio asocijuotas menininkas) „Freken Julija". Pačios Binoche vaidyba liko vienintele teigiamai įvertinta spektaklio dalimi.
Ne itin teigiamai kritiką nuteikė ir Bulbono karjere suvaidintas Patricko Pineau spektaklis pagal Nikolajaus Erdmano „Savižudį". Daugelis pripažino Pineau sugebėjimą juokinti, tačiau dažnai buvo abejojama didesne nei vien plačiosioms masėms skiriamo kūrinio verte ir kvestionuotas režisieriaus ryžtas pačiam atlikti pagrindinį vaidmenį, - dėl to nebuvęs suvaldytas visas sceninis vyksmas. Kita vertus, įdomu, kiek spektaklis gali būti paveikus kitose, ypač - su sovietais susidūrusiose šalyse?
Vis dėlto įdomiausi meniniai įvykiai pažymėti kitų vardų. Pirmiausia - paties Boriso Charmatzo. Baigęs Paryžiaus šokio ir operos mokyklą, o vėliau Nacionalinę Liono muzikos ir šokio konservatoriją choreografas iš pradžių negalėjo nė svajoti apie savo repertuarą, bet gerai žinojo, kad nori „šokti kitaip". Savo kelią jis atrado pas Régine Chopinot ir Odilę Duboc, Charmatzą patraukė jų eksperimentinis požiūris. Pirmuosius žingsnius choreografijoje jis žengė 1992 m. su Dmitrijumi Chamblas sukurtame „À-bras-le-corps" (galima būtų versti „Suimti į rankas"). Nuo tol visi jo kūriniai yra akivaizdžiai užpildomi aiškiu, šokį plačiai apžvelgiančiu credo. Tai - šokis, kuris nuolat save kvestionuoja, susikurdamas tokias sąlygas, kurios, atrodytų, yra sukurtos jį padaryti neįmanomu: „héâtre-élévision" vadinamas pseudo-spektakliu, sukurtas kaip televizijos instaliacija, „Trumpoje programoje su gręžimu" (Programme court avec essorage) šokama ant platformos, besisukančios skalbimo mašinos ritmu. Šiandien choreografas tęsia savo kūrybinius apmąstymus vadovaudamas Šokio muziejui/Nacionaliniam Reno miesto ir Bretanės choreografijos centrui.
Avinjono programos atidarymui popiežių rūmų kieme skirti du jo kūriniai - 2010 lapkritį sukurta „Konfliktų baigtis" (Levée des conflits) skirta 24 šokėjams, atsidurianti tarp pasirodymo ir plastinės instaliacijos erdvių bei, žinoma, toliau kvestionuojanti šokį. Naujausiame spektaklyje „Vaikas" (enfant) dalyvauja 9 šokėjai ir 26 vaikai nuo 6 iki 12 metų. Čia kiekvieno šokėjo judesys verčia judėti ir vaikų kūnus. Choreografas tikisi, jog vaikai per jausmus, kuriuos suaugusieji stengiasi nuslėpti, atgaivins žiūrovo vaikystę. Čia kiekvienas gestas gali tapti naikinančiu galingu magnetu, traukančiu į nežinomybę, kur lyg iš naujo mokomasi jausti laisvę, keliauti į efemerišką vaikų respubliką.
 |
| Anne Teresa De Keersmaeker spektaklis „Čezena” |
Šokio ir judesio temą tęsia žymi viena svarbiausių šiuolaikinio šokio figūrų laikoma belgų choreografė Anne Teresa De Keersmaeker. Festivalyje bus parodyti du jos darbai. Pirmasis, jau chrestomatinis „Fazė, keturi judėjimai pagal Steve´o Reicho muziką" (Fase, four movements to the music of Steve Reich), sukurtas 1982 m., iki šiol laikomas vienu ryškiausiu šiuolaikinio šokio darbų, kai kurių nuomone, pretenduojantis net į gesamtkunstwerk, totalinę menų sintezę. Šių metų balandžio mėnesį jo videovariantą buvo galimybė išvysti Nacionalinės dailės galerijos (Vilniuje) rengtame videošokio cikle. Avinjone spektaklis bus atliekamas gyvai, jame šoks ir pati choreografė.
Antrasis De Keersmaeker spektaklis visų pirma ypatingas rodymo laiku. Žiūrovai į Popiežių rūmų garbės kiemą įleidžiami 4 val. 30 min. ryto, pats spektaklis „Čezena" (Cesena) prasidės auštant. Choreografė ir vokalinio ansamblio „Graindelavoix" vadovas Björnas Schmelzeris suvienijo pajėgas siekdami interpretuoti viduramžių muziką, rezonuojančią žymiai senesnę praeitį ir tuo pačiu kurti šokį pagal esminius žmogaus kūno judesius. Čia einama tiesiai prie judesio ir garso esmės, intensyvumo ir dinamikos. Seniai praėjusius laikus atgaivins šiandienos balsai ir kūnai, maudomi vis stiprėjančių aušros spindulių ir tampantys vis skaidresni, kol pasieks aukščiausią tašką per saulėtekį.
„Sirenų" festivalyje viešėjęs Romeo Castellucci parodys neseniai Briuselyje pastatytos Richardo Wagnerio operos „Parsifalis" įrašą, taip pat pirmą kartą Prancūzijoje pristatys savo naują kūrinį „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją" (Sul conceto di volto nel Figlio di Dio). Čia atmosfera primena „Skaistyklą": ta pati jauki svetainė, tas pats kasdienio gyvenimo gabaliukas, primenantis sustabdytą kadrą. Senukas „prilipęs" prie televizoriaus su ausinėmis, o jo viengungis sūnus ruošiasi į darbą. Tačiau ir čia atsiranda neatitikmuo: scenos gilumoje kabo išdidintas Antonello da Messinos „Salvator Mundi" - Kristaus paveikslas. Jo aistringas žvilgsnis prietemoje stebi sceną. Po truputį, pagal grynojo realizmo taisykles kambarys tampa vis sunkiau valdomos betvarkės centru. Trūkinėjančiame laike kiekvieną sūnaus gestą tėvas nuoširdžiai stengiasi suprasti, suvokti jo priežastį. Tėvo kantrybė ir gailestis, meilė ir pyktis, neapykanta ir bejėgiškumas atskleidžiami tam, kad būtų įveikta krizė.
Dar vienas, šį kartą konceptualaus šokio atstovas Xavieras Le Roy iš tiesų yra baigęs molekulinę biologiją, o į šokį atkeliavo 1992 m.. Choreografas linkęs su šokio konvencijomis bendrauti kaip su institucija, patį bendravimą su publika pateikti kaip eksperimentą, pristatyti kasdienius arba, atvirkščiai, neįprastus kūno judėjimo būdus. Le Roy šokyje žmogaus kūno keistumas ir išskirtinumas taip pat tampa dalimi dialogo tarp šiuolaikinio teatro ir vizualiųjų menų performansų.
Dvi apsikeitimo tarp publikos ir atlikėjų akimirkos pradeda ir užbaigia jo „Low Pieces". Šokėjai, su kuriais publika ką tik bendravo, staiga scenoje matomi nuogi, gulintys ar stovintys keturiomis. Ar į juos jau žiūrima kitaip? Atmesdamas aprangos kodus ir apvalydamas judesį nuo socialinių įpročių, menininkas žiūrovui siūlo tarsi nuo žmonijos pabėgusią bendruomenę. Gyvulišką? Mechanišką? Žiūrovams siūlomi choreografiniai alternatyvaus buvimo pasulyje sprendimai.
 |
| Guy Cassiers´o „Kraujas ir rožės”. Ilka Kramerio (Avinjono festivalis) nuotrauka |
Kitokią Žanos d´Ark istoriją kartu su rašytoju Tomu Lanoye paruošė režisierius Guy Cassiers´as. Jie nusprendė atverti Europos istorijos tyrinėjimų teatre naują skyrių, pasakodami istoriją apie moterį, vyrą ir jėgą, finale su filmavimo kameromis parodydami visą XXI amžių per istoriją, atkeliavusią iš XV amžiaus. Vadovaujančio Briuselio Flamų teatrui režisieriaus darbo originalumas slypi jo gabume sulydyti dramą, poeziją, filmuotą medžiagą, projekcijas, gyvą muziką. Jo tyrinėjimai remiasi bendradarbiavimu su judesio choreografais, scenografais, videomenininkais, rašytojais, ir, žinoma, aktoriais. Jo spektakliai nuoskeliai analizuoja Europos istoriją, tyrinėdami politinių jėgų išsidėstymą, tačiau niekuomet nepamirštant žmogiškojo šių istorijų faktoriaus. Nuo pat 2006 m. (išskyrus 2009) režisierius yra nuolatinis Avinjono festivalio svečias.
Grįžimui atgal nusiteikęs ir 2009 metais festivalio programos sudaryme bendradarbiavęs režisierius Wajdi Mouawadis. Libane gimęs menininkas pelnė daug apdovanojimų ir pagyrimų Kanadoje bei Prancūzijoje, tarp kurių ir gyvena. Sakoma, jog trijų skirtingų šalių įtaka paskatino jį ieškoti tik to, kas jungtų visus žmones, tokiu būdu režisierius renkasi itin skirtingų laikmečių dramaturgiją. Šiemet jis pristato spektaklį „Apie moteris" (Des Femmes) pagal Sofoklio „Trachinietes", „Antigonę" ir „Elektrą". Pagrindinėmis veikėjomis 6 valandų trukmės pasirodyme tampa Antigonė, susidurianti su vyriška politine jėga, Elektra - su baisiu šeimos paveldu ir Deianeira, kovojanti su skausmu dėl prarastos meilės. Režisierius renkasi Antikos dramaturgiją, kurią, stipriai nepakeistą, choras atliks roko stiliumi. Prie pastarosios dalies nemažai prisidėjusio dainininko Bertrand´o Cantat dalyvavimas spektaklyje kėlė didžiules diskusijas dar gerokai iki festivalio pradžios.
Vienas vyriausių Avinjono svečių - Patrice´as Chéreau - teatro, operos ir kino režisierius, scenaristas, aktorius. Jo teatro darbuose ryškūs plastinės išraiškos ieškojimai, politinės refleksijos ir žmogaus manijų studijos. Šiemet bus parodytas jo darbas su anglų aktoriais - jis prancūzakalbiai publikai pasiūlys angliškai pasiklausyti dramaturgo Jono Fosse kūrinio „Aš esu vėjas" (I Am the Wind).
Tai - tik maža dalis pasirodymų, kuriuos siūlo šiųmetinis Avinjono festivalis, kasmet pristatantis 35-40 spektaklių, viso suvaidinamų per 300 kartų, į kuriuos parduodama iki 150 000 bilietų - suprantama, neskaičiuojant kviestinių svečių vietų. Greta spektaklių festivalyje gausu diskusijų , susitikimų su kūrėjais, videoperžiūrų ir instaliacijų. O „25-osios valandos" programa skirta į teatrinius rėmus netelpantiems pasirodymams, koncertams, paskaitoms - dar didesnei neoficialiajai šio milžiniško susibūrimo daliai.
Parengė Sigita Ivaškaitė
