Andrius Navickas, portalo bernardinai.lt vyr. redaktorius
Rusų rašytojai Ilfas ir Petrovas pasauliui padovanojo nuostabų personažą Ostapą Benderį, į kurio lūpas įdėjo daugybę puikių frazių, populiarių iki šiol. Vieną jų iš karto atėjo į galvą, išgirdus tezę, jog kultūros politikoje turime pereiti prie „ištiestos rankos" modelio. Kai buvęs dvarininkas Ipolitas Matvejevičius Vorobjaninovas išdidžiai pareiškė, kad jis niekada gyvenime neprašys išmaldos, Ostapas Benderis jam pasakė: „Jei neištiesite rankos, tada teks ištiesti kojas."
Visa tai, kas per pastaruosius dvidešimt metų vyko Lietuvoje kultūros politikos srityje, deja, labai primena karštligiškas Vorobjaninovo pastangas atrasti, kurioje kėdėje paslėpti briliantai. Tuo labiau kad turėjome ir tokių kultūros ministrų, kurie degė „naujųjų Vasiukų" projektais, be jokio aiškesnio plano švaistė kultūrai remti skirtus pinigus ar labiausiai rūpinosi ne kultūros politikos formavimu, bet savo paties garderobu.
Tai, jog Lietuvoje vis dar turime talentingų kūrėjų, čia vyksta solidūs festivaliai, kultūrinis kraštovaizdis gana įvairus ir vis atsinaujina, tikrai ne politikų nuopelnas, bet veikiau įrodymas, kad, dėkui Dievui, kultūros procesai nėra pavaldūs vien politiniams kaprizams. Kita vertus, tik pasvajoti galima, kaip šiandien gyventume, jei mokesčių mokėtojų pinigus skirstančios institucijos į kultūrininkus būtų žvelgusios ne kaip į išlaikytinius, kuriuos patogu prijungti prie varganos finansinės paramos lašelinės, bet kaip į labai svarbų valstybės potencialą, į kurį investicijos ateityje atsiperka keleriopai.
Beveik du dešimtmečius gyvenome pagal savą „ištiestos rankos" modelį kultūroje, kai kūrėjai priprato tiesti rankas į politikus ir žinojo, kad investicijų į kultūrinių procesų skatinimą kryptis labiausiai priklauso ne nuo viešai patvirtintų prioritetų, kūrėjo talento, bet nuo kuo artimesnės pažinties su valdžioje esančiais politikais. Būtent politikai tapo svarbiausiais ekspertais, nuo kurių priklausė, kas, kiek ir kodėl bus finansuojama.
Keisti dar iš sovietmečio paveldėtą sistemą ir įpročius nėra paprasta. Todėl tikrai nesistebiu, jog kultūros ministrui Arūnui Gelūnui viešai pristačius Menų tarybos idėją, kilo gana nemažas pasipriešinimas.
Dalis politikų taip ir nesuprato, kodėl siūloma kultūros politikos įgyvendinimo iniciatyvą perleisti patiems kultūrininkams. Panašu, jog Lietuvos politikai nuoširdžiai įsitikinę, kad viskas, ko jie negali tiesiogiai kontroliuoti, pasmerkta korupcijai ir chaosui. Nors patirtis rodo, kad būtent tos sritys, kur politikai įprato labiausiai kištis, patiria didžiausių sunkumų. Sunku pripažinti, kad siūloma ne tiek menininkams tiesti rankas į politikus, kiek politikai raginami bent per ištiestos rankos atstumą atsitraukti nuo kišimosi į kultūros politikos įgyvendinimą.
Taip pat ir dalis kultūrininkų įtariai žvelgia į vieną radikaliausių per visa Nepriklausomybės laikotarpį reformą kultūros politikos srityje, nes natūraliai bijo, kad vyks ne depolitizacija, tačiau atsiras tik dar viena institucija, į kurią reiks vaikščioti su ištiesta ranka.
Tikrai sutinku, kad Arūno Gelūno reforma, kurioje siekiama politinių simpatijų principą skatinant kūrybinius procesus pakeisti ekspertine savireguliacija, turės įveikti labai pavojingus rifus. Pastaraisiais metais vis labiau kritikuojamo Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, kuris taip pat buvo kuriamas pagal principą, kad viskas turi būti perduota įvairioms kūrėjų sąjungoms, pavyzdys yra perspėjimas, jog, kuriant Menų tarybą, labai svarbu, kad jos nariai atstovautų ne tik savo „cecho" interesams, o ekspertavimas nevirstų „savųjų" ir „svetimųjų" kautynėmis.
Taip pat akivaizdu, kad Menų tarybos veiklos sėkmė daugiausia priklausys ir nuo to, kokiu biudžetu ji gales disponuoti. Prisiminkime, kad dabar veikiančių fondų didžiausios vidinės bėdos prasidėjo tada, kai jiems teko vis mažesnes lėšas paskirstyti vis daugiau kūrybinių projektų. Galiausiai visi tapo įtarūs, nepatenkinti, vis daugiau laiko prarijo niurzgėjimas ir skundimasis, o ne kūryba.
Nepaisant visų šių pavojų, mano įsitikinimu, galima tik pasidžiaugti, jog pagaliau turime kultūros ministrą, kuris ne tik protingai kalba, bet ir stengiasi įgyvendinti esmines reformas, be kurių lietuviška kultūros politika neabejotinai „ištiestų kojas".
Menų taryba tikrai neišspręs visų įsisenėjusių problemų, tačiau būtų svarbi galimybė ir pačiai Kultūros ministerijai atsikratyti pašalpų dalintojos mentaliteto ir daugiau susitelkti į kultūros politikos prioritetų gryninimą ir kūrybinio valstybės potencialo ugdymą.
