Režisierė, dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė - viena įdomiausių Lietuvos lėlių teatro menininkių, išsiskirianti savitu meniniu braižu, režisūrinių sprendimų autentiškumu, atida sceninei dramaturgijai, polinkiu eksperimentuoti, kurti naujas teatrinės raiškos formules.
Sukurti spektakliai: „Žirafa su kojinėmis" (Kauno lėlių teatras, 2003), „Vienintelė" (Klaipėdos lėlių teatras, 2004), „Kiškio pasakos" (Valstybinis Jaunimo teatras, Vilnius, 2004), „Vištytė ir gaidelis" (Klaipėdos lėlių teatras, 2005), „Angelų pasakos" (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Žirafa su kojinėmis" (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Angelų pasakos" (Liepojos lėlių teatras, 2006), „Po Betliejaus žvaigžde. Indų pasaka" (Klaipėdos lėlių teatras, 2006), „Ožkelė melagėlė" (Klaipėdos lėlių teatras, 2008), „Juoba" (Klaipėdos lėlių teatras, 2008), muzikinis spektaklis pagal Camille´io Saint-Saënso muziką „Žvėrių karnavalas" (bendras Klaipėdos kamerinio orkestro ir Klaipėdos Lėlių teatro projektas, 2009), lėlių vaidinimas patiems mažiausiems „Apapa" (Klaipėdos lėlių teatras, 2010).
Kaip manai, ar egzistuoja poreikis būti „aprašytam"?
Žinoma, kiekvienas kuriantis nori būti pastebėtas, apkalbėtas, sukritikuotas, įvertintas. Tik taip eini pirmyn, supranti, kad tavęs kažkam reikia, kad kažką domina tavo kūrybiniai ieškojimai. Kūryba be žiūrovo, vertintojo, kritiko neturi prasmės. Juk net mažiausiam pasirodymui reikalingas bent vienas žiūrovas, kuris pasakytų, kad viskas „nesąmonė!" ir tu galėtum pulti įrodinėti, kad „sąmonė" ar pan. Atsiranda pokalbis, atsiranda ir norinčių jo pasiklausyti...
Sunkiausia, kai po ilgo kūrybinio gimdymo stoja tyla. Tuomet ima kilti visokie egzistenciniai klausimai ir didelė graužatis.
Ar kritinis tekstas, lydintis spektaklį, suteikia jam pridėtinę vertę?
Kritinis tekstas (nesvarbu, gerai ar blogai atsiliepiantis apie kūrybą) ne tik „pakelia" spektaklį, bet ir paskatina kūrėją toliau ieškoti. O jei perskaitę tą kritinį tekstą koks penketas žmonių dar ir spektaklio ateina pasižiūrėti, tai jo vertė tiesiog akivaizdžiai pakyla...
Teatro kritikas - kokia tai profesija?
Kažkaip kilo mintis, kad gal toji profesija nėra originali... Menininkas atranda formą, kaip save išreikšti ir prabyla „meno kalba", o kritikas sprendžia šį meno rebusą, vertina jo turinį, pastebi vertingiausius momentus, ieško sąlyčio taškų su kitais menais, su šiandienos aktualijomis, kelia klausimus kūrėjui ir transliuoja savo žinią žiūrovams.
Ar galėtum įvardinti bent keletą privalomų (asmeninių, profesinių) savybių, reikalingų tikram kritikui?
Kritikas turi turėti aiškią poziciją, koks teatras jį domina. Turi turėti savo teatro viziją. Jo kritika turi būti drąsi, argumentuota, taikli, skoninga, ne iš pareigos, draugystės, ir nestovėti eilėje tarp kitų daug svarbesnių straipsnių. Tekstas turi būti vertingas ir to spektaklio nemačiusiems žmonėms.
Kokiomis asmeninėmis patirtimis, gimusiomis iš kūrybos ir kritikos sankirtų, praturtėjai? Koks teatras yra neįvertintas, pervertintas, nuvertintas?
Šiandien kurdamas turi pats save reklamuoti, pardavinėti ir prašyti, kad apie tave parašytų. Pati esu buvusi tokioje situacijoje - kuomet prašiau, kad parašytų apie spektaklį, manęs paklausė: „Kam tau to reikia???!"... Labai geras klausimas! Nežinau... tiesiog norisi kalbėtis, norisi eiti pirmyn; norisi, kad savo nuomonę pasakytų specialistas, norisi kritikos, vertinimo. Be atgalinio ryšio visa kūryba netenka prasmės. Bet apie Klaipėdos lėlių teatrą rašo tikrai nemažai žmonių: Ridas Viskauskas, Salomėja Burneikaitė, Jūratė Grigaitienė, Rimantas Kmita, Audronė Girdzijauskaitė, Rūta Oginskaitė, Rimas Driežis, Vilmantas Juškėnas, yra ir daugiau... Visko būna. Kartais nepelnytai giria, kartais pasakoja savo kelionės įspūdžius, kitą kartą įvardina esminius dalykus ar iškelia klausimą, į kurį ne visada randi atsakymą.
Visada laukiu Jūratės Januškevičiūtės, Rimo Driežio, Vitalijaus Mazūro pastabų. Didelę patirtį turintys meistrai taikliai įvardina klaidas, duoda lėlišką patarimą. Kartais užtenka vieno jų sakinio, kad viskas stotų į vietas.
O apie įvertintus, neįvertintus teatrus... Tie, kas juda, tikrai yra pastebėti ir vienaip ar kitaip įvertinti.
Ar kritiniai tekstai keičia asmeninį požiūrį į teatrą, kultūrinius procesus?
Manau kad taip. Pažiūrėjęs spektaklį kiekvienas žmogus gali iš karto pasakyti patiko jam ar nepatiko. Tačiau argumentuoti kodėl, gali ne visi. Tad kritinis tekstas padeda giliau pažvelgti į spektaklį, jį analizuoti, akcentuoti atitinkamas vertingas vietas arba atkreipti dėmesį į kažkokius kritinius spektaklio momentus. Kritikas dirba didelį ir atsakingą darbą.
Kaip apibūdintum šiandieninės teatro kritikos padėtį Lietuvoje? Kokias regi perspektyvas?
Šiandien kritiko vaidmuo pasikeitė. Jo pozicija nebedaro tokios milžiniškos įtakos, kaip kad buvo anksčiau. Tačiau jo nuomonė svarbi. Kritika formuoja asmeninį požiūrį, bet negali paveikti meno rinkos, visuomenės nuomonės. Apskritai, tikrai mažėja skaitančiųjų apie kultūrą, o jei kas ir skaito, tai tik trumpą tekstą, prabėgom, kur mažiau informacijos. Laikas keičiasi, tikriausiai ir kritikos reikia kitokios.
„Išgyvenimo" atžvilgiu kritikų situacija šiuo metu taip pat nėra pati geriausia...
Man norisi, kad vyktų pokalbiai tarp menininkų. Aišku, turėtų atsirasti žmogus, ar grupė žmonių, kurie ir inicijuotų tuos pokalbius. Tai galėtų būti kultūrinio pobūdžio vieši renginiai, pristatantys skirtingų sričių menininkus. Juose dalyvautų menininkai, kritikai ir žiūrovai. Būtų labai įdomu. Bendraujant, kalbantis, diskutuojant kiltų minčių, atsirastų įdomių projektų.
Dėkoju už išsakytas mintis. Sėkmės!
Kalbino Gitana Gugevičiūtė
