Gegužės 2-7 d. vykusiam XV šokio festivaliui „Naujasis Baltijos šokis ´11" reziumuoti reikalingi įrankiai: skalpelis, lupa ir pincetas. Operacija planuojama trimis pjūviais: horizontaliuoju, vertikaliuoju ir giluminiu. Šviesos įsižiebia!
Pjūvis Nr. 1. Horizontalusis
Festivalio analizę verta pradėti aptariant bendrąsias ašis, nes būtina įsitikinti, kad esame tos pačios tikrovės gyventojai ir pajėgsime vieni kitus suprasti. Pirmiausia festivalio programoje išryškėjo perskyra tarp utopinę tikrovę reprezentuojančių šokio spektaklių ir antiutopinių būties vizijų.
Utopiniams kūriniams galima priskirti dviejų lietuvių choreografių spektaklius - Loretos Juodkaitės „Sapnų žemėlapyje" ir Erikos Vizbaraitės „NO AI DI". L. Juodkaitės „Sapnų žemėlapyje" - baleto kompozicija pagal Giedriaus Puskunigio muziką, atliekama jaunųjų baleto šokėjų (Laimos Kurtinaitytės, Orintos Mačionytės, Viktorijos Naumovos, Agnės Steponkevičiūtės). Kompozicijos minimalizmas atveria galimybes kalbėti šokėjų judesiams, nes vienintelis scenografijos elementas - apšvietimas - ir subtili muzika tam sudaro švelnų foną. Subtilus gruntas įprastai klojamas prieš tapant ryškiais potėpiais, šiuo atveju sušokta spalvotai, bet nerėžiant akies.
Svajingo mergaičių šokio būta techniškai skaidraus ir dramaturgiškai tvarkingo. Kiek užsibrėžta, tiek padaryta. Todėl galbūt neverta reikalauti įmantresnės formos, sudėtingesnių kontekstų ar didesnės ekspresijos iš spektaklio, kurio pavadinimas slepia dvigubą pseudotikrovės kodą: pirmiausia žiūrovas nukeliamas į sapnų plotmę, o vėliau jam į rankas įbrukamas teritorijos žemėlapis. Pavojus pasiklysti? Vargu, nes klaidžioti per idėjos ir formos skaidrumą reikštų užsikimšti ausis ir stipriai užsimerkti. O mes, apsiginklavę lupomis, išėjome gaudyti drugių. Laimikis - keturi šokantys drugeliai. Šiai utopinei minimalizmo tikrovei šito gana.
Tą patį vakarą utopijos vaizdinį ėmėsi piešti ir šiuolaikinio šokio opera „NO AI DI" („Operomanija"). Kūrėjai vengia iš karto užimti utopijos skelbėjų poziciją ir imasi žiūrovą nuteikinėti žmogaus būties esmei atskleisti. Programėlėje mums žadama kančia ir skausmas, gimdantys gėrį, išskleista mažų dalykų svarba ir kiti pasaulio sąrangos ypatumai. Tarkim, patikėjome. Choreografės E. Vizbaraitės šokis susilieja su kanklių, violončelės, dambrelių ir mušamųjų muzika (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė), soprano (Nora Petročenko) ir mecosoprano (Rita Mačiliūnaitė) balsais. Akvarelėje matyti spalvų žaismė ir atspalvių slėpynės. Pastarosios kelia susidomėjimą. Neapleidžia jausmas, kad prieš akis vyksta pasaka - čia sniego moterys, stilizuoti nykštukai ir kiti ledo karalystės herojai. Pasakos erdvėlaikis šokio operoje „NO AI DI" savotiškai tęsia mergaitiškai švelnų spektaklio „Sapnų žemėlapyje" kalbėjimą. Pastarojo kūrinio pavadinimu autoriai atskleidžia utopijos eksplikavimo intencijas, o E. Vizbaraitės šokio spektaklyje slapukaujama, žaidžiant perskyra pasaka / nepasaka. „NO AI DI" scenos yra fragmentiškos, o dramaturginė linija netolygi. Neaišku, kodėl snieguolių šokį keičia liūdnosios moters arija, o ne vėliau atliekamas nykštukų raudonais veltiniais pasirodymas; kas pasikeistų, rodant spektaklį retrospektyviai arba vieną sceną pakeitus kita? Ko stebėtis - pasakos ir neturi būti logiškos. Bėda, kad kiekvienas pasakojimas turi minties liniją, ant kurios veriami formos ir raiškos karoliai sudaro kūrinio koljė. „NO AI DI" vėrinys įtrūko sutrumpinus 2010 m. sukurtą šokio operą, todėl dalis prasmės karolių išsibarstė. Lieka stikliukų tikrovės mozaikai sudėti, dėlionė pasirodo esanti šviesi ir be žadėtosios kančios - nykštukų ir fėjų pasaulio aistros mums tolimos.
Tenka žvelgti į kitą pusę, kurioje tarpsta antiutopiniai pasaulio modeliai - norvego Alano Lucieno Øyeno „Ydingieji" ir Agnijos Šeiko „Dykra". Spektaklių kūrėjų žiūros būdai skirtingi: „Dykra" yra teorinis antiutopijos sąvadas, o „Ydingieji" pesimistišką tikrovės sampratą iliustruoja praktiškai. Šokio spektaklio „Dykra" kūrėjų darbas grindžiamas prancūzų filosofo Jeano Baudrillard´o knyga „Simuliakrai ir simuliacijos". Sakyti „grindžiamas" gal kiek per švelnu - spektaklis ir yra „Simuliakrai ir simuliacijos", tik visa pateikiama trumpiau, muzikaliau ir vaizdžiau. Keturiems vyrams sušokus J. Baudrillard´o simuliakrų teoriją, o solistui (Jonas Sakalauskas) išdainavus veikalo tekstą, lieka skėstelėti rankomis - sunku nesutikti, kad simuliacija stipresnė už autentišką būtį. Paradoksalu tai, kad nihilistinės idėjos šaukliais pasiryžę tapti „Dykros" kūrėjai nejučiomis įveda simuliakrą, kurio subjektas - simuliacija. Filosofinio samprotavimo vaizdas tėra idėjos atspindys, perdirbinys, o gal adaptacija tingesniam ar naivesniam žiūrovui. Šokis ir muzika, galėję įnešti prasminį ir estetinį krūvį, užgožiami libreto raiškos ir prasmės. Todėl jausminė spektaklio dalis pasitraukia į foną, kuris nėra itin relevantiškas - vargu ar filosofo aprašytiems bandomiesiems triušiams iliustruoti būtini keturi vyrai su delniukais vietoj ausų, o nunykusią autentiką atspindi postsovietinių daugiabučių nuotraukos. Simuliakrų simuliacija „Dykroje" gal ir nekuria naujo manifesto, bet indikuoja netikrumo persigėrusią būtį, kuri iliustratyviai skamba trūkčiojančioje sintetinėje spektaklio muzikoje (kompozitorius Jonas Sakalauskas).
Nustačius, kad pasaulis užsikrėtęs simuliacijos virusu, galima pereiti prie gydymo. Šios užduoties imasi „Winter Guests" šokio spektaklyje „Ydingieji" („Flawed"). Scenoje du vyrai, vaizdo projektorius, netvarkingai sumestų daiktų krūva ir netvarka būtyje: homofobija, mizoginija, rasizmas ir žiaurumas - apie tai kalbasi Léo ir Alanas. „No power - no responsibility", - spektaklio pradžioje ištaria Alanas, tuo paskelbdamas nesąs atsakingas už tai, kas bus pasakyta per pasirodymą. Pasakoma ir parodoma daug ir skausmingai. Dviem puolusiems žmonėms, jaučiantiems kaltę, nelieka nieko kita, kaip ieškoti savos tapatybės persirenginėjant vyrų ir moterų drabužiais ir juoktis iš konsumerizmo (nešvankybių pergrūsta televizijos viktorinos parodija), antisemitizmo (aptariami kulinariniai Hitlerio sugebėjimai) ir savęs. Argi galima šokti, kai reikia kalbėti - klausia ir judesiu atsako spektaklio kūrėjai. Nuopuolio sukeltas vienišumas malšinamas mezgant ryšį per prisilietimą: vyrai sukasi lėto šokio ritmu, ir tai bene vienintelė spektaklio scena, kai opios problemos paliekamos nuošaliai. Lyg būtų įmanoma atsiriboti nuo būties bjaurasčių. Lyg, bet ne iš tikrųjų, mat staiga nutrūkus muzikai, pasikeičia atlikėjų situacija - iš ramybės greitai pereinama į frustraciją, ir atvirkščiai. Spektaklio kūrėjams pavyksta įtaigiai kalbėti apie problemas ramiu, kasdienišku tonu įsiterpiant perversijai ir sarkazmui.
Ar kalbėta apie būtį tokią, kokia ji yra iš tikrųjų? Ne. Autentiška būtis nebuvo aptarinėjama - ji vyko scenoje. Danų choreografas Palle´as Granhøjus į spektaklį „Dance me to the end on / off Love" sudėjo dvidešimties metų scenoje patirtį, įspūdžius ir dar šiek tiek. Į tą menamą truputį telpa santykių trapumas, aliuzija į metafiziką ir teksto, kaip jungiančio ir skaidančio elemento, raiška. Raiškos harmonija pasiekiama instrumentinės muzikos, vokalo, teksto, šokio ir vaizdo projekcijos sinteze, kurią papildo kanadiečių muzikanto Leonardo Coheno dainos. Tuo pat metu plėtojamos ir dvi vyksmo linijos - meilės istorija ir metateksto problemos išskleidimas. Mylinčiųjų santykis iliustruojamas šokiu, omenyje turint plačiąją šokio sampratą, pvz., kaktos raukšlių tango. Siužetinę liniją sustiprina nuogo kūno transformacija į ženklą, tampantį metateksto dalimi. Tekstualumas išlaikomas visą spektaklį, tam naudojamos įvairiausios priemonės, pvz., dažais išpaišoma mylimosios nugara ir vaizdo projektoriaus rodomo teksto perrašymas. Spektaklyje telpa visa kosmogonija su žmogaus išgyvenimais, kultūros simboliais ir šauksmu metafizikon.
Pjūvis Nr. 2. Vertikalusis
Kiek siauresnė, tačiau daug apimanti perskyra yra tarp vyriškumo ir moteriškumo. Vyriškumo esmės užsimojo ieškoti Pálas Frenákas „Vyrų paslaptyse" („The Hidden Men"), o moters esybę bandė perteikti Birutės Letukaitės „Medėjos". Abu spektakliai pasižymi drąsa ir faktūriškumu. „Vyrų paslaptys" atskleidžiamos per akrobatinius šokio judesius, penkiems vyrams skraidant ant vertikaliai sukabintų virvių. Iš čia spektaklio metaforos - vyriškumas, šaunantis į viršų, yra individualus ir atskiriantis, todėl bandymas ant virvės suptis dviese negali būti sėkmingas. Matematika paprasta - vienam vyrui viena virvė ir vienos trumpikės. Sijonuoti, suknelėmis apsitempusieji atsiduria už normos ribų, bet P. Frenákas neleidžia pamiršti, kad vyriškumas būna visoks - nuo pirmapradės nuogų laukinių kovos iki herojaus aukos ant menamo laužo. Spektaklyje apčiuopiamomis formomis kuriamas ir vėliau dekonstruojamas vyriškumo mitas, įspūdinga akrobatika ir subtili simbolika tampa ženklais prasmei suprasti.
Kitokia minties ir formos sąveika B. Letukaitės darbe „Medėjos", kurio įkvėpimo šaltiniu tapo Euripido mitas apie Medėją, nužudžiusią savo vaikus. Choreografė sakosi norinti atkreipti visuomenės dėmesį į vaikžudystės ir abortų problemą, todėl natūralu nuo platesnės mito ir idėjos erdvės pereiti į raiškos plotmę. Dviejų teminių dalių spektaklyje antikos Medėjos tragedija susipina su šiandienos problematika. Bet nutrinamos ribos tarp mito sakralumo ir tikrovės buitiškumo susiaurina spektaklio reikšmę: mintis koncentruojama į lytiškumą, kūdikio pradėjimą ir žudymo aktą, pamirštant, o gal ir nesiekiant prisiminti nei Medėjos likimo konteksto, nei žmogaus psichologijos. Išvystame dramaturgiškai prastai išplėtotus personažus. Kūno spalvos drabužiais vilkintys šokėjai puikią techniką ir ekspresiją eksplikuoja stilizuotomis orgijomis, o vyriškosios spektaklio šokėjų dalies psichologijos raida kelia nuostabą: iš pradžių subtilus ir suvaldytas vyriškumas nuplauna Medėjos kaltę ir vaikų kraują, o antroje spektaklio dalyje vyrai staiga virsta brutaliais dauginimosi mechanizmais. Vienpusiškumas išdžiovina mitines versmes, todėl iš meno kūrinio lieka tik paveikumo, kurį stiprina supaprastinta simbolika: raudonas kraujas, kūdikėliai-lėlytės ant pilvo ir vaikai baltais drabužėliais. Žingsnis iš minties platybių į raišką parodo nors koncentruotos, bet vienpusės moters esybę.
Pjūvis Nr. 3. Giluminis
Trečiąją skirtį galima įvardyti kaip įtampą tarp Aš ir Kitas. Individualumas ir iš to kylantis vienišumas ryškiausiai atskleidžiami vokiečių choreografo Morgano Nardi darbe „a one m(org)an show". Šokio monospektaklyje autentiškas ryšys su artimu pakeičiamas žmogaus dviveidiškumo eksplikavimu - autobiografinė choreografo istorija pasakojama skirtingų personažų lūpomis. Šviesiaplaukis Morganas, tamsiaplaukis Morganas, Morganas futbolininkas - tai vis to paties žmogaus pusės, reiškiamos per monologus, šokio stilių sintezę ir minimalia scenografija transformuojamą erdvę. Spektakliu vyras tobulai iliustruoja Peterio Bergerio sociologinę teoriją apie kaukes visuomenės gyvenime, kurios apima ir privačią sferą - vaidiname net tada, kai liekame vieni. Todėl matome Morganą vaidinantį „užkulisiuose", kai vyras persirenginėja ir dvejoja šalia milžiniškos stilizuotos lovos - menamas žiūrovas nuolat prieš jį. Beveidei miniai Morganas pasakoja savo istoriją ir sulaukia aplodismentų. Nors atlikėjui ne visada pavyksta išlaikyti žiūrovo dėmesį, tačiau jaučiama, kad kalbamasi ne su vienu žmogumi. Kaukės veikia, ir P. Bergeris linkteli: ar nesakiau?
Festivalyje būta pasirodymų, kuriuose ryšio su Kitu tema tampa svarbiausiu motyvu. Vienas tokių - latvių choreografės Olgos Žitluchinos kūrinys „Prarasties šokiai". Spektaklio koncepcija neįprasta - 40 minučių pasirodymas vyksta lauke, ant patiesto tako, ir kartojamas keturis kartus. Žiūrovas gali bet kada įsitraukti į vyksmą ir bet kada pasišalinti. Ant tako - keliaujantys žmonės, kurių šokio judesiai šaukiasi kito žmogaus. Choreografė subtiliai žaidžia šokėjų porų mizanscenomis: scenoje esant dviem žmonėms, regime vienos būtybės šokį - daugelis judesių atliekami glaudžiai liečiantis su partneriu arba sinchroniškai bylojant tą patį. Šokėjams keičiant vienas kitą būties take, vienišieji kenčia ir atsigauna tik susijungę su nauju žmogumi. Jungties ir skirties kartojimą įprasmina ir muzika, kintanti keičiantis poroms, bet neskubos ir susikaupimo motyvas išlaikomas.
Gražiai žmogaus poreikiui būti su kitu antrina Vyčio Jankausko „Liepsnos virš šaltojo kalno". O. Žitluchinos ir V. Jankausko spektaklius sieja ne tik ilgesio motyvas, bet ir kompozicijos panašumai. „Liepsnos virš šaltojo kalno" - šokio ir minties kvadratų braižymas, skirtingais ritmais kartojant tuos pačius judesių derinius. Scenoje matyti dviejų vyrų (Vytis Jankauskas, Tautvilas Gurevičius) ir moters (Rūta Butkus) judesių kombinacija. Iš čia kyla egzistencinis nerimas, stiprinamas įtaigios muzikos ir minimalistinės scenografijos. Žmonės šoka palei sieną, šoka scenos viduryje, šoka kartu ir atskirai - bet visa persmelkia poreikis susijungti, įprasminamas sutartines dainas primenančio šokio. Spektaklio dramaturgija plėtojama šokėjų jėgos ir energijos amplitudės variacijomis, bet neapleidžia ramybės jausmas, nes būtis reiškiama monumentalumo akivaizdoje - ar tai būtų kalnas, liepsna, ar scenografinė siena. „Liepsnos virš šaltojo kalno" - grynasis šokis, kuriuo pakylama iki ilgesio, o per jį ir iki egzistencijos apmąstymo. Spektaklio kalno pašlaitėje įmūryti laipteliai, kuriais lipti padeda subtilus ir techniškai išplėtotas choreografo ir šokėjų darbas.
Susiūkime
Trimis pjūviais išanalizavus šokio festivalį, lieka paskutinis veiksmas: juos susiūti. Tam naudosime dviejų rūšių siūles: „verta" ir „neverta". Kodėl verta dalyvauti kultūros festivaliuose, pasakoja islandai „Kviss Bumm Bang" pasirodyme „Safaris". Trys sportiniais kostiumais vilkinčios moterys pateikia instrukciją, išdėsto sėkmingo elgesio taisykles ir principus: kaip stovėti, į ką nežiūrėti, su kuo kalbėti ir kaip vertinti kūrinius. Ironiškas projekto autorių požiūris į festivalių erzelį sveikintinas, satyriški patarimai, kaip „prasimušti" per tinkamus žmones kelia šypseną, bet kyla klausimas, ar verta leistis į safario žaidimą, kuriame laisva tik medžiojama gazelė. Juk būti medžiojamam, ir dar savo noru, nėra labiausiai viliojanti išeitis. Todėl siūlę pradėję ironija „neverta", festivalio „Naujasis Baltijos šokis ´11" ašių perskyras užsiūsime „verta" siūlėmis. Mazgelis užrištas - gesiname šviesas.
