Tai nebus karšta spektaklio „Mažutis dinamitas" recenzija dėl žemiau išdėstytų priežasčių. Tai veikiau karšta reakcija , panaši į „laišką redakcijai" ar net klausimą Vartotojų teisių apsaugos tarnybai. Nes jei spektaklį šalia meno mes suprantame ir kaip prekę, už kurią mokame ne vien laiku, bet ir pinigais (o toks supratimas vis labiau akcentuojamas pačių kultūros kūrėjų ir politikų, kultūrą prilyginančių vartojimo produktui ir smulkiam verslui), tai galima iš prekės reikalauti ir tam tikros kokybės visiškai atmetant meno sampratas.
Iš tiesų maloniau būtų išsakyti komplimentus švelniai muzikinei „Mažučio dinamito" partitūrai (kompozitorius Giedrius Puskunigis), išradingam vaizdo projekcijos naudojimui (Gintaras Makarevičius), kai ekrano atspindžiai kreivuose veidrodžiuose sukuria erdvines hologramas, pasistebėti režisieriaus Gintaro Varno įdomiai sumanytomis laiko mįslėmis ir „atgalinio laiko" slinktimi į ateitį, kuomet atbulai vaikštantys aktoriai visgi keliauja į priekį, kur jų laukia dabar dar tik besirutuliojančių santykių finalas. Tačiau įdėmiau nagrinėti paties spektaklio temas, o veikėjų psichologinius niuansus grįsti pačia Abi Morgan pjese ir režisieriaus dramaturgija tiesiog negalėčiau, nes - mažiausia pusę pjesės „suvalgė" patys aktoriai, kalbėję taip „niuansuotai", kad dalies teksto ir jo, spėju, svarbių frazių - ypač Dovydo Stončiaus personažo - išgirsti nebuvo įmanoma.
Bet nenorėčiau, kad vienas aktorius taptų visuotinės tendencijos atpirkimo ožiu, nes tai reikštų, kad problema nebus sprendžiama. O ji yra visų teatrų, ir tokios mažos bombos kiekviename teatre gerokai apgriauna viso teatro virtualųjį rūmą. Todėl labiausiai norėtųsi tiesiog retoriškai paklausti - nes atsakymą kažin ar išgirstume: kada aktoriai paskutinįsyk lavino balsą ir artikuliaciją? Ir - ar tokie užsiėmimai buvo/yra patenkinami juos ruošiančioje Muzikos ir teatro akademijoje?
Ir nesutikčiau, kad Kauno dramos teatras, atvykęs į naują erdvę (šįkart Menų spaustuvę), nespėjo prisitaikyti prie jos erdvės, nes (gal) jie Kaune vaidina mažesnėje ir intymesnėje Penktojoje salėje. Problema yra ne „kalbėti garsiau, tarti raiškiau", bet - paties balso, vieno pagrindinių aktoriaus instrumentų, paruošimas. Ir jei šią problemą atrodo tiesiog nesolidu nagrinėti (nes mes mėgstame apskritai aukštąjį meną, o ne smulkias žemiškas problemėles), visgi nesolidžiausia yra aukštuoju menu apsigauti ar pigiai apgauti kitus.
Kai Valentinas Masalskis, dar ir nusisukęs nuo žiūrovų, šnabžda Nacionalinio didžiojoje salėje, jo menkiausią žodį gali girdėti paskutinėje eilėje. Taip, tai bene tobuliausias pavyzdys, bet pastebimas liūdnas dėsnis, kad puikiai girdi daugelio vyresnės kartos aktorių balsus, ir vis mažiau girdimas (ne metaforiškai) - jaunųjų. Ne aktorinė išraiška čia svarbi, bet balso aparato veikla ir - tikriausiai dar svarbiau - požiūris į savo kūną kaip instrumentą. Vardan kurio - ir kurio dėka - mes ateiname išgirsti pjesę, papasakotą istoriją, perduodamą mintį. Net ir postdraminiame teatre.
Prisimena 1992 metais Irenos Veisaitės rūpesčiu surengtas Atviro Lietuvos fondo remtas seminaras - teatrinių technikų ciklas su Londono nacionalinio teatro aktoriais. Antony Sheras, tuomet dar nenešiojęs sero titulo, drauge su „Theatre de Complicite" įkūrėja Annabelle Arden ir kitais aktoriais, lietuvių aktoriams vedė balso ir judesio, ansambliškumo laboratorijas. Dalyvavo po keletą aktorių iš visų valstybinių teatrų, ir jų buvo ne taip jau mažai. Ir po kokių 15 metų sutikti Audronė Bagatyrytė ir Edmundas Leonavičius sakė tebetęsiantys tuos užsiėmimus, kasdien lavinantys balsą pagal išmoktą sistemą, ir rezultatai, sakė, akivaizdūs. Bet tam reikia būti tokiais pasišventėliais kaip ši pora. Kita prisiminimų pusė - vaizdas su liūdnai sėdinčiais aktoriais, tik ką išlydėjusiais britus į tuomet dar vis beveik nepasiekiamą Albioną, ir lyg sakančiais - „Šventė baigėsi". Šiuo aspektu vis daugiau aktorių man regisi lyg po šventės, tik rimtas klausimas - ar ji juos aplankė LMTA rūmuose?
Tais pirmaisiais „Vakarų atradimo" metais įvairių teatrų aktoriai veržėsi tobulinti savo specialybės, įvairių technikų, atrasti kitas sistemas, ir entuziastingai (reiškia - ir be pinigų) keliavo į meistrų dirbtuves įvairiose Europos ar pasaulio vietose. Idealizmas plūdo per kraštus, o emigracija buvo su atgaliniu bilietu. Kas iš to liko šiai dienai, kas teatre perduodama kitiems, kai jau amžinai trūksta laiko, leidžiamo, pvz., pirštų tobulinimo laboratorijoje „Ansambliškumas feisbuke"? Ar teatruose, nepriklausomose trupėse dar rengiami apšilimai, ar dar tobulinami balsai? Jei taip - iš tiesų maloniai nustebčiau, nes dažnas rezultatas scenoje išduoda priešinga. Įspūdis - lyg po studijų jau viską išmokome ir pabandėme kūnui pasakyti „Išsaugoti/Save As". Nepavyko.
Todėl visiškai suprantamas būtų kokio nors žiūrovo skundas ar prašymas grąžinti bilietus už spektaklį, kurio negirdėjo. Tai būtų net logiška - juk ne apie režisūrinę traktuotę kalba, ne apie pasipūtusio išmanėlio reakciją - „Tai ne Čechovas!". Čia kalbama tiesiog apie prekės kokybę, kurią turi užtikrinti aktorių profesionalumas. Bet ar reikia panašių skundų, kad kažkas pajudėtų iš mirties taško? Ar tai dar nėra teatrų ir aktorius ruošiančių įstaigų rūpestis ir savigarba? Idant dramos teatras vis dėlto nepakeistų pavadinimo į „pantomimos".
Atleiskit, gerbiama redakcija,jei ne į temą...
