Jeigu mane būtų aplenkusi laimė atsiversti žurnalo Lietuvos scena šių metų pirmąjį numerį, būčiau niekada nesužinojęs, kad priklausiau antikultūrinei ir antilietuviškai kenkėjų grupei: „Kultūros istorijai labai svarbus paliudijimas ir precedentas, kaip viena ar kita grupė (ne ideologija, grupiniai interesai), visiems ramiai stebint, vedama antikultūrinių tikslų, užėda kuriantį žmogų ir metodiškai uidama visą gyvenimą gali keisti ištisos tautos kultūros raidą, primesti veiklos formas, idėjas ir vertinimus, formuoti visuomeninę nuomonę ir nuostatas. Ateityje kultūrologai ir politologai privalėtų tirti ir kitų kultūrinių raidos deformacijų priežastis, atsekti varomąsias jėgas, ypač įvairių antitautinių fondų vaidmenį ir ryšius, tikslus ir priemones", - rašo profesorius Petras Bielskis skyrelyje su rubrika Pro memoria režisieriui Vladui Limantui (1920-03-05-2011-01-24), kuris, nekrologo autoriaus nuomone, buvo „ilgalaikės naikinimo programos" auka.
Nors mano kukli pavardė šiame nekrologe, o ir visame žurnalo numeryje nutylėta, verčiau pats prisipažinsiu, kaip laisva valia dar sovietmečiu tapau tos „ilgalaikės naikinimo programos" dalyvis. O buvo taip...
Kai esi Vilniaus universiteto antro kurso studentas, didžiuojiesi savo ilgais plaukais (kol jų nenukerpa karinė katedra), myli The Beatles, modernų meną ir gražias merginas. Kai dauguma gabiausių studentų ir dėstytojų vaidina Vlado Limanto garsiajame Kiemo teatre, auksinis snobiškas akademinis jaunimas lenda į Juozo Pociaus Universiteto Požemio teatrą, kurio minimalizmas (jau esame viena ausimi girdėję apie Jerzy´o Grotowskio Skurdžiojo teatro idėjas) kontrastuoja su monumentaliomis Kiemo teatro formomis. Tai nebuvo ir negalėjo būti sąmoninga opozicija Kiemo teatrui, kuriuo didžiavosi manoji Alma Mater ir kurio geriausią spektaklį - Vydūno „Pasaulio gaisrą" žiūrėjau kelis kartus. Ne mažesniu įvykiu turėjo tapti Justino Marcinkevičiaus poemos „Siena" premjera Kiemo teatre - nors oficialiai „Sieną" režisavo Limanto žmona, užkulisiuose buvo kalbama, kad tikrasis spektaklio režisierius yra pats teatro vadovas. Deja, Marcinkevičiaus poezija virto karikatūrišku plakatu, po senojo universiteto kiemo erdves blaškėsi minios žmonių ir mosavo raudona vėliava. Šį klaikų įspūdį bandžiau perteikti per visą universiteto laikraščio Tarybinis studentas puslapį. Tada pirmą sykį ir buvau apskųstas. Pirmą, bet ne paskutinį (skundžiamas esu iki šiol).
Limantas apskundė mane universiteto rektoriui Jonui Kubiliui ir visų studentų baubui prorektoriui Broniui Sudavičiui: kaip drįso nesusitupėjęs nemokėlis studentas tyčiotis iš daug nusipelniusio teatro menininko ir pedagogo? O aš viso labo troškau pasakyti savo nuomonę, bet, pasirodo, buvau kenkėjas, teatro juodintojas. Tada pirmą kartą susidūriau su autoritarine sąmone, kuriai nepriimtina jokia kritika, nes kritikavimas à priori vertinamas kaip priešų darbas, diversija.
Šis skandalas man baigėsi netikėtai - jis pasiekė garsaus teatrologo, tuo metu dirbusio populiaraus savaitraščio Literatūra ir menas teatro ir kino skyriuje, Egmonto Jansono ausis: atseit universitete studijuoja toks tipas, kuris nepaiso autoritetų. Iš tikrųjų aš nesiekiau sugriauti kieno nors autoriteto, tiesiog nuoširdžiai ir atvirai parašiau apie melagingą antimenišką spektaklį taip, kaip sugebėjau. Turbūt ne dėl profesinių gebėjimų, o dėl nuoširdaus atvirumo ir buvau pastebėtas Jansono, kurį laikau savo pirmuoju teatro kritikos mokytoju. O kai Literatūros ir meno redakcinės kolegijos narė Irena Aleksaitė pagyrė mano pirmuosius mėgėjiškus teatro kritikos bandymus, atsivėrė išsvajotos šio kultūros savaitraščio durys. Tapęs Literatūros ir meno Teatro ir kino skyriaus korespondentu, vėliau vedėju, aš vienuolika metų buvau liudytojas ir dalyvis tų įvykių, apie kuriuos žurnale Lietuvos scena bando papasakoti Aleksandras Guobys ir Petras Bielskis, pirmajam šių metų numeriui parengę straipsnius pagal savo pranešimus, 2010 m. gruodžio 15 d. skaitytus mokslinėje konferencijoje „Lietuvos nepriklausomybės teatrui - 20!"
Nors konferencija pavadinta moksline, pranešėjai be skrupulų elgiasi su faktais, o sąvokas vartoja kaip pakliuvo...
Antai Guobys konferencijos temą pradeda plėtoti nuo faktinės klaidos: pasak jo, 1989 m. Lietuvos teatro sąjungos suvažiavimas, paveiktas Sąjūdžio, nepakluso jos pirmininko Regimanto Adomaičio „maldavimams" neatsiskirti nuo Rusijos visasąjunginės teatro draugijos. Bet Rusijos visasąjunginę draugiją jau seniai buvo pakeitusios dvi skirtingos Teatro sąjungos - viena SSRS, kita Rusijos. Labai negarbinga užsipulti Regimantą Adomaitį - legendinį scenos Mindaugą ir Mažvydą - nutylint, kad jis buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Simboliška ir dėsninga, kad Adomaičio vadovaujama Teatro sąjunga suteikė stogą ką tik susibūrusiam Sąjūdžiui ir Sąjūdžio informacinei agentūrai (SIA). Prie ko dar galėjo glaustis Sąjūdis, jeigu ne prie Lietuvos teatro, kuris buvo tikras dvasios žiburys okupacijos naktyje? Bet tą pripažinęs Guobys netektų svarbaus kozirio - sugriūtų visa „mokslinės" konferencijos ir šio Lietuvos scenos numerio „koncepcija". Mat jos užduotis - išvilkti į dienos šviesą tautos kultūros, lietuvių teatro ir jo kūrėjų žlugdytojus, kurie organizavo ir organizuoja „įvairius klaninius skundus, recenzijas". Anot Guobio, tą daro „vis tie patys I. Aleksaitė, A. Girdzijauskaitė, M. Petuchauskas, I. Veisaitė ir jiems paklusnūs [gal paklusnios? - V. V.] R. Marcinkevičiūtė, R. Vasinauskaitė ir kt."
Štai ir turime išgrynintą „sąmokslo teoriją", net sąmokslininkai išvardyti beveik visi. Tarytum nė nebuvo vienos partijos diktatūros su prievartos aparatu - nuo Centro komiteto iki cenzūros (Glavlit) ir KGB! Pasirodo, scenos meno raidą žlugdė, iškreipė, kūrėjų likimus luošino ne jie, o Lietuvos teatro draugijos (iš pradžių) ir Lietuvos teatro sąjungos (vėliau) baisioji Teatrologų sekcija kartu su Kultūros instituto „menotyros centru", o nepriklausomybės laikais ši piktadarių šutvė esą persikraustė į Muzikos ir teatro akademijos Teatrologijos katedrą. (Beje, LMTA tokios katedros niekada nebuvo ir iki šiol nėra.) Bent kiek susipažinusieji su Sovietų Sąjungos istorija žino, kad komunistų partija netoleravo jokios konkurencijos ir net menkiausio savarankiškumo - kažin ar kokiai nors teatrologų sekcijai būtų buvę leista, kažkokiu būdu įgijus neribotų galių, formuoti (tiksliau - deformuoti) viso tautos teatro raidą.
Žinoma, tai visiški niekai, tušti prasimanymai. Bet gal šiuos pramanus jų autoriai su tokiu įkarščiu kartoja ne iš blogos valios, gal patys jais tiki, kaip būdinga visiems fanatikams? Neprieštarauju nuomonei, kad kiekvienas fanatizmas yra tam tikra pamišimo forma. Gal neįmanoma šios proto ligos išgydyti, bet įmanoma suprasti jos priežastis, o tai jau pirmas žingsnis sveikimo link.
Priežastys gali būti ir metodologinės, jas atskleidžia patys demaskavimo entuziazmu trykštantys straipsnių autoriai.
Bielskis įsitikinęs: „Viešai išsakyta nuomonė formuoja tikrovę." Pasak jo, „tuo naudojasi visi viešieji (tiksliau slaptieji) ryšiai, antiliaudinės doktrinos, atviri ir uždari fondai. Sakymas ar nutylėjimas turi savų tikslų." Bet juk dar Karlas Raimundas Popperis kalbėjo apie tokį žmogaus proto paklydimą, pavadinęs jį istoricizmu, kai idėjas, mintis, vaizdinius, pasaulėžiūrą imama tapatinti su tikrove. Ne veltui komunistai, naciai, o ir visi totalitariniai režimai tiek daug dėmesio skiria ideologijai ir propagandai - jie tiki, kad taip formuoja realybę. Todėl sovietiniai laikraščiai rašė apie tai, ko nebuvo, ir nutylėdavo tai, kas yra. Čia tikroji cenzūros prasmė: egzistuoja tik tai, kam cenzoriai leidžia egzistuoti. Levas Trockis buvo išbrauktas iš laikraščių, istorijos vadovėlių ir enciklopedijų, o netrukus dingo ir iš šio pasaulio. Režisieriaus Jono Jurašo pavardė išnyko iš visų sovietinių leidinių, net iš teatro afišų, nors jo spektakliai, tiesa, nukraujavę, vis tiek buvo vaidinami, - tuo norėta parodyti, kad jokio skandalo dėl cenzūros nė būti nebuvo.
Bielskis, užsipuolęs interneto portale Menų faktūra Vaido Jauniškio išspausdintą diskusiją „Scenos menas per 20 metų: nuo estetikos iki politikos", teigia: „tikrovė [toje diskusijoje - V. V.] ne analizuojama, o kuriama, teigiama ne ta tiesa, kuri objektyviai egzistuoja, bet tokia, kokia norima, kurią žmonės turėtų girdėti ir priimti kaip esamą." Tiesą, kuri „objektyviai egzistuoja", žino, suprantama, tik Bielskis, kuris sakosi atstovaujantis nacionaliniam teatrui ir ginantis jį nuo kažkokio „universalių menininkų teatro". Šią antilietuvišką teatro tikrovę, anot jo, kuria teatrologai (Audronis Liuga ir kiti), kurie cituoja ne tuos autorius, keliaklupsčiauja prieš užsienio autoritetus ir nepastebi „prakilnių Lietuvos mokslininkų" (čia jau Guobio į(si)vardijimas). Lietuvos teatrologijos plotuose šiuo metu esą vyksta bekompromisė kova tarp šių tikrovių. Ar tai neprimena marksistinės „klasių kovos" teorijos ir sovietmečiu taikyto reglamento, ką galima cituoti, o ko ne, su garsiuoju privalomos literatūros sąrašu, kuris prasidėdavo marksizmo klasikais ir partijos nutarimais?
O štai metodologinės Guobio nuostatos: „Kalbėti apie režisierių arba artistą sovietmečiu buvo apsiribojama daugiausia tik sukurto spektaklio arba vaidmens rėmuose. O apie žmogų, jo charakterį, būdo savybes buvo vengiama kalbėti. Neduok Dieve, dar išryškės kokie nors nesovietiniai, buržuaziniai artisto būdo bruožai, kūrėjo ne toks kaip valdžios požiūris į gyvenimą, o gal dar išlįs kokie nors iškreipti moralės galai?"
Kokiam nors Roland´ui Barthes´ui ir visiems „naujosios kritikos", atmetančios biografinius kritikos metodus, atstovams tokie kaltinimai skambėtų kaip didžiausias pagyrimas (išlikti spektaklio ir vaidmens „rėmuose"). Tačiau dabartinius rašėjus domina tik menininkų „BŪDO BRUOŽAI" ir „MORALĖS GALAI", matyt, menas tėra dingstis pakalbėti apie meilužius, skyrybas, mašinas, šuniukus ar katinus. O jeigu pasakysi kūrėjui, kad jis nevykėlis, sulauksi atsakymo: „Bet aš myliu Lietuvą." Vadinasi, kas nemyli jo - nemyli ir Lietuvos. Ši tezė - neišsenkamas Guobio ir Bielskio išminties ir įkvėpimo šaltinis. Jie taip įsikvėpę, kad kritiškos recenzijos neskiria ne tik nuo straipsnio, bet ir nuo skundo. Todėl Guobys turi pamatą didžiuotis: „Šioje vietoje norėčiau priminti skaitytojams, kad iš 35 šiuo metu esančių Teatro sąjungos Teatrologijos skyriaus narių nė vienas nėra parašęs kito žmogaus [kitą žmogų? - V. V.] žeminančio, niekinančio, įžeidžiančio rašto. Jie rimtai tiria tautos meninio mąstymo genetinį kodą, dorai analizuoja gyvąjį mūsų teatrą, jo formas, turinį, istoriją, teatro menininko kūrybos ištakas, vadovaudamiesi pagarbos ir orumo kriterijais."
Ar čia norima pasakyti, kad Teatrologijos skyriaus 35 nariai neparašė nė vienos kritiškos recenzijos? Vargu ar tai nudžiugintų abiejų autorių nuolat minimą Balį Sruogą, kuris negalėjo pakęsti amatininkų ir netalentingų apsimetėlių.
Tačiau kritiško požiūrio deficitą šiame Lietuvos scenos numeryje su kaupu kompensuoja Bielskis ir Guobys - vargu ar kas pajėgtų parašyti labiau „žeminantį, niekinantį, įžeidžiantį raštą", trypiantį „pagarbos ir orumo kriterijų", nei padarė jiedu. Šių autorių kritika nukreipta ne į žmonių kūrinius, jų darbus, o į pačius žmones, bandoma paneigti ne argumentus, o apdergti juos išdėsčiusius asmenis. Ši ataka prieš asmenybes ir privertė reaguoti, o ne Lietuvos scenos tekstų lygis (jis pasibaisėtinai neprofesionalus) ar Teatro sąjungos ir jos pirmininko Algio Matulionio nuotykiai ir žygiai. Atvirai šnekant, net nežinojau, kad tokia sąjunga iki šiol gyvuoja.
Žurnale skelbiamuose „mokslinės" konferencijos pranešimuose nei apie teatro meną, nei apie jo istoriją, nei apie teatrologiją nėra kalbama, daugiausia samprotaujama apie tai, kad „lietuvių teatrologijoje vyksta kova dėl ideologinės kontrolės". Net sovietmečiu retai susidurdavau su tokiu primityviai ideologizuotu, politiškai vulgarizuotu požiūriu į teatrą, nebent skaitydamas 1970 m. išleistą Guobio brošiūrą „Lenino paveikslas Lietuvos teatre". (Šį „veikalą" prisiminus, keistoka skaityti Bielskio teiginius, kad „lietuvių teatras niekada, kiek save atmena, nekolaboravo, šventvagiška jį kaltinti konformizmu. Net pasauliniame teatre nesurasi nieko tolygaus to meto lietuvių režisierių spektaklių ezopiniams ženklams ir maištui." Įspūdžiui sustiprinti priduriama: „visą kelią kovėsi vienas prieš vieną nuogomis rankomis...")
Išaiškinęs bendrą foną, vienoje vietoje Bielskis vis dėlto imasi konkretybių - bando interpretuoti konkretaus spektaklio vienos scenos interpretaciją ir tai sudaro koncepcinį jo teksto branduolį. Teksto, kurį pavadinčiau išpuoliu prieš minties laisvę ir net sveiką protą.
Lemiamam smūgiui Bielskis neatsitiktinai pasirinko „Bolševikų", režisieriaus Jurašo anaiptol ne svarbiausio kūrinio, interpretaciją, pateiktą Irenos Aleksaitės, kuri vienoje šio spektaklio scenoje įžvelgė savotišką aliuziją į Leonardo da Vinci´o paveikslą „Paskutinė vakarienė". Apkaltinęs profesorę neišmanymu, esą jai neįkandama „anų konspiracinių laikų ženklų sistema", Bielskis piktinasi: „Viskas ne į temą. Autorius [autorė? - V. V.], įvardijęs veikėjus, priėmusius „Raudonojo teroro" kraugeriškiausią pasaulyje nutarimą kaip „pasiaukojusius, dar buvus žmonėmis", visiškai prasilenkia su pagrindine spektaklio idėja. „Paskutinė vakarienė" menotyroje žinoma kaip Judo arba išdavystės temos nešėja. Belieka atsekti, kas ir ką išduoda, į ką buvo nukreiptas spektaklio smaigalys."
Dar vienas supaprastinimas, šįkart - didingos „Paskutinės vakarienės" scenos, iš jos polifonijos išskiriant tik vieną Judo temą, labai svarbią, tačiau anaiptol ne svarbiausią. Suprantama, ką Bielskis trokšta pavadinti Judu, tačiau net šis pritempimas nepateisina, kad taip nuskurdinama ir suvulgarinama viena gražiausių ir tragiškiausių Naujojo Testamento vietų.
Vulgarizuotam mąstymui gal ir neįmanoma suvokti, kaip okupacijos sąlygomis Lietuvos teatras galėjo išgyventi aukso amžių, neišskiriant ir anuo metu puikaus Vilniaus rusų dramos teatro. Gal tai sovietinių laikų nostalgija? Ne, juk negalima ilgėtis kalėjimo ir jo sargų. Tačiau tiesa ir tai, kad tame kalėjime švytėjo Juozas Miltinis su savo teatre studijoje išugdytais talentais, vėliau - Povilas Gaidys, Jonas Jurašas, dar vėliau - Dalia Tamulevičiūtė, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Saulius Varnas, Rimas Tuminas, Gytis Padegimas. Aukso amžius - tai ir šimtaprocentinis (Sovietų Sąjungoje - fenomenalus) teatrų lankomumas, žiūrovų iš Maskvos, Leningrado, kitų SSRS didmiesčių piligrimystė į Panevėžį, paskui - į Vilniaus Jaunimo teatrą. Žiūrovai, Henriko Vancevičiaus ir Povilo Gaidžio spektakliuose drauge su Justino Marcinkevičiaus Mažvydu skanduodami žodį „Lie-tu-va", nežinojo, gal tik nujautė, kiek sveikatos, nervų, širdies randų šiems ir kitiems Lietuvos režisieriams, aktoriams kainavo teisė viešai sakyti tai, ką galvoja. Ne mažiau - ir Lietuvos teatro kritikams.
Priešingai negu kitų sričių menininkai, kurie jau seniai buvo susibūrę į įtakingas kūrybines sąjungas, teatralai turėjo tik Teatro draugiją (jos rangas buvo paaukštintas iki sąjungos jau Gorbačiovo „perestroikos" laikais). Vienas aktyviausių Teatro draugijos padalinių buvo Teatrologų sekcija. Jos nariai turėjo vieną privilegiją - žiūrėti spektaklius, viešai juos aptarinėti, kartais apie juos ir parašyti. Mat Teatro draugija neturėjo savo spaudos, išskyrus biuletenį Teatras, vos kartą per metus pasirodydavo to paties pavadinimo almanachas. Todėl Teatrologų sekcijos nariai visiškai priklausė nuo laikraščių ir žurnalų redaktorių malonės. Tačiau teatro kritikai niekada nepretendavo į nuomonės monopolį. Net į profesionalųjį meną orientuotuose leidiniuose (Literatūra ir menas, Kultūros barai) apie teatrą rašydavo ne tik Teatrologų sekcijos nariai, bet ir žymus kalbininkas Vytautas Vitkauskas, aktorė Gražina Urbonaitė, ne vieną straipsnį paskelbė ir Guobys. Tikras įvykis būdavo, jei į diskusijas apie teatrą pavykdavo įtraukti literatūrologus Albertą Zalatorių ir Vytautą Kubilių, muzikologus Vytautą Landsbergį ir Edmundą Gedgaudą, tokius dramaturgijos ir teatro istorijos žinovus kaip Jonas Lankutis ar Vanda Zaborskaitė. Jiems taip pat atrodė svarbu pareikšti savo nuomonę apie teatrą.
Žinoma, teatrinės minties centras buvo Teatro draugijos Teatrologų sekcija, kurią sudarė įvairių kartų, biografijų, patirčių ir pažiūrų žmonės. Kas juos vienijo? Manyčiau, profesionalumas, pagarba teatrui ir tiesai. Prisimenu, man, Literatūros ir meno Teatro ir kino skyriaus vedėjui, tarp Teatrologų sekcijos narių niekaip nepavykdavo rasti recenzentų vadinamiesiems proginiams spektakliams, kurie skirti kokiam nors partijos suvažiavimui ar jubiliejui kaip privaloma ideologinė duoklė. Prašyti teigiamos (neigiama šiuo atveju neleistina) recenzijos apie tą propagandinį šlamštą nedrįsdavau nei šekspyrologo Dovydo Judelevičiaus ir jo bendražygės Irenos Veisaitės, nei Danos Rutkutės ir jos bičiulio Antano Vengrio, nei Irenos Aleksaitės ir Marko Petuchausko, nei visuomet kritiškų, nesileidžiančių į kompromisus Audronės Girdzijauskaitės ar Egmonto Jansono. O jeigu būčiau pasiūlęs, kad socrealizmo laimėjimais Lietuvos scenoje pasidžiaugtų Gražina Mareckaitė ar Algis Samulionis, jie būtų supratę tai kaip įžeidimą. Vėliau į sekciją atėjusios Rūta Vanagaitė, Elona Bundzaitė, Ramunė Marcinkevičiūtė, gavusios tokį pasiūlymą, būtų iš manęs kandžiai išsityčiojusios, kaip ir tuo atveju, jei aš pats būčiau parašęs panegiriką apie melagingą spektaklį.
Vargu ar teatro kūrėjai mus, kritikus, mylėjo, veikiau koneveikė ir nekentė. Tačiau gerbė, nes mes patys save gerbėme, nemelavome nei sau, nei kitiems.
Todėl tarp Teatrologų sekcijos narių neatsirado nė vieno Judo, kai „partija ir vyriausybė" triuškino Joną Jurašą - to meto spaudoje nėra nė vienos profesionalaus teatro kritiko publikacijos, smerkiančios režisierų. Kai valdžia užsimanė uždrausti Jono Vaitkaus „Literatūros pamokas" Kauno dramos teatre, oficiozui Tiesa nepavyko prikalbinti nė vieno teatro kritiko, kad sviestų „partinės kritikos" akmenį, todėl turėjo sukurpti spektakliu „pasipiktinusių" mokytojų laišką. Nesisekė suorganizuoti teatro kritikos puolimo ir prieš puikų Povilo Gaidžio spektaklį - Aleksandro Kopkovo „Dramblį", cenzoriams teko sudoroti jį patyliukais, be kritikų talkos. Šio talentingo spektaklio nedrįso paminėti net „Tarybų Lietuvos enciklopedijos" I tomas, išleistas jau Gorbačiovo „perestroikos" laikais. Tą apdairiai baikštų straipsnelį, nepastebėjusį dramblio, enciklopedijai parašė Bielskis. Todėl, sakyčiau, nelabai pritinka jam nei didvyrio aureolė, nei kankinio vainikas. Kaip ir Guobiui.
Guobys, pagyręs Algį Matulionį už tai, kad „pirmininkas neleidžiąs tai [minėtų kenkėjų - V. V.] grupelei užvaldyti teatrinę spaudą", principingai aptaręs „griaunamąją" Teatrologų sekcijos veiklą, daro galingą išvadą: „Tai buvo sovietinių aktyvistų maištas!"
Na, ką gi, pakalbėkime ir apie aktyvistus - jiedu (Guobys su Bielskiu) sovietmečiu sėkmingai apsigynė disertacijas, abu dėstė teatro disciplinas Valstybinės konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedros ir Konservatorijos Klaipėdos fakultetų studentams. O Teatrologų sekcijos pirmininkė, kruopšti teatro tyrinėtoja Irena Aleksaitė per visą sovietmetį buvo priversta dirbti ne pagal specialybę - dėstė estetiką Vilniaus inžineriniame statybos institute. Kitam Teatrologų sekcijos nariui, vienam talentingiausių Lietuvos teatro kritikų Egmontui Jansonui buvo dar blogiau - teko kurį laiką dirbti sanitaru Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje. Štai kokio sovietų valdžios įvertinimo nusipelnė Teatrologų sekcija ir jos nariai. Bet man tikrai nuostabu, kad ir nūnai, nepriklausomoje Lietuvoje, teatrologų darbą ir vaidmenį panašiai, t. y. iš ano meto pozicijų, vertina Guobys, Bielskis, ir dabartinė Teatro sąjunga.
Nederėtų apie lietuvių teatrą, jo savitumą kalbėti taip primityviai, tamsuoliškai, per kraštus liejant tulžį ant tariamų jo priešų, nes mūsų scenos menui tikrai nėra būdingas tulžingumas, dogmatizmas, primityvumas, obskurantizmas. Bet gal šiedu žurnalo Lietuvos scena redakcinės kolegijos nariai puoselėja slaptą viltį visa tai įdiegti po „tautinio" teatro skraiste?
P. S. Aptariamose publikacijose esama ir daugiau įsidėmėtinų dalykų. Antai Bielskis rašo: „Kalbėti apie režisierių stoką ir seniau, ir dabar atrodo net nepadoru", mat „aptariamas lietuvių teatro laikotarpis priskaičiuoja per 100 įvairaus braižo režisierių. Diduma jų jauni ir perspektyvūs." Yra ir „vidurinė režisierių karta", pasak Bielskio, „garsi ne tik Lietuvoje" (čia išvardijamas margas įvairaus amžiaus ir „kalibro" asmenų būrys nuo Cezario Graužinio iki... Reginos Steponavičiūtės), be to, „turime ir režisierių-emeritų" (paminėti 3).
Tačiau įdomiausia grupė - tai „pasaulinio garso lietuvių teatro patriarchai", tarp kurių pagarbiai paminimas ir Oskaras Koršunovas! Sveikinu, žinoma, ne Oskarą, priskirtą prie „patriarchų", o Bielskį su Guobiu, atvėrusius savo patriarchalinio mintijimo galias, ir Lietuvos sceną, pasidalijusią su skaitytojais teatrologijos mokslo gausiais „atradimais" ir kalbos gimtosios „gražumu".
