Atsakymai į kai kurias Aleksandro Guobio straipsnio „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugijai -20: istorija, problemos" („Lietuvos scena", 2011 Nr.1)
Dr. Aleksandro Guobio straipsnyje Lietuvos teatro istorijos klausimu apstu klaidingų ir melagingų teiginių. Straipsnyje teigiama, kad niekas, išskyrus Guobio vadovaujamą „Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugiją" nieko niekados nėra nuveikę Lietuvos teatro istorijos ir teorijos labui. Straipsnio autorius, įvaldęs demagogijos ir gražbylystės meną, falsifikuoja ir sujaukia faktus bei datas, suplaka istorinius tarpsnius, žongliruoja pavardėmis ir pavadinimais, aukštindamas „Draugijos" (LTITD) veiklą ir žemindamas visus ir viską, kas buvo ir yra veikiama už LTITD ribų. Ypatingai kliūva vadinamajam Kultūros instituto menotyros sektoriui. „Kultūros instituto" ir „menotyros sektoriaus" pavadinimus Guobis naudoja nė nežinodamas, kad nei tokio instituto, nei tokio sektoriaus Lietuvoje nėra jau gerus du dešimtmečius! Sunku patikėti, kad taip nekontaktuojantis su tikrove ir visiškai atsilikęs nuo realybės autorius būtų bent jau pavartęs pastarojo dvidešimtmečio teatrologijos darbus, per tą laiką parašytas ir išleistas teatro istorikų ir teoretikų knygas. Guobio teiginiai demonstruoja absoliutų kritikuojamų objektų nepažinimą. Autoriaus „nusikalbėjimų" tiek daug, kad nėra nei vietos, nei galimybės juos aiškintis ar paneigti, todėl teks apsiriboti keliais pavyzdžiais.
Jau pirmajame straipsnio puslapyje Aleksandras Guobis išvardina šešiolika Lietuvos scenos veikėjų (istorikų, aktorių, režisierių) ir teigia, jog „minėtų žmonių kūryba į lietuvių teatro istoriją teko spręsti (?) ilgai ir kantriai, nes senoji sovietinė gvardija, likusi senuosiuose postuose, pirmiausia Kultūros instituto menotyros sektoriuje, sugalvodavo įvairiausių trukdžių".
Pirmasis iš Guobio minimų nuskriaustųjų - teatrologas Juras Šaltenis. Peržiūrėjus visus septynis akademinės lietuvių teatro istorijos tomus (trys pirmieji buvo išleisti sovietiniais metais, keturi - jau nepriklausomoje Lietuvoje) pastebėta, kad teatralas Juras Šaltenis minimas ir cituojamas (pagal jo veiklos intensyvumą) daugelį kartų: 1929-1935 m. teatrui skirtame tome - 3 kartus, 1935-1940 m. istorijos tome - 17 kartų. Guobio ignoruojamoje šių pastabų autorės Mareckaitės monografijoje „Romantizmo idėjos lietuvių teatre" (2004 m.) Jurui Šalteniui skirtos 4 pozicijos.
Taip pat „apgailėtas" ir režisierius Antanas Sutkus 1918-1929 m. Lietuvių teatrui skirtame tome (1981 m.) figūruoja 40 kartų, 1935-1940 m. laikotarpiui skirtame tome - 96 kartus, knygoje „Romantizmo idėjos lietuvių teatre" - 11 kartų (apie Sutkų yra ištisų poskyrių). Aktorių Vincą Steponavičių 1918 - 1929 m.laikotarpio istorijoje Antanas Vengris prisimena 40 kartų, 1929-1935 m. skirtame tome - 7 kartus, 1935-1940 m. teatrui skirtame tome - 3 kartus. Juozo Rudzinsko kūrybą 14-oje pozicijų atspindima 1935-1940 m. istorijos tome, produktyviausi šio teatralo veiklos metai, deja, teko sovietmečiui, todėl tome „Lietuvių tarybinis dramos teatras 1957-1970" (1987m.) Vengrio parašytame straipsnyje (beje, recenzuotame paties Aleksandro Guobio!) Rudzinskui tenka virš 40 pozicijų, jų tarpe 5- ių ir 10 -ies psl. apimties skyriai ir poskyriai.
Toliau Guobio vardinamų autorių tomuose neieškosime - visi jie yra, bent jau spektaklių analizėje arba išsamiame Lietuvos teatro aktorių žinyne.
Tuo tarpu Aleksandras Guobis nė neužsimena apie tokį nusipelniusį Lietuvos teatrologijai asmenį, kaip garbusis dr. Antanas Vengris, daugybę metų darbavęsis Lietuvos teatro labui, praėjęs sovietines klampynes ir spąstus, tačiau nešlovinęs V.I.Lenino paveikslo lietuvių teatro scenoje...
Gal ir beprasmiška polemizuoti su žmogumi, kuriam didžiulis teatro istorikų atliktas darbas sisteminant ir įamžinant profesinio lietuvių teatro dešimtmečių kelią keturiuose nepriklausomybės metais parašytuose tomuose tėra „įvairių teatrinių reiškinių iškreipti savanaudiški vertinimai", „pseudoakademiniai leidiniai, kuriuose įnirtingai(?) bandoma įtvirtinti mūsų istorijoje ir sąmonėje melo, pataikavimo ir apsimetimo apologetiką".
Iš šio „minties viražo" galima spręsti, kad Aleksandras Guobis tėra perskaitęs patį pirmąjį, ankstyviausią istorijos tomą (1940-1956), kadaise rašytą Marko Petuchausko... Bet vėlgi - antrąjį, taip pat dar sovietinėje Lietuvoje išleistą tomą, 1918-1929 m. teatro istoriją, jis pats ir recenzavo! Nejaugi apie tai užmiršo?
Savo melų pasaką autorius užbaigia tauria svajone, subrandinta belaukiant „visiškai naujos, vientisos, prakilnių Lietuvos mokslininkų parašytos istorijos".
Taigi, prakilnieji Lietuvos mokslininkai, garbieji teatro istorikai - laukiame jūsų darbų!
Gražina Mareckaitė
