Šiais metais švenčiame dvi dideles didelių mūsų teatrinės kultūros žmonių sukaktis - kunigo Jonas Katelė (1831-1908) ir Gabrielės Petkevičaitės - Bitės (1861 - 1943). Vienas 180, o antras 150 metų jau ryškiai šviečia mums iš tolimo lietuvybės, spaudos ir nacionalinio teatro priešaušrio.
Kun. J. Katelė buvo vyskupo M. Valančiaus mokinys Varnių kunigų seminarijoje ir visą gyvenimą vykdė jo valią: lietuviškos mokyklos uždarytos, o jo parapija buvo raštinga, žmonės gaudavo slaptą lietuvišką spaudą ir knygas. Visą spaudos draudimo gadynę Panemunėlyje išlaikė slaptą klojimo teatrą, čia savo dramas ėmė rašyti Vaižgantas ir Maironis.
G. Petkevičaitė-Bitė, Povilo Višinskio ir Žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio remiama gūdžiausiais carizmo laikais surengė pirmąjį viešą lietuvišką vaidinimą (1899) Palangoje. Per Keturakio komediją „Amerika pirtyje" jau tais metais skelbė ir vykdė Vinco Kudirkos lietuviškojo pozityvizmo idėjas, rašė dramas, dirbo švietimo darbą.
Tų pasišventėlių ir jų ištisų kartų sudėtos viltys ir nacionalinis darbas sunkiaisiais laikais primygtinai reikalauja po šitiek metų pasižiūrėti į mūsų teatro gyvenimą bei dabarties mąstyseną.
Apie šiuolaikiškumą
Daug kalbama ir rašoma apie modernų meną, taip pat ir apie modernų teatrą. Modernizuoti ką nors - reiškia daryti ką šiuolaikiškai, kurti pagal šių dienų reikalavimus ir skonį, atnaujinti. Tik tai jokiu būdu netapatu pastangoms atsivežti, inkorporuoti, pasiskolinti ar pasisavinti. Kalbininkai modernizuoja kalbą remdamiesi vietinės kalbos prigimtimi ir dariniais, nes skoliniai ir gausus tarptautinių žodžių vartojimas kalbą tik susina, dirbtinai naikinamas bendražmogiškas kultūros paveldas. Architektai saugo vietines medžiagas, išnaudoja šimtmečiais atrastas ir siūlomas galimybes, įgimtą žmogaus ir gamtos vienovę, klimato išskirtinybes, bet naujai pajungia saulės energiją, elektronikos atradimus. Neišmintinga po modernumo priedanga iš sausų ir karštų platumų į mūsų drėgną šalį mechaniškai perkelti plokščius stogus ir granitines perdangas. Atsiradus fotografijai tapyboje neteko prasmės siekis objekto panašumo, bet iškilo liaudinė asimetrijos ir aproporcijos pajauta kaip vidinės projekcijos priemonė. Modernu ne tai, kas sugriauta, bet tai, kas patobulinta, išgryninta, kur jaučiama tautos dvasia ir individualybė. Modernumas negali paneigti tradicijos, nes atsisakęs buvusių kartų žinojimo jis praranda gebėjimą tobulinti.
Viešai išsakyta nuomonė formuoja tikrovę
Visi žino, kad kalbėdamas gali sveikam įkalbėti ligą. Žmonės jau tokie iš prigimties, patiklūs arba tingūs galvoti. Vietoje „aš manyčiau" arba „mano galva" paskubomis tarstels „o parašyta" arba „o sakė", ir šnekta baigta. Tuo naudojasi visi viešieji (tiksliau slaptieji) ryšiai, antiliaudinės doktrinos, atviri ir uždari fondai. Sakymas arba nutylėjimas visada turi savų tikslų.
Menų faktūros portale (2010 - 10 - 23) paskelbtas teatro kritikų ir vadybininkų pokalbis apie „Scenos menus per 20 metų: nuo estetikos iki politikos". Diskusijos moderatorius teatrologas Vaidas Jauniškis pradėdamas pokalbį pasakė: „kalbėdami apie 20 Lietuvos nepriklausomybės metų visgi turime pripažinti, kad detaliau šio laikotarpio nenagrinėjome (...) nei tendencijos, nei to, kas pasikeitė scenos menų erdvėje. Tai išryškinti labai svarbu ir naudinga, norint suvokti, kas svarbiausia įvyko per šiuos metus ir kurlink mes nuėjome" (Po 20 metų: tik būkime atviri ir įsileiskime. Menų faktūra, 2010 - 10 - 23). Istorija kaip gera pjesė, ir ją analizuojant labai svarbu atskirti tikrus įvykius nuo šalutinių, nemenkinti ir nesutapatinti su sunkinančiomis aplinkybėmis. Nuo to didele dalimi priklauso ir tai, ką mes norime pasakyti.
Pranešėjai Elona Bundzaitė-Bajorinienė pirmojo dešimtmečio apžvalgą pradeda sunkiais žodžiais: „Teatras, kaip ir visa kultūra, buvo nuverstas nuo pjedestalo. Baigėsi ištisa era, kurioje menas atliko tautos svarbiausių vertybių saugotojo vaidmenį, kartu mokėdamas už tai brangią konformizmo kainą. (...) Išskyrus pavienius atvejus, kai atskiros asmenybės, kaip Tomas Venclova, Jonas ir Aušra Jurašai, stojo į atvirą konfliktą su sistema."
Visi teiginiai konfliktiški ir reikalauja rimtų komentarų. Lietuvoje teatrą galima versti, bet nuversti jo negalima. Nes pas mus teatras yra ne institucija, o pasaulėjauta. Nuo slaptųjų lietuviškų vaidinimų iki Mažvydo skiemenuojamos Lietuvos mums teatras buvo bažnyčia ir kovos laukas. Netiesa, lietuvių teatras niekada, kiek save atmena, nekolaboravo, šventvagiška jį kaltinti konformizmu. Net pasauliniame teatre nesurasi nieko tolygaus to meto lietuvių režisierių spektaklių ezopiniams ženklams ir maištui. Jurašui ir Venslovai nuo bolševikų nors padėjo gintis tarptautiniai institutai, o J. Miltinis, V. Limantas, K. Kymantaitė, V. Jasinskas, R. Juknevičius, M. Karklelis, P. Gaidys, V. Čibiras, A. Ragauskaitė, I. Bučienė, J. Vaitkus, J. Mikelinskas, K. Saja, V. Kubilius net Just. Marcinkevičius visą kelią kovėsi vienas prieš vieną nuogomis rankomis. Nesitraukė ir nekolaboravo, o grūmėsi kaip tik galėjo, savomis galiomis, pasiaukojamai. Iš vienos pusės pjudomi, bet tautos skatinami ir palaikomi. Šventvagiška juos apkaltinti konformizmu.
Labai svarbūs teiginiai, kad „1992 m. pradedamas rengti LIFE´as, 1996 m. Atviros Lietuvos Fondas kuria „Kaitos tašką". Per šį dešimtmetį pradėjo irti valstybinių teatrų monopolija". Akcentuojama svarbi patirtis estetikos ribų išplėtimo požiūriu „workshopuose". Pamini „Getą", „Nosį", „Smėlio klavyrus". Už borto palieka „Vėlines", „Meilę ir mirtį Veronoje", „Migelį Manjarą", „Hamletą", I. Bučienės darbus Žemutinėje Vilniaus pilyje („Mindaugas", „Barbora Radvilaitė"), bet kaip „labai svarbūs Lietuvos teatro raidai teatro ribų išplėtimo požiūriu" iškeliami du spektakliai: „Galabyk europietį" ir „Pamoka". Pirmąjį atvežė LIFE´as, kuris „šokiravo, sugriovė absoliučiai visas dramos teatro konvencijas", o antrąjį, neaišku, prie kokio tipo teatro reikėtų priskirti, bet jis irgi „griauna nusistovėjusių žanrų ribas". Jis irgi labai svarbus „estetikos ribų išplėtimui". Kokią estetiką reikia plėsti, kokią griauti ir kodėl tai reikia daryti, neaišku. Svarbu griauti. Griovimas kaip kultūros reiškinys. Kartais aš galvoju, kad kultūroje irgi būna panašiai kaip su tais plokščiastogiais namais - Samarkande jie tinka, o mūsų krašte stovi kaip šašas ant nosies.
Antras pranešėjas Audronis Liuga irgi Lietuvos teatrą mato minorinėje šviesoje: repertuarinio teatro beveik nebeliko, nebėra kokybiškos vidurinės kartos režisierių, beveik neturime režisierių-statytojų. Kalbama apie režisierių kaip prekę, kurio pavardė turi rinkos kainą, bet prasilenkiama su svarbiausiu dalyku - kuriančio žmogaus tapsmu asmenybe, kas sudaro jo turinį ir vertę.
Remiantis R. Tumino spektakliais, kalbama apie ėjimą į nežinią, atsisveikinimą su praeinančiais amžiais, nors jo „Vyšnių sodas" atrodo kaip tik ne visai vykęs tam pavyzdys.
Viename interviu R. Tuminas deklaravo, kad „apima saldus pasitenkinimo jausmas, kad esu lietuvis". Vieši tekstai irgi yra tikrovė. Vadinasi, reikia ieškoti tos tikrovės ir jo kūryboje. „Vyšnių sodas" yra šviesus ir ypač viltingas mūsų laikams. Tai užkoduota spektaklio ženkluose: ant grindų ritinėjasi antaniniai obuoliai, lubos ir grindys irgi ne šiaip daiktai, bet gyvi daiktai, įlūžusios spintos stalčiai pilni gyvenusių kartų sukurtų dokumentų, užrašytų minčių. Žmonės irgi ne šiaip bendrauja, bet laikosi vienas kito, juda tuntu kaip bičių spiečius. Namai negali būti iškeičiami ar parduodami. Jų negali įsigyti, reikia užgyventi. Lietuvio sąmonei tai pažįstama iš Vydūno „Pasaulio gaisro" ir ne vien tik iš Vydūno.
Išmintingai ponas A. Liuga kalba apie režisierių Joną Vaitkų, kad „jis yra visos naujosios mūsų teatro režisierių ir aktorių generacijos krikštatėvis, jo kūrybiniai ir pedagoginiai principai tapo pamatu ne vien Koršunovui, Gintarui Varnui, bet ir daugybei aktorių".Tik, man regis, sustota pusiaukelėje, neapibrėžta svarbiausia asmenybės substancija. J. Vaitkaus visa kūryba persunkta lietuviškumu. Daiva Šabasevičienė rašo, kad „jo šaknys lietuviškame kaime, todėl ir kūryba yra savita ir originali. Lietuviško mentaliteto poveikis spektaklius apsaugo nuo vienpusiškumo ir konservatyvumo. Poetiniame tekste jis nesprendžia problemų, bet išnyra per požiūrį į mirusiuosius. Vėlinėse buvo rastas lietuviško pagoniško ritualo poveikis - tarkim, velnio išvarymas" (Teatro piligrimas, p. 6, 124). Adomas Mickevičius pasakytų, kad menininką iškelia protėvių kulto savastis.
E. Nekrošius irgi sako, kad menininko „niekas nemaitina taip, kaip gimtoji vieta. Niekas, niekas. Jokios ten Alpės, jokie... Niekas man nesuteiks tokio jausmo, kaip aš grįžtu per porą miškelių, tom kryžkelėm, miško keliu, miško labirintu". Ir daiktas teatre nėra tik daiktas, jis „turi atmintį, daiktas turi būti su turiniu, su istorija, su savo svoriu. Daiktų dvasia taip pat yra. Teatre lemiamą vaidmenį turi asmenybė, svarbi teatro kalba" (Keturios režisūrinės tezės. Lietuvos scena, 2007, Nr. 1/6, p. 10-13).
Kalbėti apie režisierių stoką ir seniau, ir dabar atrodo net nepadoru. Greta pasaulinio garso lietuvių teatro patriarchų Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Jono Jurašo, Rimanto Tumino, Oskaro Koršunovo, Vitalijaus Mazūro ir režisierių-emeritų Aurelijos Ragauskaitės, Povilo Gaidžio, Henriko Vancevičiaus aptariamas lietuvių teatro laikotarpis priskaičiuoja per 100 įvairaus braižo režisierių. Diduma jų jauni ir perspektyvūs - Artūras Areima, Agnius Jankevičius, Ieva Stundžytė, Rolandas Kazlas, Gabrielė Tuminaitė, Vidas Bareikis, Vaidas Kublinskas, Agnė Dilytė, Vilius Malinauskas, Evaldas Jaras, Ignas Jonynas, Nijolė Indriūnaitė, Algirdas Mikutis, Albertas Vidžiūnas...
Ir vidurinė režisierių karta yra, kūrybinga bei garsi ne tik Lietuvoje - Cezaris Graužinis, Romas Vikšraitis, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas, Aidas Giniotis, Raimundas Banionis, Rimas Driežis, Vytautas V. Landsbergis, Regina Steponavičiūtė, Rolandas Atkočiūnas, Vytautas Balsys, Algimantas Pociūnas, Saulius Varnas, Julius Dautartas, Benas Šarka, Valentinas Masalskis, Arvydas Lebeliūnas...
Įvardytieji ir dar neįvardytieji sudaro to teatrinės kultūros dvidešimtmečio turinį. Be tos kuriančiųjų visumos negali būti ir nacionalinio teatro.
Tikrovė ne analizuojama, o kuriama, teigiama ne ta tiesa, kuri objektyviai egzistuoja, bet tokia, kokios norima, kurią žmonės turėtų girdėti ir priimti kaip esamą.
Ryškėja dvi labai skirtingos Lietuvos teatro tikrovės:
yra nacionalinis teatras ir yra kažkoks „universalių menininkų teatras"
O gal čia toks atrankinis požiūris į mūsų teatrologiją?
Tuo labiau kad ir diskusijoje įsiterpęs teatro apžvalgininkas Julijus Lozoraitis replikavo: „Jeigu paklausysime jūsų trumpos kontroversiškos apžvalgos, visi procesai vyko tik Vilniuje, tačiau juk tuo pačiu metu egzistavo visos Lietuvos teatrai ir ten dirbo žmonės, labai gerai išmanę savo amatą. Aš išgirdau tokią teatrologinę tendenciją - selekciją. Tai ką mes matėme, tai ir paminime, o ko neminime - to nėra." Justas Tertelis pasigedo perspektyvos, o „tada išvis labai sudėtinga judėti kažkuria kryptimi". Dramaturgė G. Mareckaitė pasakė tik tris žodžius - kas yra blogai? E. Bajorinienės atsakymas labai simptominis: „šita sistema per daug pančioja". Matyt, patirtis, vykdant VEKS´o programą, sudaro tokias prielaidas. Jeigu pančioja arba varžo, tai natūralu, kad norima griauti.
Ar atsitiktinai nutylimos režisierės Irenos Bučienės pastangos išvesti teatrą iš tradicinių erdvių? Jos „Mindaugas" ir „Barbora Radvilaitė", suvaidinti Vilniaus Žemutinės pilies restauruojamuose rūmuose, bent jau erdvės požiūriu buvo visapusiškai nauji.
Teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė, įdomios ir reikšmingos knygos apie E. Nekrošių autorė, atspausdino straipsnį Tranzito energija (Kultūros barai, 2005, Nr. 10, 19) apie netradicines teatro erdves. Taip norėtųsi, kad teatro mokslininkai teatrinius terminus ar reiškinių vardus atrastų savo kultūros terpėje arba bent neskausmingai integruotų į procesą. Deja, iš straipsnio susidaro įspūdis, kad tos naujovės būdingos tik Rytų ir Vidurio Europos teatrinėms kultūroms. Tačiau lietuvis be jokių Richardo Schechnerio ar Marvino Carlsono eksperimentų nuo klojimo, sodžiaus vaidinimų laikų žino, kad „žaidybinė erdvė yra žiūrovų ir atlikėjų susitikimo vieta". Tai jau 1899 m. suvokė Palangos vaidinimo dalyviai. Be to, nuo 1969 metų režisierius V. Limantas kūrė spektaklius Vilniaus universiteto kiemuose. Steriliai praeinama pro šalį ir mūsų patirtis pateikiama kaip kitų sukurtas ir atrastas reiškinys. Ir paprastas daiktas įvardijamas neištariamai - environmentalinis teatras. O juk net scena į mūsų kultūrą atėjo vėliau. Vadinasi, ir mūsų artisto bei žiūrovo santykis daug seniau jau buvo environmentalinis.
Teatrologė Irena Aleksaitė analizuoja Telšių teatro spektaklį Žemaitės „Trys mylimos" (Kultūros barai, 2007, Nr. 5). Labai svarbu, į ką bus nukreiptas lyginamasis žvilgsnis, kokia atpažinta patirtis, kultūrinis kontekstas. Tuo tarpu teatrologė, vos pamačiusi personažų charakteristikas, panaudotą šokį, kūno kalbą, nė nemirktelėjusi sušunka: „Iškart prisiminiau Michailo Čechovo ir jo mokytojo vokiečių antroposofo Rudolfo Steinerio vaidybos sistemą". Kultūros reiškinius reikia jungti ir lyginti viduje, kad būtų galima atskleisti dėsningumą ir autentišką mąstymo sistemą. Analogijų turėtų būti. Kad ir E. Nekrošiaus atradimas sujungiant Špokaitės įgimtą, o gal įvaldytą plastiką su dramine kalba „Otelo" spektaklyje. Kažin ar teisinga būtų ir čia šauktis Steinerio. Pranašų ieškoma svetur. To nepavadinsi vien tik neišmanymu.
Visur, kur tik atversi teatrologijos straipsnius, ryškiai matomos Nacionalinio teatro esmės atmetimo ar bent nutylėjimo tendencijos.
Savu laiku Balys Lukošius kautynėse apgynė ir išugdė lietuvių lėlių teatrą. Tų metų realistinis stilius diktavo ir menines formas. Darbus privalu vertinti iš laiko perspektyvos. Dabartiniai teatrologai, taikydami šių dienų reikalavimus, sulygina jo darbus su žeme (A. Girdzijauskaitė. Trys „Eglės Žalčių karalienės" interpretacijos. Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos. Klaipėda, 2005). Klaidinga, o ar jie nežino apie istorizmo principą menotyroje? Atvira tendencija.
Vertintojas privalo atsekti kuriančiojo idėją ir kūrinį vertinti iš kuriančiojo pozicijų, taip bent mus mokė Balys Sruoga.
Tautiškumo teatre paieškoms irgi jaučiamas nuolatinis nepakantumas. E. Jansonas su tam tikru bravūriškumu šaukė: „grįžtame prie tautinio teatro ištakų - prie slaptųjų vaidinimų skrajojamojo teatro gadynės. Ten mus kviečia, ten mes ir einame" (Spektaklis kaip spektaklis. Literatūra ir menas, 1989 m. sausio 28 d.). Nors jau iš pirmo žvilgsnio matyti tam tikras nežinojimas: slaptieji vaidinimai ir skrajojantysis teatras yra du visai skirtingi reiškiniai, dvi atskiros gadynės.
Nepriklausomybės atgavimo ir išlaikymo metais teatrologės A. Girdzijauskaitės tekstus skaityti irgi reikėjo stiprių nervų. Ji rašo: „ne vienas mano kartos žmogus, pergyvenęs visus tuos tikrus ir tariamus „atšilimus" bei „sąstingius", matęs mūsų lietuviškojo teatro atoslūgius ir potvynius, kuriuose dažniausiai savaip „dalyvaudavo" ir Just. Marcinkevičiaus kūriniai, bandę atlietuvinti ir pažadinti tautą, - taigi ne vienas mano kartos žmogus jau sotus tų patriotinių, patetinių kalbėjimų nuo pakylos (Latėno Mažvydas trečiasis. Literatūra ir menas, 1997 m. vasario 22 d.).
Gal taip pasireiškia tik teatrologinė arogancija? Noras dominuoti virš teatro? Deja, deja. Dažnai matyti, kad trūksta ir dalykinio išmanymo.
Teatrologė I. Aleksaitė rašo apie J. Jurašo spektaklį „Bolševikai". Sudėtinga anų konspiracinių laikų ženklų sistema. J. Jurašas buvo vienas talentingiausių specialistų užšifruojant meninio kūrinio potekstes. Bet teatrologas irgi privalo tuos ženklus raštingai aiškinti. Tuo labiau kad straipsnis rašytas jau Atgimimo metais, viską galima vadinti tikraisiais vardais. Recenzijoje skaitome: „Tai buvo atviras režisieriaus akibrokštas dabartiniams bolševikų palikuonims, leninistams - aptukusiems, seniai gyvenantiems komunizmo rojuje liaupsinamos „mylimos" liaudies ir jos „priešakinio būrio", t. y. proletariato, sąskaita. Spektaklyje anie - senieji bolševikai - buvo alkani, idėjai pasiaukoję žmonės. J. Jurašas specialiai gretins juos su Leonardo da Vinčio „Paskutinės vakarienės" dalyviais. Spektaklyje buvo net analogiška mizanscena - ilgas stalas per visą scenos veidrodį, už kurio pusalkaniai apaštalai naktį dalijasi juodos duonos kepalą. Jie dar buvo žmonės. Nejaukiai turėjo jaustis pirmose Kauno teatro salės eilėse įsitaisę vos betelpantys į kėdes „partvyrai" su savo „partmoterimis", pametę sąžinę, tiesą." (Jonas Jurašas, 1995, p. 25). Viskas ne į temą. Autorius, įvardijęs veikėjus, priėmusius „Raudonojo teroro" kraugeriškiausią pasaulyje nutarimą kaip „pasiaukojusius, dar buvus žmonėmis", visiškai prasilenkia su pagrindine spektaklio idėja. „Paskutinė vakarienė" menotyroje žinoma kaip Judo, arba išdavystės, temos nešėja. Belieka atsekti, kas ir ką išduoda, į ką buvo nukreiptas kritinis spektaklio smaigalys. Būtina skaityti režisūrinius ženklus. Kalbėti apie vargšus alkstančius, žmogiškus bolševikus, apie partvyrus ir partmoteris tokio laiko, tokio režisieriaus, tokiame spektaklyje yra skandalingas antiteatrologijos pavyzdys.
Ir dar. Stulbinanti arogancija (nesinori sakyti - nekompetencija) sutelkta I. Aleksaitės straipsnyje „Lietuvių teatro istorija šiandien" (Menotyra, 2003, Nr. 4, p. 3-7). „Esminis klausimas, kuris šiandien iškyla mūsų teatrologijai, - ar iš tikrųjų mes turėjome Liaudies teatrą? Esminė teatro istoriko (suprask - dr. Vytauto Maknio) paklaida yra Liaudies teatro išskyrimas ar įvardijimas", - įsakmiai nurodo autorė. Maža to, pasinaudodama tarnybine padėtimi, vienašališkai ėmėsi veiksmų liaudies teatro sąvokoms ir reiškiniams eliminuoti iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos. Lietuvos teatro sąjunga drauge su Klaipėdos universitetu (2009-12-16) surengė teatrologų mokslinę konferenciją ir atkreipė mokslinės visuomenės dėmesį į pavojingą, iššaukiantį ir nemokslinį elgesį.
Tai esminis įvykis, savo beatodaira, jei nepasakyti - įžūlumu, neturintis analogo visoje mūsų ilgalaikėje kultūros istorijoje. Nuo to keičiasi viskas. Nebeturime pradinio atskaitos taško, tos degtukų dėžutės tikram dydžiui palyginti. Panašu, kad įsigali smurtinė savivalė, klanų hierarchija, didelių pinigų srautai, teatras teigiamas kaip verslas, ir kalbėti apie nacionalumą, padorumą, mokslinę etiką nebetenka. Teatrologų cechas, kaip matome iš pašnekesio Menų spaustuvėje, apsimeta, kad nieko neįvyko. Būtent tai yra pati kritiškiausia ir grėsmingiausia mūsų kultūros situacija.
Čia kaip tik mums būtų sunkiausia žiūrėti kun. Jonui Katelei ir Gabrielei Petkevičaitei-Bitei į akis.
Turime pripažinti esant bekompromisę ir plačią priešpriešą.
Karščiausi taškai
Priešprieša ateina iš toli ir iš seniai. Dar 1984 metais Lietuvos teatro draugijos VII suvažiavime iškilo į viešumą tarybinių Lietuvos teatrologų (Aleksaitė, Venjaminov, Petuchauskas, Jakučionis ir kt.) skundas Maskvai. Ten buvo rašoma, kad kai kurie lietuvių teatrologai aspirantai (GITI´s) palaiko ryšius su „buržuaziniais nacionalistais" ir neverti menotyros daktaro laipsnio. Doktorantūros studijos buvo sustabdytos, kilo didelis triukšmas, aiškinosi aukštos institucijos. Visus šokiravo tai, kad nacionaliniams kadrams kliūtis sudaro pati Lietuvos teatro sąjunga. Kažkas natūraliai turėjo ateiti ir negalėjo ateiti, nes greta partinės kontrolės stovėjo dar papildomi filtrai. Vadinasi, priešprieša yra dar giliau.
Tie patys veikėjai atkakliai bandė sustabdyti Lietuvos teatro istoriko dr. Vytauto Maknio veikalo „Lietuvių teatro raidos bruožai" leidybą. LKP CK aptarime buvo aiškinama (Petuchauskas), kad veikalas ideologiškai ydingas kaip propaguojantis „vieningos srovės" idėjas.
Panašaus likimo, priešpriešos susilaukė ir Lietuvių teatro istorijos rusų kalba (GITI´so užsakymu) rengimas ir leidyba. Paruoštai knygai buvo sudarytos dirbtinės užtvaros ir ji dingo redaktorių stalčiuose
Antra vieša ir stipri konfrontacija įvyko 1988 metais Šiauliuose. Dramos teatras surengė nacionalinės dramaturgijos festivalį. Būtent tame festivalyje „skaudžiai iškilo konfliktas tarp teatro, kritikos ir žiūrovų" (L. Tirvaitė. 10 dienų, kurios sukrėtė Šiaulius. Literatūra ir menas, 1989 m. sausio 1 d.). Ką vertina kritika, to nevertina tauta. Režisierius G. Padegimas vietoje teatrologų pasikvietė kultūrologus. Šita „nuodėmė" jį irgi persekioja iki šiolei.
Panevėžio teatro festivalyje „Kelias" (1995) teatrologų ir teatro konfliktas įgavo tarptautinį mastą. „Tarp Lietuvos kritikų ir kūrėjų nėra tarpusavio ryšio", - pažymi „Dialog" kritikas Mariušas Zinoviecas, o Slovėnijos teatro teoretikas Simonas Kardumas akcentuoja mūsų kritikų nemeilę teatrui. „Ruch teatralnij" redaktorius iš Gdansko Maciejus Novakas pasako visą tiesą be užuolankų: „Kritikai, nemylintys teatro arba nuo jo pavargę, turėtų keisti profesiją. Man atrodo, kad Lietuvoje visas hierarchijas seniai galėjote pakeisti - laisvėjančioje visuomenėje visada yra ką iš pagrindų keisti. Niekaip nesuprantu, kodėl šios dvi moterys (Aleksaitė, Girdzijauskaitė) - ryškiausios teatro nemylinčių kritikų iliustracijos - tokios svarbios čia, festivalyje. Laikas susiprasti ir liautis kaišiojus pagalius į ratus, kuriuose, beje, pačios sėdi" (Regina Oraitė (Nuttall). Kas ir kodėl keliuose laužo ženklus. Diena, 1996 m. sausio 18 d., Nr. 14).
Gal čia ne taip svarbi meilės ar nemeilės definicija. Tuo labiau kad kai kuriose publikacijose neatsargiai prasitariama apie valdymą. Kai kur net atviru tekstu skelbiama, kad lietuvių teatrologijoje vyksta kova dėl „ideologinės kontrolės". Situacija tokia: grupė teatrologų, sąlyginai vadinamų „tautininkais", mielai norėtų sugrąžinti teatrą jei ne į „lietuviškųjų vakarų" epochą, tai bent primesti šio amžiaus 5-ojo dešimtmečio pabaigos vadovavimo direktyvomis stilių. Laimė, minėta teatrologų grupė postų valdžios struktūrose, galinčiose paveikti teatrų repertuaro formavimo politiką, neturi (Žvilgsnis į XXI a šalies teatrų perspektyvas. Klaipėda, 1998 m. balandžio 29 d.).
Aiškiai nusakoma skirtingų jėgų konfrontacija ne tik fronto prasme, bet apibrėžiama ir ideologija - vieni tautininkai, o jau kiti, suprask, antitautininkai. Dar daugiau, detaliai nusakomas ir to tautiškumo turinys. Tie nevidonai, tautininkai, dar ir šiandien mėgina teigti tautiškumą ir „visuomeniškumą" kaip aukščiausius teatro meno vertinimo kriterijus. Jiems, pasirodo, didžiulę ir, beje, neigiamą įtaką padarė didžiausias lietuvių teatrologijos autoritetas B. Sruoga, ugdydamas „patriotizmą, tautiškumą, susipratimą ir lietuviams visuomet taip reikalingą visuomenišką jausmą" (Nauja teatro istorijos patriarcho knyga. Klaipėda, 1998-03-25). Šiurpas eina per nugarą... Atrodo, kad apie mūsų teatrą jau kalbą kažkas svetimas. Visuomeniškas jausmas reikalingas tik lietuviams, o tas, kas rašo, jau yra už lietuviškumo ribos.
„Literatūra ir menas" 1998 m. vasario 21 d. atspausdina Atvirą laišką Lietuvos teatro sąjungos pirmininkui ir valdybai nuo „teatro gyvenime aktyviai besireiškiančių teatrologų daugumos", kurį pasirašo Aleksaitė, Jansonas, Veisaitė, Petuchauskas, Judelevičius, Girdzijauskaitė... Vėl akcentuojama dauguma. Vadinasi, yra ir dar kažkokia mažuma. Kaip senais gerais laikais, - teatrologai griežtai suskirstomi į aktyvistus, bolševikus ir menševikus. Laiško esmę sudaro kova dėl teatro spaudos. Naujai išrinktas Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas Algis Matulionis, būdamas talentingas aktorius, negalėjo suvokti klaniškumo kūrybinėje organizacijoje ir pareikalavo panaikinti visus barjerus - Teatro sąjunga visiems vienodai lygi, spauda irgi laisva. Pasipriešinimas, triukšmas, gandai baisiausi. Vien tai, kad A. Matulionis suprato nepriklausomos teatrinės spaudos svarbą, santūriai ir išmintingai atlaikė tokį spaudimą, vertas didžiausios pagarbos. Buvo sudaryta nauja plačiai atstovaujama žurnalo „Lietuvos scena" redakcijos kolegija, pakviesti bendradarbiauti visi teatrologai, visų universitetų parengti teatrologijos magistrai ir visi teatro žmonės. Žurnalas pasidarė visų ir apie visus.
Įdomiausia, kad ta pati aktyvistų grupė jau daugelį metų vis naudoja tuos pačius būdus ir, panašu, tik savo interesams ginti - laiškai Maskvon, laiškai visuomenei dėl teisės valdyti spaudą, laiškai ginti VEKS´o pinigų plovimą, laiškai prezidentei ir vyriausybei, koks turėtų būti nacionalinis teatras ir kas turėtų jį valdyti. Tarp kitko, kultūros ministrą R. Vilkaitį irgi užgriuvo bėdos vos pajudinus VEKS´o pinigų problemą. Ir visur tie patys: Aleksaitė, Veisaite, Girdzijauskaitė, Bajorinienė...
Teatrologijos horizonte nėra nacionalinės kultūros idėjos
Nacionalinio teatro odisėja. Nacionalinis ne tas pats kas Pasaulinis. Nacionalinis be Pasaulinio gali gyventi, o Pasaulinis be Nacionalinio - tuščias burbulas. Didesnis sudarytas iš mažesnių.
Gerai, kad atėjo jauni vadovai, ambicingi, turi išmanymą, bet kartu dar būtų gerai šiek tiek išlaikyti ir Justino Marcinkevičiaus dvasios, noro pratęsti jį kultūroje. Ir nesitapatinti su aktyvistais ar „bolševikais".
Visuomenė turi vilties, turi tikėjimo, bet turi ir nerimo.
Tame triukšme, toje sureikšmintoje kaitoje yra kažkas negero. Visiems žinoma, kad idėja servus plebis teatre buvo ne Večerskio, o E. Jansono. Ir garsioji Bamba irgi buvo proteguojama senojo teatro vadovo. Teatras kratėsi didžiųjų režisierių, pasidarė plebėjiškas būtent jam valdant. O pagaliau atsakomybės turėtų prisiimti ir ponia I. Veisaitė. Ji tais metais buvo Kultūros ministerijos meno tarybos narė. Daug kur su E. Jansonu veikdavo išvien, o kodėl neveikė (ar veikė) išvien čia?
Prieš pradedant statyti rūmą būtina turėti aiškią viziją. Kas ją sukurs? Už gamtą nieko nėra išmintingesnio. O ten visur centre stovi ir yra svarbiausia kuriančioji persona, bitė motinėlė, motinų motina. Niekur nerasi, kad didelę ir sudėtingą bendruomenę, tuo labiau kūrybinę, tokią kaip teatras, vienytų administracinė figūra. Todėl kad teatras ne struktūra, o atnašavimas, likimas.
Meno taryba galėtų būti teatro kūrybinės perspektyvos generatorius. Ir turėtų būti. Reikia tam tikrų asmeninių savybių, sakyčiau, pašaukimo, susitapatinimo su tauta ir jos kultūra, nacionalumo dvasios.
Visi tarybos nariai, atskirai paėmus, nuostabūs ir reikšmingi žmonės. Tik kažkaip žeidžia klausą jaunos mergaitės, Nacionalinio teatro meno tarybos narės Eglės Rakauskaitės, irgi, matyt, talentingos, atviravimas, kad, girdi, „susitapatinimas su savo tautos mentalitetu mane prislėgtų nepakeliama našta. Solidžiau būti kilusiai iš niekur" (Šiaurės Atėnai, 2003 m. rugsėjo 20 d.).
Tada imi galvoti ir apie kitus. Rolandas Rastauskas, pavyzdžiui, viename interviu sako, kad „teatras kaipo toks seniai manęs nebedomina. Tačiau tam tikri performatyvūs veiksniai - tebe". Nacionalinis teatras ir performatyvūs veiksniai turėtų skirtis ne tik lingvistiniu masteliu. Deividas Staponkus, Jolanta Dapkūnaitė, Šarūnas Puidokas - nors ir labai gerbiami, tegu man atleidžia - irgi dar tolokai nuo Nacionalinio kalibro. Šarūnas Bartas ir Šarūnas Nakas apsėsti savų didelių darbų ir negali pasiaukoti kitai stichijai. Audronis Liuga apimtas administravimo, vadovavimo aistros. Deja, meną reikia kurti. Viename interviu, teigdamas K. Smedsą, taip droviai ir taupiai atidengia ir savo motyvaciją. Girdi, jis savo spektakliais „pakeitė suvokimą apie nacionalinį teatrą, apie šalies istoriją bei tautines vertybes. Pagrindinis traukos centras - jo režisieriaus K. Smedso vardas. Jį „mėgdžioja" ne tik didieji Europos festivaliai, bet ir įvairūs teatrai". Iškyla mėgdžiojimo potraukio pavojus. O ir tautos istorija pirmiausia yra mūsų visų bendras likimas. Smedso tiesa nebūtinai turi būti mūsų tiesa.
Teatras nėra jų visų Pažadėtoji žemė. Kas belieka - Ramunė Marcinkevičiūtė ir Saulius Šaltenis. O viršūnės, teatro šerdies, taip ir nėra.
Visai pamatuotas nerimas ir suprantama, kodėl niekas neturi ir negali apibrėžti Nacionalinio teatro idėjos.
Ir dar prisiminiau portalo antraštę - „tik būkime atviri ir įsileiskime". Panašu į atviros visuomenės šūkį. Atvirumas negali būti vienos krypties. Prancūzijos prezidentas šiomis dienomis paskelbė, kad jiems nepavyko sukurti bendros kultūros.
