Ilga ir sunki liga įveikė vieną talentingiausių šalies teatro asmenybių Rūtą Staliliūnaitę. Šios scenos meno ir poezijos gerbėjų itin mėgstamos aktorės širdis nustojo plakti naktį iš sekmadienio į pirmadienį.
R.Staliliūnaitė net tris dešimtmečius iš savo nugyventų 73 metų skyrė Kauno dramos teatrui. Jame aktorė sukūrė įsimintinus vaidmenis - Kleopatrą, Jurgą, Karalių Motiejuką, Barborą Radvilaitę, Norą, Ūbienę, Sarą, Merę Popins, Kesoniją, Misis Gibs, Fru Solnes, kitus.
R.Staliliūnaitės kūryba susijusi su iškilių režisierių Henriko Vancevičiaus, Jono Jurašo, Vytauto Čibiro, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo spektakliais.
Dėkinga Kauno teatrui
1963 metais pasirodžiusi Kauno dramos teatro meno tarybai jaunutė aktorė R.Staliliūnaitė rašė dienoraštyje: „... šiandien aš dar kartą įsitikinau, kaip beprotiškai esu prisirišusi prie Kauno teatro, jo artistų. Aš tikiu tuo teatru, tikiu tais žmonėmis. Aš daug už ką jiems esu dėkinga ir myliu juos. Kad ir kas atsitiktų, o mano dievais liksite Jūs!.." Netrukus ji pati taps įstabiausia teatro deive, ir ne vien teatre. Ir ne vienam dešimtmečiui. Amžiams.
R.Staliliūnaitės kūrybinėje veikloje greta teatro visada buvo ir poezijos deklamavimas, vaidmenys televizijos teatre ir kine.
Teatrą R.Staliliūnaitė paliko 1993 metais savo pačios sprendimu, pajutusi, kad pradeda „pavargti ir nebegirdėti savęs". Nuo tada jos talentas buvo skirtas vien literatūros skaitymams. Net ir atsisveikinusi su teatru aktorė išgyveno dėl paties teatro meno sėkmės. Jai nepatiko, kad teatras nuo dvasinės ir intelektualios veiklos pasuko pataikavimo žiūrovų skoniui ir juokinimo keliu. Tačiau ji smalsiai domėjosi kolegų darbais ir laimėjimais, džiaugėsi, kad vilčių teatrui grįžti į lyg ir praėjusį aukso amžių atsiranda vis daugiau.
Buvo tikra inteligentė
R.Staliliūnaitės kūrybą nepaprastai vertino ir išsamiai tyrinėjo teatro kritikė Dana Rutkutė.
„Rūta man yra geriausia artistė, - teigė D.Rutkutė. - Ji išsiskyrė tuo, kad tai buvo ne tik talentas, bet ir aukščiausios klasės inteligentė, padorus žmogus, suvokiantis savo misiją pasaulyje. Galbūt tai susiję su jos religiniais įsitikinimais. Jokio net sau priešiško žmogaus Rūta nesumenkins, neapdergs, o teatre tai taip įprasta.
Tokią poziciją jaučiau ir jos vaidmenyse. Prisiminkite, kokius žiauriausius žodžius ištaria Barbora Radvilaitė apie jos neapkenčiančią karalienę Boną. Žygimantui Barbora kalba apie „žvėrį žmoguje". Ir viskas.
Rūta labai nervindavosi, kai jai buvo paskiriamas vaidmuo, jos manymu, priešingas prigimčiai. Tarkime, Ūbienė Jono Vaitkaus spektaklyje „Karalius Ūbas". Piktinosi: kaip jis gali įžiūrėti manyje tokią menkystą? Manyčiau, geras režisierius gali. Rūta supyksta, bet vaidmenį padaro. Ir labai gerai, kad ji gaudavo skirtingus vaidmenis, o ne ištisai skaidrias ir taurias asmenybes. Jos laimė, kad režisieriai vertino įvairias jos talento galimybes. Protu Rūta pati tai suprato."
 |
Ūbienė: „Tokią šventą artistę paversti šitokia nešvankybe ir bjaurastimi! “ |
Galingas aktorės degimas
Barbora Radvilaitė J.Jurašo režisuotoje Juozo Grušo dramoje ir Ūbienė Alfredo Jarry „Karaliuje Ūbe", kurį interpretavo J.Vaitkus, - priešingiausi R.Staliliūnaitės kūrybos poliai.
„Prisiliesti prie R.Staliliūnaitės Barboros Radvilaitės - visada keblu, - yra rašiusi D.Rutkutė. - Kaip aprašyti galingą vidinį aktorės degimą? Pro ašaras besišypsantį, sudvasintą jos veidą? Kokiu metodu analizuoti Barboros-Rūtos intelekto ir emocijų susipynimą Radvilaitės vaidmenyje?
Ir kaip atskleisti grakštų ir žavingą Barboros tragiško likimo, bet šviesiausios meilės ir herojiškos kovos šokį, kurio įmantrius pa (nuo pirmojo Barboros Radvilaitės pasirodymo puotoje iki paskutinio jos atodūsio „Aš pavargau") aktorė pripildo didžios ir sudėtingos sielos?"
Ūbienę ir žiūrovų reakciją į netikėtą R.Staliliūnaitės vaidmenį užfiksavo teatro kritikė Vida Savičiūnaitė: „Kas čia darosi tame teatre?! - režisieriaus sumanymui prieštaravo žiūrovė po spektaklio. - Tokią šventą artistę paversti šitokia nešvankybe ir bjaurastimi!"
Nuoširdžiai pasipiktinusi aktorės gerbėja net pati nesuvokė, kaip gražiai įvertino sėkmingą R.Staliliūnaitės atsivėrimą grotesko žanre. Jos Ūbienė - kažkoks bedvasis kevalas su spalvingais, bet tik ne žmogų žyminčiais ženklais papuoštu apvalkalu..."
Įsijausdavo į poeziją
D.Rutkutė nepraleidžia progos klausytis per radiją transliuojamų R.Staliliūnaitės įrašų, kuriuose aktorė deklamuoja poeziją.
Kaip didžiausias atradimas D.Rutkutei atrodo Salomėjos Nėries interpretacija. „Poetės jaunystės eilėraščius R.Staliliūnaitė moka padeklamuoti autoironiškai, lyg įžiūrėdama juose žaismę. Salomėja tarsi šaipytųsi iš savo lengvumo. Užtat Salomėjos karo meto poeziją Rūta skaito su tokiu dramatizmu, kad net didžiausi poetės priešininkai turėtų nulenkti galvas", - sakė D.Rutkutė.
R.Staliliūnaitės poezijos skaitymų repertuare - Onės Baliukonės, Aldonos Puišytės, Gražinos Cieškaitės, Dalios Saukaitytės, Roberto Keturakio kūryba.
Jos kino vaidmenys - Algirdo Aramino „Mažoje išpažintyje", Marijono Giedrio „Nesėtų rugių žydėjime", Arūno Žebriūno „Turtuolyje vargše", Almanto Grikevičiaus, Gyčio Lukšo, Algimanto Puipos filmuose.
Šiemet teatralai už viso gyvenimo nuopelnus padėkojo R.Staliliūnaitei Auksiniu scenos kryžiumi. 2008 m. aktorė buvo apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Kauno miestas R.Staliliūnaitei yra suteikęs garbės pilietės vardą.
Atsisveikinti su velione bus galima gegužės 11 d. nuo 11 iki 21 val. Kauno valstybiniame dramos teatre, gegužės 12 d. nuo 10 iki 12 val. Kauno Šv.Apaštalo Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Gegužės 12 d. 12 val. šioje bažnyčioje įvyks šv.Mišios, po kurių urna su aktorės palaikais bus laidojama Pašušvio kapinėse Radviliškio rajone.
Ištraukos iš R.Staliliūnaitės dienoraščio
Apie atradimus: „Baigusi konservatoriją, buvau apskritoj nevilty - rodėsi, nieko nemoku. Ir tikėjau, jog pedagogams atrodė taip pat, nes dar studentiškuose vaidinimuose vis klausdavo manęs: „O kurgi tu pati?" Tada nežinojau. Dabar žinau: mano siela daug ko drovėjosi, nedrįso reikštis, snaudė. Manęs dar nebuvo. Egzistavo kažką nujaučiantis protas ir siela, kažko baisiai ištroškę, besiilgintys... Bet reikėjo laiko. Reikėjo pabudimo sulaukti. Ir, tai sudėtingiausia, - Žadintojo!"
Apie vaidmenis: „Visi mano vaidmenys randa vietos manyje. Tai vientisas mano pačios gyvenimas. Net Ūbienė - aš pati... Argi kurio nors šimtmečio drabužis ar netikras perlas ką nors keičia? Žodžius juk taria mano lūpos, mintys sprogdina mano galvą, miegu ar nemiegu prieš spektaklį irgi aš. Kiekvienas vaidmuo - tai tik kiti krantai, o vandenys teka tie patys."
Apie Noros vaidmenį: „Tikrasis darbas prasideda tada, kai surandi charakterio esmę, jo epigrafą. Norai aš jį suradau „Pere Giunte". Prisimenat, ilgai nebuvęs pagaliau jis sugrįžta pas Solveigą ir klausia jos: „Kur aš tavyje?" „Mano tikėjime ir meilėj, ir vilty", - atsako jam Solveiga. Ji išsakė mano Noros idėją."
Apie Anos vaidmenį E.Nekrošiaus „Ivanove": „Vienoje repeticijoje tarsi apsireiškė stebuklas. E.Nekrošius priėjo prie mūsų ir pasakė: „Įsivaizduokite, kad jūs su Ivanovu - du rasos lašai ankstų rytą." Ir paaiškėjo. Viskas. Ir mano Saros šiandieninis gyvenimas, ir jos išnykimo neišvengiamybė saulei patekėjus..."
 |
| „Statytojas Solnesas" - su Juozu Budraičiu. KVDT nuotraukos |
Apie Fru Solnes vaidmenį J.Vaitkaus spektaklyje „Statytojas Solnesas": „Man Fru Solnes - sudegusi gyvybė. Mirusi. Užgesusi. Bet joje telpa visos kada nors gyvenusios ir mylėjusios, nubaustos ir paguostos, atradusios ir netekusios, visos mokėjusios ir nemokėjusios, galėjusios ir negalėjusios pakilti iki kito žmogaus ar idealo. Fru Solnes man tarytum pabaigia daugybę gyvenimų, prie kurių prisiliečiau savo gyvenime. Ji brangi. Ji stovi ir mano pačios dešinėje."
Apie palaimą: „Vaidindama kartais sutrinku dėl mirtinos tylos salėje. Čia teatras? O kur žmonės? Ak, tai dabar toji valanda, kai skambame viena gaida! Palaima..."
Apie dabartį: „Šiandien dar būtina padėti žmogui surinkti save. Jaučiu jį suplėšytą, sudraskytą, nebesuvokiantį, kas yra kas."
Apie išeinančiuosius: „Trylika metų vaidinau mylinčias ir nebemylimas. Taip buvo pavadinta mano tema. Dabar vaidinu išeinančiųjų istoriją... Likimai pasitraukė."
