Yra įvairių mirčių. Rūtos Staliliūnaitės mirtis - skausmingas dūris visai Lietuvos teatro kultūrai. Daugeliui iš mūsų šios talentingos XX a. antros pusės - XXI a. pradžios teatro menininkės kūryba yra tapusi iki sielos gelmių jaudinančios ir atviros meninės tiesos simboliu.
Rūtos Staliliūnaitės fenomenas prilygsta lietuviškai aktorinei tradicijai, tačiau tai nereiškia, kad aktorė pakluso praeičiai - tuomet ji nebūtų buvusi kaskart nauja, nebūtų tapusi kuriančia esybe. Šios aktorės neįmanoma vadinti geresne už ką nors ar geriausia - ji tiesiog buvo stipri ir gyva kaip lietuviška gamta jos tėvų žemėje. Menas taip pat nebūna nei geresnis, nei geriausias - kinta tik jo medžiaga. Staliliūnaitės kūryba, pasklidusi po visą Lietuvą, jos amžininkams tapo dvasinių vertybių troškimo šaukliu.
Rūtą Staliliūnaitę kalbino ir apie ją rašė visi žymieji Lietuvos teatro kritikai. Pati ji sėjo teatro supratimo sąvoką ir ją spinduliavo kiekvienam, norinčiam teatrą pažinti. Rūtos talentas tyliai skleidėsi lyg gėlės žiedas, kurio grožis ir kvapas ilgai sklandė atviruose tyruose. Ši savybė ne vien duota - ji buvo išugdyta santūrumu ir tikėjimu.
Kai daugelis įtūžio pritvinkusių jos kartos aktorių ieškojo kaltų tarp savųjų, Rūta šypsojosi. Ji siūlė duoną tam, kuris metė į ją akmenį. Ji buvo filosofė. Ji buvo tokia lietuviškai maža ir didelė, ji po kruopelę lipdė savo Aktorės portretą - iš begalinių jausmų, žodžių, veikėjų ir likimų, kurie tūnojo joje. Rūtos Staliliūnaitės aktorės dydis priklausė ne nuo jos spinduliuojamų emocijų intensyvumo, bet nuo kūrybinio proceso, kuris neužgožė žmogiškų emocijų ir kurio dėka skleidėsi jausmai.
 |
| Su Vilhelmu Vaičekausku „Geismų tramvajuje“ |
Dešimtimis galima skaičiuoti Rūtos Staliliūnaitės vaidmenis teatre ir kine. Jos personažai patys įvairiausi, jos moterys nuskaustos ir palaimintos, atkeliavusios iš absurdo ar istorinių dramų. Lietuvių teatro istorijos simboliu tapo Rūtos Staliliūnaitės Barbora Radvilaitė. Aktorės sugebėjimas suvaldyti, pasisavinti režisieriaus ir istorijos jai pasiūlytą variantą kultūros istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Rūta manė esanti Jono Jurašo aktore, tačiau jos darbai kitų režisierių spektakliuose nusako jos talento begalybę. Jono Jurašo estetiką pakeitė Jono Vaitkaus laikotarpis Kauno dramos teatre. Rūta Staliliūnaitė paskendo šešėliniuose vaidmenyse, tačiau likimas nuo jos nenusigręžė. Tikslus, grafiškas išorinis Vaitkaus statytų spektaklių piešinys - svarbiausia kūrybinio Jono Vaitkaus metodo savybė. Tai buvo tam tikras impulsas aktorei atsiverti. Tokiose režisūrinėse sąlygose Rūta Staliliūnaitė išreiškė kitokias savo asmenybės puses, kitokį santykį su pasauliu. „Kūrybiniai jausmai nėra paviršiniai, jie ateina iš pasąmonės gelmių ir nepaklūsta prievartai. Juos reikia sukelti", - rašė Michailas Čechovas. Jono Vaitkaus režisūra sukėlė unikalią, neišvengiamą emocinę-psichinę Rūtos Staliliūnaitės reakciją. Režisūrinį piešinį aktorė atgaivino vidumi, netikėtais kūrybiniais atradimais pripildė režisieriaus duotą formą. Nei dramaturgas, nei režisierius nepakeičia tikros aktoriaus kūrybos, o stimuliuoja, maitina ją. Ji, aktorė, veikiama šių aplinkybių, pati kūrė savo vaidmenį.
Kiekviena Rūtos Staliliūnaitės poza, kiekvienas rankų judesys, kalbėjimo maniera su trūkčiojančiomis pauzėmis, gilūs atokvėpiai ir staigūs emocijų proveržiai, žvilgsnis tapo „staliliūniški", atpažįstami, tačiau kiekvieną sykį netikėti. Ji buvo subtili ir trapi, akademiška ir paprasta. Gilus dramatizmas, sklindantis iš jos artistizmo ir intelekto - tarsi savita aktoriaus mokykla. Rūta savarankiškai sukūrė savąją legendą. Jos poetinė sceninė kančia, šventas tikėjimas teatru, spinduliuojanti kūrybinė tiesa, išpažintis ir sielvartas vergė žiūrovus, liko atviri ir kilnūs klausytojui. Rūta Staliliūnaitė skleidė šviesą, kurią jautė daugelis. Jos vardas žinomas net tiems, kurie ją matė vienintelį kartą ar iš viso nematė. Bet legenda nusinešė praeitin jos laikmečio kilniadvasišką, romantinį teatro suvokimą; netgi į sceną įsiveržus absurdo dramų antiherojams, žiūrovai tikėjo kiekviena skleidžiama mintimi.
Aktorė žmogui kalbėjo ne tik spektaklių herojų lūpomis - jos kūrybos vakarai vyko perpildytose salėse: kvapą sulaikę klausytojai sekė kiekvieną aktorės žodį. Visi Rūtos Staliliūnaitės vaidmenys buvo jos poezija. Kalbėti apie ją kaip apie istoriją dar negalima - ji vis dar yra su mumis.
 |
| Rūta Staliliūnaitė ir Leonardas Zelčius „Mūsų miestelyje“. KVDT archyvas |
Palikę gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje, teatro Aktorės Rūtos Staliliūnaitės vaidmenys iki šiol gyvi daugelio žiūrovų ir kolegų jausmuose. Dėkojame Jai už Norą, Blanšą, Misis Gibs, už Viltę, Barborą, Ulijoną ir daugybę kitų šviesių paveikslų - stiprinančių dvasią, tvirtinančių mūsų būties pamatus, kurių neturėdami jaustumėmės nesaugūs ir sutrikę.
Prieš du dešimtmečius aktorė, subūrusi šviesius Lietuvos žmones, Kaunui ir Lietuvai išsaugojo nuostabią Šv. Gertrūdos bažnytėlę. Šiandien jos kriptoje dieną naktį liepsnoja keli šimtai žvakių, telkiančių žmones maldai, meilei, supratimui - jos degs ir tauriam, skaidriam Rūtos Staliliūnaitės atminimui.
