Šarūnas Kalpokas
Patirtis: kurčnebylių šeimoje augusiam choreografui šokio kalba - lyg gimtoji.
Vilniuje šiandien prasidedančiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis" viešės ir įdomios biografijos choreografas Palas Frenakas.
Vengrijoje gimęs P.Frenakas jau tris dešimtmečius gyvena Prancūzijoje.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre trečiadienį bus parodytas vienas paskutinių prieš 53 metus Vengrijoje gimusio O.Frenako darbų - šokio spektaklis „Vyrų paslaptys". Šia proga šiuolaikinio šokio kūrėjas atsakė į „Lietuvos ryto" klausimus.
- Prieš maždaug 30 metų nusprendėte palikti Vengriją ir emigruoti į Prancūziją. Dabar dirbate ir Paryžiuje, ir Budapešte. Kas paskatino grįžti į gimtinę?
- Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Vengrijos meno rinka buvo susidūrusi su totaline blokada, o aš negalėjau laukti. Tiesą sakant, aš nesugrįžau į Vengriją - vis dar gyvenu Paryžiuje. Bet kūrybiškai aš esu tarp Paryžiaus ir Budapešto.
- Ar blaškantis tarp dviejų šalių nekyla minčių apie benamystę?
- Tikiu, kad kūrybinga asmenybė turi išlaikyti atstumą tarp kūrybos ir asmeninių pojūčių. Individuali patirtis ir jausmai scenoje gali atrodyti autentiški tik platesniame kontekste. Menininkas turi naudotis asmenine patirtimi, tačiau tuo pat metu jis turi eiti kur kas toliau.
Tiesa, aš turiu tam tikros benamystės patirties. Po daugelio metų užsienyje emigravau namo. Taip pat turiu minčių apie tai, ką reiškia, kai ilgą laiką negali grįžti namo.
Palikęs Vengriją turėjau užversti vieną gyvenimo puslapį, atgimti kitoje kultūroje, naujoje aplinkoje.
Bet kur kas skaudžiau jaustis benamiu viduje. Tai skirtingas dalykas nei palikti namus prieš savo valią, per prievartą, kilus stichinei nelaimei arba karui. Benamystės jausmas gali užplūsti ir tuos žmones, kurie tarytum ir turi namus, gyvena normalų gyvenimą.
- Kaip prancūzų visuomenė paveikė jūsų kūrybą?
- Prancūzija man atvėrė duris į šiuolaikinį meną, architektūrą ir filosofiją, suteikė progą pažinti tokias asmenybes kaip Gilles´is Deleuze´as, kurio idėjos tarsi paženklino mano kūrybą. Prancūzijoje susidūręs su nepažįstama kalba tarytum sugrįžau prie to, ką buvau patyręs vaikystėje.
- Augote su kurčnebyliais tėvais?
- Taip. Todėl aš nuo gestų kalbos, kuri tam tikra prasme yra mano gimtoji, turėjau ilgainiui pereiti prie vengrų kalbos, prie išraiškos žodžiais, kurių anuomet dar nebuvau pažinęs. Lygiai tas pat nutiko ir persikėlus į svetimą prancūzų kultūrinę terpę.
Bet žmogus - unikalus kūrinys, turintis neįtikėtiną gebėjimą prisitaikyti. Taip aš, gimęs ir augęs visiškoje tyloje, išmokau savo mintis ir jausmus reikšti ne žodžiais, o gestais, judesiais, mimika.
Tai labai svarbu teatre ir dar svarbiau kuriant šokio kompozicijas. Galima sakyti, kad šokių, judesių, gestų kalba šneku nuo pat gimimo.
- Lietuviai išvys jūsų spektaklį „Vyrų paslaptys". Koks tai kūrinys?
- Šis spektaklis - pirmoji trilogijos dalis. Antrojoje dalyje tyrinėsiu moterį, o trečiojoje - jau konkretesnius vyrų ir moterų santykius.
„Vyrų paslaptys" - tai ne tik vizualiai išraiškingas spektaklis apie vyro kūną, bet ir mėginimas pažvelgti kur kas giliau. Spektakliu bandome nagrinėti socialinius vyrų stereotipus, ieškome psichologinių ar net pasąmoninių vyro asmenybės formavimosi priežasčių.
Manau, kad menininko pareiga - ne priekaištauti publikai, ne spręsti jos ar apskritai visuomenės problemas, bet atkreipti dėmesį į visų mūsų bendrą atsakomybę. Visiems labai svarbu pažinti savo gyvenamą laiką. O stengtis jį suprasti - kiekvieno menininko pareiga.
Spektaklyje „Vyrų paslaptys" bus efektingų akrobatinių triukų, viražų ant virš scenos kabančių virvių, gana įspūdingų šviesos kompozicijų. Tačiau niekada nieko nedarau vien tam, kad būtų patrauklu. To paties tikiuosi ir iš savo šokėjų.
Trupė - tarptautinė
Dešimtmetį Prancūzijoje kūrusi trupė „Compagnie Pal Frenak" 1998 m. tapo jungtine prancūzų ir vengrų trupe, pasirodymus rengiančia ir Paryžiuje, ir Budapešte.
Išeivio iš Vengrijos P.Frenako kompozicijose susipina klasikinio ir moderniojo šokio technikos, jo vardas tapo savotišku unikalaus stiliaus ir specifinės šokio kalbos sinonimu.
Bene svarbiausi P.Frenako šokio spektaklių elementai - mimika, ženklų kalba ir kūno judesys, atspindintys įvairiausius scenos meno žanrus (cirką, teatrą, madų šou).
