Kaip ir visuotinę pasaulio istoriją, taip ir teatro istoriją viena ar kita ryškesne kryptimi pakreipia asmenybės. 2011 metų balandį Sankt Peterburge įvykę XIV Europos teatro premijos apdovanojimai tik patvirtino tai, ką lietuvių teatro pasaulis jau žinojo, nujautė ar galėjo įtarti: pamažu senka neapdovanotų gerų režisierių gretos, todėl šiandien jau persimesta į antrąją talentų juostą. Iš pirmosios šiais metais pagrindine XIV Europos teatro premija apdovanotas Peteris Steinas už ilgametį darbą Berlyno Schaubűuhne teatre, monumentalius spektaklius įvairiose erdvėse aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje, ilgo metražo spektaklius „Orestėja" (9 valandos, 1980 m.) ir „Faustas" (21 valanda Hanoverio EXPO 2000 m.).
Dar 1994 metais Taorminos menų komiteto ir Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premija buvo įteikta Eimuntui Nekrošiui, o 2001 m. šią premiją pelnė Oskaras Koršunovas. Premijos teikimo ceremonijos iš Italijos perkeliamos į kitas šalis: prieš porą metų ši teatrinė fiesta vyko Graikijoje, Salonikuose, o šįmet - Sankt Peterburge.
Galima įsivaizduoti, kaip po kurio laiko vėl susitikę džiaugėsi teatrinio pasaulio „banginiai". Jų buvo virš keturių šimtų! Rusija vis dar sunkiai įžengiama šalis, o patirtis Rusijos konsulate verta atskiro straipsnio. Tačiau nuvykus į akademinės kultūros (ačiū Dievui, ne revoliucijos) lopšį, patiri dvigubą intensyvaus gyvenimo dozę. Vienas gyvenimas festivalinis - nuo devintos ryto (tai visiškai nebūdinga teatro žmonėms) iki gilaus vidurnakčio, kitas - tai, ką spėji įsiurbti bėgdamas į festivalio renginius, užsukdamas į vieną kitą kavinę, knygyną ar bendraudamas su vietos žmonėmis.
Pats sau imi priminti Fiodoro Dostojevskio „Antrininką" (Dvoinik). Susidvejini tiek, kad imi bijoti to savaip atpažįstamo ir tuo pačiu jau svetimo rusiško gyvenimo, pradedi nesuvokti, kur ritasi pasaulis, skubėdamas priešinga kryptimi, bet labai entuziastingai priimdamas visus rusiškos „egzotikos" niuansus. Paradoksų pilnas pasaulis, tad nieko nuostabaus, kad jų apstu ir tokiuose teminiuose renginiuose.
Vykstant Jono Vaitkaus režisuojamo spektaklio „Tas, kuris gauna antausius" repeticijoms, jame vaidinantis italų aktorius Antonio Villani atvirai ir drąsiai įvertino italų teatro mokyklą: „Šiuo metu ji beveik neturi ką pasiūlyti. Matau, kaip Italijos teatras pamažu miršta, nes prarado ryšį su savo praeitimi." Galbūt tai pati subjektyviausia nuomonė, bet faktas lieka faktu. Sankt Peterburge svečių daugumą sudarė italai, ir jie sekė ne tik programinius spektaklius, bet ir ieškojo kuo autentiškesnių teatro žmonių, kurie duotų naujų impulsų kūrybai. Festivalį organizavo italai ir rusai - atrodo, „atitiko kirvis kotą". Juo labiau, kad italai ir šiaip mėgsta Sankt Peterburgą, nes miestą kadaise statė daug garsių jų tėvynainių.
Šių metų festivalis - ypatingai perkrautas. Reikėjo mažų mažiausiai dviejų sveikatų, kad galėtum atlaikyti jo krūvį. Buvo dienų, kai po teatro pristatymų reikdavo ištverti net tris spektaklius, o po jų dar ir vienai ar kitai trupei priklausantį pobūvį. Jeigu Taorminoje buvo išrenkamas vienas lyderis, tai pastaruoju metu komitetas šią premiją skiria net keliems menininkams, todėl kiekvieną vakarą prisistatydavo vis kitas režisierius.
Festivalį sudarė dvi programos: pagrindinė (spektakliai) ir renginiai (konferencijos, kūrybiniai susitikimai, simpoziumai). Kai ką galima buvo nujausti, bet paradoksai stulbino nuo pradžios iki galo. Po iškilmingos atidarymo ceremonijos seniausiame Rusijos teatre - „Aleksandrinkoj" - pirmas parodytas už gyvenimo nuopelnus Specialiuoju prizu (kurį yra gavę tik Europos teatro premijos įkūrėja graikų aktorė ir kultūros ministrė Melina Mercouri bei čekų dramaturgas ir prezidentas Vaclavas Havelas) ir apdovanoto režisieriaus Jurijaus Liubimovo spektaklis. „Lenkomo" teatrą užtvindė minia teatralų, kurie jau žinojo, kad Tonino Gueros „Medus" bus atvirukas, tuo labiau, kad kylant restauruotais teatro laiptais žiūrovus pasitiko šio spektaklio personažai.
94 metų režisierius pastatė 90-mečio autoriaus kūrinį. Gražu. Ir scenoje - gyvenimo džiaugsmas, išmintinga pasakėčia apie du brolius, pragyvenusius ilgą gyvenimą. Tai pasaka suaugusiems, kur veikia butaforinės avelės ir kitokie sudvasinti sceniniai objektai: muzikos instrumentai, dviračiai, paveikslai. Abstrakčios dekoracijos šį veiksmą dar labiau nutolino nuo šiuolaikinio pasaulio realijų. Plaukiantys vaizdai - tam tikra padėka Gyvenimui už tai, kad jis buvo.
Liubimovas siekė palaižyti medaus, kad ir ant peilio galiuko. Šio spektaklio niekas rimtai nepriėmė, tačiau kitą dieną Sankt Peterburgo valstybinės teatro meno akademijos Mokomajame teatre įvykusi Liubimovui skirta konferencija pranoko bet kokius lūkesčius. Tūkstantinė žiūrovų minia buvo pakerėta šio teatro korifėjaus. Sudėtingiausią likimą išgyvenęs režisierius, kuriam 1984 m. atimta sovietinė pilietybė už tai, kad jis buvo laisvės šauklys, dirbęs Tagankos teatre ir kaitinęs širdis kartu su Vladimiru Vysockiu, daug statė garsiausiuose užsienio teatruose. Nuo 1997 m. šis rusų teatro mokytojas grįžo į tėvynę ir nuo to laiko atsidavusiai dirba tik savo teatre. Užsienyje vadovauja tik mokomosioms pratyboms.
 |
| Jurijus Liubimovas: režisieriaus spektaklis |
Dar prieš porą metų Nacionalinį dramos teatrą aplankydavo Henrikas Vancevičius, stebinęs savo atmintimi ir dėmesingumu įvairioms teatrinėms detalėms. Galima buvo stebėtis ir galvoti, kad tik režisierius gali turėti tokią raiškią mąstymo artikuliaciją. Tačiau devyniasdešimt trejų Liubimovas tiesiog pritrenkė - jis pasižymi ne vien proto raiška ar unikaliu humoro jausmu, geba surežisuoti kiekvieną sceninio buvimo minutę. Paprastai įdomius susitikimus daug kas fiksuoja, užrašinėja. Kai kalbėjo Liubimovas, salę užliejo atgaiva. Tai - spektaklis spektaklyje. Jis „šuoliavo" nuo detalės prie visumos, nuo mikropasaulio - į makro. Mylėdamas ne visada jį mylinčią Rusiją, jis ragino būti pakantesniems įvairios politikos atžvilgiu: neetiška kištis į šalies valdymo struktūras jau vien dėl to, kad mes dažnai savo privačiose teritorijose negalime įvesti tvarkos; reikia išmanyti įvairius valdymo mechanizmus, kad galėtum komentuoti ar kritikuoti įvairius procesus.
Apie teatro meną Liubimovas kalbėjo daug. Tai galėtų būti atskiros publikacijos tema, tačiau senkant konferencijos laikui, salėje rasdavosi žmonių, kurie garsiai Liubimovui prisipažino apie norą studijuoti pas jį. Tai, kad režisierius profesionaliai paaiškino, kodėl teatre svarbiausia režisieriaus „diktatūra" ir ką ji reiškia, ir kad be jos gali vystytis tik impotentiškas teatras, - jautresnės sielos aktoriams buvo didžiulė profesinė dovana. Gyvenimas duotas vieną kartą, o meistro peilis aštrus. Todėl iš vakaro matytas „Medus" atrodė kaip minieskizas, kurį kiekvienu prisilietimu Liubimovas sugebėtų paversti nauja neregėta drobe.
Jeigu kelis dešimtmečius ore tvyrojo nuostata, kad skandinavų teatras provincialus, gal net „silpnas", visi sekė tik Ingmaro Bergmano kūrybą, tai šiandien skandinavų teatro kartelę iškėlė Kristianas Smedsas, apdovanotas XII Europos naujosios teatro realybės premija. Europos teatro premijų festivalyje jo spektaklis „Misteris Vertigo" pagal Paulo Austero romaną tapo lyderiu. Suomijos nacionaliniame teatre pastatytas spektaklis pakerėjo savo laukine energija, drąsa ir turėjimu ką pasakyti. Smedsas, nekurdamas pigaus grožio, per pasaulio-visatos prasmes pasiekė žmogiškojo gyvenimo turinį. Būdamas gudrus alchemikas, Smedsas formos prasme skirtingais spektakliais kuria nepriekaištingą individo ir visuomenės lydinį. Plačiais, beveik statybiniais teptukais jis tapo peršviečiamą žmogaus odą.
Technologijų prasme tai unikaliausias spektaklis, kokį tik teko matyti. Sėdėdami sukamo teatro rate, žiūrovai išgyvena ne Austero „Niujorko trilogiją", o visą Dantę. Smedsas mąsto šuorais, kaip tikras ekspresionistas. Atverdamas teatro konstruktyvizmą, jis nesibodi ir barokiškų elementų ar cirko. Suvokdamas, kad gyvena jau XXI amžiuje, jis savo pirmtakams šluosto nosį, demonstruodamas teatro darymo technines galimybes. Jam pačiam patinka stebėti teatrinį vyksmą, tas akimirkas, kada daugiažodė teatrinė kalba ima ir susitraukia į vieną sakinį, kada kosminė šviesa, lazeriai ima ir nuskraidina pagrindinį personažą tikrąja to žodžio prasme. Tai įspūdingiau už Chagallo paveikslus. Tokiomis akimirkomis teatras įsismelkia į žiūrovų širdis.
Smedsas teatro stebuklu leidžia ne tikėti, bet savo kūnu, pačiais įvairiausiais čiuptuvais paliesti jį. Todėl pasakojimas apie berniuką, kurį mokytojas moko skristi, pateikdamas daug ir įvairiausių išbandymų, įgauna stebuklingų galių. Žiūrovai, kurie dar tiki teatru, šį spektaklį gali laikyti stebukline teatro simfonija.
Smedsas - ypač ryški individualybė, todėl jo negali užslopinti jokios, kad ir stipriausios išorinės įtakos. Todėl jo teatras, integravęs pačias skirtingiausias sistemas, išlieka savitas ir individualus. Taip iš keisčiausių darinių susiformavo Smedso sistema. Tiksliau, ji dar formuojasi, bet jau tampa atpažįstama. Kai galutinai padėsime ją į lentynėlę, ji pradės irti. Šiuo metu alcheminis procesas ryškus ir paveikus.
Festivaliniai teatro rykliai lietuvių publiką nurašytų, sužinoję, kad šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre rodomas Smedso spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies" netapo pagrindiniu teatro įvykiu. Natūralu, kad tokie kūriniai gali turėti savo oponentų, tačiau akademinės teatro visuomenės abuojumas, diskusinio lauko tuštuma - didžiulis paradoksas.
Rytinis susitikimas su Smedsu nebuvo ypatingas, lyginant su Liubimovo. Smedsas taip suprojektavo, kad daugiau kalbėjo kiti, o to mažiausiai norisi, kai jauti, jog pats režisierius turi ką pasakyti. Pavyzdžiui, jo pastebėjimas, kad vyresnioji karta buvo labiau avangardinė, nei jaunoji (dabartinė), nors turėtų būti atvirkščiai, - yra teisingas. Suomijos nacionalinio teatro vadovė Maria-Liisa Nevala neslėpė, kad labai rizikavo pasikvietusi į teatrą Smedsą, tačiau rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius. Aktoriai neslėpė, kad Smedso spektaklių kūrime jokios logikos nėra. Aktoriai gali elgtis kaip tinkami. Jie jaučia psichinę įtampą - kitaip vaidmens ir nesukursi. Jie gyvena ant ribos. Ir tik taip galima kalbėti apie mirtį, apie dalykus, kurie yra kraštutiniai ir labai svarbūs Smedso teatre.
Smedsas kuria naują teatrinę tradiciją, todėl ne taip paprasta rasti tinkamus jo teatro apibūdinimus. Nors vargu ar šis režisierius kada priklausys „Tikrųjų suomių" partijai - jo giliai subjektyvus požiūris į daugelį reiškinių padaro jį universaliu ir suprantamu visai Europai.
 |
| Islandų „Metamorfozė” su scenos metamorfozėmis |
Išskirtine energija pasižymėjo kitas Naujosios realybės premijos laureatas - islandų teatras „Vesturport" (http://vesturport.com/theater/). 2001 m. keturi kursiokai įkūrė teatrą nuomojamose patalpėlėse. Šiandien jie glaudžiasi po Reikjaviko Miesto teatro sparnu, kurio meno vadovas Magnúsas Geiras Þórðarsonas, pripažindamas meninėmis idėjom pulsuojantį teatrą, šį teatrą dabar laiko nedaloma savojo teatro dalimi. Tai gražus ir pamokantis pavyzdys. Tai - mano asmeninė replika lietuvių teatro kultūros politikai, kuri privalėtų ne tik po Nacionalinio dramos teatro stogu priimti Oskaro Koršunovo trupę, bet sugrąžinti šį menininką į savo namus. Tik kūrybinės ištakos gali teatrui sugrąžinti tikrąją jo paskirtį.
„Vesturporto" komanda kuria ne tik spektaklius, bet ir filmus. Anot Reikjavike gyvenančio ir intensyviai kuriančio dailininko Vytauto Narbuto, filmai netgi įdomesni. Jie kuria ir muziką, leidžia kompaktinius diskus.
Į susitikimą „Vesturporto" komanda atvyko visa, lydima Miesto teatro vadovo. Iš pradžių kalbėjo kritikai, vėliau - aktoriai. Gana paslankiai mąstantys žmonės pabrėžė, kad teatre privalo būti trupė. Jie save pristato kaip tam tikrus anarchistus: 11 valandą žaidžia futbolą, 13 - geria kavą, 16 - gali pradėti dirbti ir taip - iki paryčių. Jų manymu spektakliuose svarbu tikslus judesys, nes būtent judesiai atspindi visuomenę. „Vesturporto" aktoriai repetuoti važiuoja į užmiestį. Dirbant laisvoje aplinkoje tiksliau pasiskirstomi vaidmenys, aptariamos improvizacijos. Jie supranta, kad klonuoti spektaklių neįmanoma: viskas prasideda ir baigiasi „čia" ir „dabar".
Islandų aktoriai daugiausiai mokosi Europoje. Nors islandų teatrui tik 60 metų, ambicingi aktoriai pasiekė labai daug. Svarbiausia - teatrą padarė populiariu. Nors kalba ir tradicijos senos, tačiau teatras - jaunas. Pagrindinis trupės variklis - Gisli Örn Gardarssonas. Tai žmogus universalas. Aišku, svarbiausios jo pareigos - režisūra. Islandų kritikai pripažįsta, kad kiekvienas teatro vadovas išreiškia savotišką teatro komerciškumą, o teatrui labai svarbi konkurencija, todėl būtina, kad mieste būtų bent du teatrai.
Islandai parodė du spektaklius - „Metamorfozę" pagal Franzą Kafką ir „Faustą" Johanno Wolfgango Goethe´s kūrinio motyvais. Abu spektakliai pasižymėjo energetiniu atletizmu, gera fizine forma, suteikiančia trupei seksualumo. Sukuriama tam tikra erdvė, kuri tikslia energija užpildo viską. Aktoriai kabo aukštyn kojom, dainuoja... Toks spektaklis negali nepatikti jaunimui.
„Vesturportui" svarbiausia - energija. Paieškos, nuolatinis judesys kūrybai duoda labai daug. Turėdami išlavintus kūnus (mokykloje nuosekliai mokosi gimnastikos), jie mano, jog svarbiausia dramos teatre - valdyti balsą. Nors pripažįsta, kad yra per daug savikritiški, nes neturi savo Shakespeare´o ir Goethes, islandai ieško kelių, kaip atverti teksto prasmę savo amžininkui. Jie puikiai vaidina anglų kalba, dirba daug - ir tai svarbiausia, nors pripažinimas jiems nėra svarbiausias dalykas.
Klaustrofobiška, sąmoningai uždara aplinka tapo gilaus, protingo spektaklio pagrindu. Iš pažiūros paprastas sprendimas leido sudėtingam Kafkos kūriniui išsiskleisti pačiomis įdomiausiomis spalvomis. „Faustas" - spektaklis, skirtas paaugliams. Tai spektaklis-filmas, nors nenaudojama jokia kamera. Čia viskas juda kaip kine. Spektaklis vyksta ne tik įprastoje scenos dėžutėje, bet ir ant tinklo, ištempto virš žiūrovų galvų. Kartais atrodo, kad prieš tave straksi tikri akrobatai, o ne aktoriai. Jų kaskadiniai sugebėjimai pritrenkia. Paauglių teatras - tai kažkas unikalaus. Bet tik švarus mąstymas, skonio ir saiko jausmas teatrui padeda nepasiklysti.
Dvyliktą kartą teikiamomis Europos naujųjų teatro realybių premijomis buvo apdovanoti ir slovakų režisierius Viliamas Dočolomanskis, britė režisierė Katie Mitchell, rusas Andrejus Mogučij, portugalų „Teatro Meridional". Visų spektakliai, kaip ir susitikimai, buvo netolygūs, o kartais net gąsdinantys. Gaila, kad viena premija atitenka ne vienam lyderiui, o daugeliui. Menininkai stovi eilėje; juos pristato skirtingų šalių kūrybinės organizacijos. Tai leidžia galvoti, kad lietuviai tik per savo apsnūdimą nepristato savo režisierių.
***
Tikrasis festivalis - pietūs ir priėmimai. Jų metu vienoje erdvėje atsirasdavo didžiulė minia išbadėjusių teatro žmonių, o po valandėlės likdavo tik nudrengti stalai be švaraus lopinėlio ant baltų staltiesių. Po kažkurių pietų, kuriuose pasirodžiau viena paskutinių, jauno padavėjo paklausiau, ar ne baisu dirbti šio Babelio bokšto papėdėje. Jis atsakė, kad tokį baisų jovalą palieka tik kultūros žmonės.
