Praėjo beveik pusmetis po Martyno Budraičio paskyrimo naujuoju Nacionalinio dramos tetaro vadovu. Per tą laiką teatre buvo įvykdytos žadėtos „ekstra-priemonės" vaduoti repertuarą nuo komercinio pobūdžio spektaklių, vienas spektaklis atsirado „Domino" teatre, kiti buvo suvaidinti paskutinį kartą. Kaip sekasi toliau vykdyti planus, kas numatoma artimiausią sezoną, kokios pagrindinės kliūtys - apie tai su teatro vadovu Martynu Budraičiu kalbasi Viktorija Ivanova.
Ilgus metus buvote nevyriausybinės organizacijos vadovas, dabar vadovaujate biudžetinei įstaigai - Lietuvos Nacionaliniam dramos teatrui. Kokius esminius, didžiausius sunkumus galėtumėt išskirti?
Visų pirmiausia verta pabrėžti esminį akcentą - ligšiolinį Nacionalinio dramos teatro įvaizdį tiek tarp kūrėjų, tiek tarp publikos. Ne sunkumu, o didžiausia pareiga reikia vadinti užduotį grąžinti teatrui nacionalinio repertuaro svorį per kūrybinius rezultatus. Be abejo, darbų ir jų planavimo procesai biudžetinėje įstaigoje skiriasi nuo viešųjų įstaigų praktikos. Tačiau to nevadinčiau kliūtimis, o konkrečiomis ir aiškiomis užduotimis.
OKT, kur dirbau beveik 13 metų, visi darbuotojai žinojo, kas teatre vyksta, kokios repeticijos, gastrolės, visi dalyvaudavo premjerose, stebėdavo repeticijas. LNDT yra nemažai administracijos, techninių darbuotojų, kurie visiškai nesidomi tuo, kas vyksta scenoje. Nesuprantu šito. Teatro pagrindinė veikla - spektaklių kūrimas ir jų rodymas. Žinoma, be gamybos cechų, siuvėjų, buhalterijos, inžinierių ir t.t. būtų neįmanoma egzistuoti, visi jie reikalingi, bet, mano giliu įsitikinimu, scena yra svarbiausia teatro dalis, ir visi, esantys tetre, yra dėl jos, dirba jai, o ne atvirkščiai. Labai svarbu pasiekti, kad visas kolektyvas jaustųsi kūrybinio proceso dalimi.
Didelė problema - žemas techninių darbuotojų kvalifikacijos lygis, nepakankamas kompiuterinis raštingumas. Nemažą dalį darbuotojų sudaro jau pensinio amžiaus žmonės. O jaunus, kvalifikuotus darbuotojus prisikalbinti ateiti į teatrą būtų sunku - atlyginimai labai menki
Kokie pokyčiai jau šiandien matomi kolektyve: pradedant nuo naujų darbuotojų, baigiant šiandienine darbine atmosfera - ar išsisklaidė, kaip pats anksčiau pavadinote, „pasaulio griūties nuotaika"?
Tokios slegiančios nuotaikos nėra. Šiandien intensyviai planuojamas rudens repertuaras, atnaujinama internetinė svetainė, kuriamas teatro įvaizdis. Naujovės ir gyvenimas jomis suteikia vilties, jog viskas bus taip, kaip tikiesi. Jau šiandien dėliodami naujo sezono repertuarą matome septynias premjeras iki naujųjų metų - toks faktas tikrai pakelia tonusą daugeliui žmonių. Pamažu įsibėgės ir kiti.
Teatre vyksta esminė restruktūrizacija: po penkerių metų pertraukos grąžinta Meno vadovo pozicija, kuriami edukacinių programų bei rinkodaros, reklamos ir komunikacijos skyriai, peržiūrimas investicinis projektas, svarstoma, kaip racionalizuoti techninių tarnybų darbą.
Taip pat startuoja nauja praktika pristatyti būsimus spektaklius Meno tarybai, gamybos skyriui, administracijai ir visai teatro bendruomenei. Tai idėjos prezentacija: kūrybinė grupė pristato būsimą spektaklį, scenografijos maketą ir kostiumų eskizus, kviečiama dalyvauti visa LNDT bendruomenė. Tai viena iš priemonių, turinčių padėti įtraukti darbuotojus į kūrybinį procesą ir išvengti atsiribojimo.
Minėjote, kad kitą sezoną numatomos septynios premjeros. Kokios jos?
Spalio pradžioje Mažojoje salėje numatome pristatyti Yannos Ross spektaklį „Chaosas" pagal suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę, spalio pabaigoje Didžiojoje salėje planuojamas Jono Vaitkaus spektaklis „Visuomenės priešas" pagal Henriko Ibseno dramą. Lapkričio pabaigoje Didžiojoje salėje ketinama išleisti Oskaro Koršunovo premjerą pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas" apie lietuvių emigrantų gyvenimą Londone. O prieš pat Kalėdas, gruodį Mažojoje salėje Gintaras Varnas pristatys dar vieną kūrinį pagal Henriką Ibseną - spektaklį „Kai mes mirę nubusim".
Jonas Vaitkaus režisuoja pjesę „Fundamentalistai", kurią vaidins dvi sudėtys - Povilas Budrys su Rasa Samuolyte ir Neringa Bulotaitė su Remigijum Bučium. Be to, Studijoje planuojame dar du laboratorinius spektaklius pagal vieną žinomiausių šiuolaikinių prancūzų pjesių Joëlio Pommerat „Šitas vaikas" ir Larso Noréno pjesę „Šaltis". Pommerat pjesę kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos I kurso aktorinio meistriškumo studentais repetuoja aktoriai ir pedagogai Viktorija Kuodytė, Adrija Čepaitė ir Dainius Gavenonis. Tirdami suaugusiųjų ir paauglių santykius, jie ieško naujų raiškos būdų kuo tikslesnei šiuolaikinio jaunimo pasaulėjautos problematikai perteikti. Šis laboratorinis darbas vienu metu bus ir kūryba, ir profesinė edukacija, ir terapija.
O švedų dramaturgo Larso Noréno pjesę „Šaltis" režisuos Jono Vaitkaus auklėtinis Tadas Montrimas. Kartu su šiemet studijas LMTA baigiančiais kurso draugais jis ieškos mūsų visuomenėje vis dažniau pasireiškiančio jaunimo ir paauglių nepakantumo ir žiaurumo priežasčių.
Nors premjeros planuojamos rudenį, susipažinti su pjesėmis „Fundamentalistai" ir „Šitas vaikas" bei jų kūrybinėmis grupėmis bus galima jau netrukus - šių pjesių skaitymai įtraukti į „Naujosios dramos akcijos" programą ir bus rodomi gegužės pradžioje.
Be šių premjerų, artėjančiame sezone numatytos ir kitos naujienos. Rudenį pradėsime į repertuarą įrašydami Gintaro Varno spektaklį „Nusiaubta šalis" ir Oskaro Koršunovo „Oidipas Karalius". Tai du dideli pastatymai, kurie buvo skirti būtent šio teatro scenai ir tik joje suskamba visa jėga. Šie spektakliai LNDT scenoje bus rodomi perėmus iš Teatro Utopija ir OKT išimtinę teisę juos viešai atlikti, kaip ir mūsų repertuare jau rodomi Oskaro Koršunovo „Meistras ir Margarita", Erico Lacascado „Dėdė Vania" ar Kristiano Smedso „Liūdnos dainos iš Europos širdies".
Kiek suprantu, šiuo metu yra aktyviai bendradarbiaujama su šiandieniniu Vaitkaus aktorių diplomantų kursu. Ar planuojama jį integruoti į trupės sudėtį? Ar mąstoma apie galimą aktorių trupės atnaujinimą, naujų ar/ir jaunų aktorių priėmimą?
Planų kviestis į LNDT konkretų kursą nėra. Norime pritraukti geriausių aktorių pajėgas, tai buvo deklaruota dar pačioje darbo pradžioje. Į trupę iš Klaipėdos dirbti atvyksta Vytautas Anužis, kai kuriuose naujuose pastatymuose bus užimti ir Dainius Gavenonis, Viktorija Kuodytė, Rasa Samuolytė. Nacionalinį teatrą įsivaizduoju kaip nacionalinę krepšinio rinktinę - čia turi būti geriausi.
Per pirmąją LNDT spaudos konferenciją buvo svarstoma režisieriaus-pedagogo reikmė. Ką manote apie tai šiandien?
Kol kas, jei kalbėtume apie asmenį, tai atviras klausimas, bet toks etatas naujoje struktūroje numatomas. Kaip ir dramaturgo.
Lietuvos spaudą apskriejo žinia apie legenda ir LNDT simboliu spėjusio tapti spektaklio „Meilė pagal grafiką" persikėlimą į „Domino" teatrą. Kokiomis sąlygomis spektaklis perduotas?
Pradėkime nuo to, kaip šis spektaklis LNDT atsirado: jis buvo sukurtas kaip Adolfo Večerskio teatro produkcija ir priimtas po Nacionalinio dramos teatro vėliava kaip savotiška koprodukcija jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Nuo kiekvieno spektaklio viešo rodymo pajamų jo autoriams - režisieriui, dailininkui, kompozitoriui - buvo mokamas 40% atlygis. Šių metų kovo mėnesį su A. Večerskio teatru pasirašėme susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo, kuriuo LNDT grąžino visas turtines autorių teises bei dekoracijas, kostiumus ir rekvizitą. O kur jis atsidūrė dabar - tik spektaklio prodiuserių reikalas. „Domino" - puiku, tegul viskas būna savo vietose.
Ar nemažos dalies aktorių vaidinamas spektalis „Domino" teatre neapsunkins repertuaro, repeticijų planų LNDT?
Nemanau, kad tai turėtų trukdyti, nes nežinia, ar visi ankstesnės sudėties aktoriai vis dar vaidins spektaklyje. Mūsų aktoriams LNDT veikla yra prioritetinė. Tad „Domino" teatras visų pirmiausia turės atsižvelgti į mūsų repertuarą, planuojamas repeticijas.
Ar nesmukdo LNDT aktorių trupės reprezentatyvumo tai, kad kai kurie aktoriai vaidina, sakykime, neaukšto meninio lygio pasirodymuose, dalyvauja komerciniuose projektuose ar televizinio pobūdžio veikloje?
Filmavimasis TV serialuose ar laidų vedimas aktoriui uždeda tam tikrą spaudą ir žiūrovas mato ne jo darbą scenoje, o kokiai nors pramoginei laidai kurtą personažą. Deja, bet reikia taikytis su apgailėtina realybe. Jeigu mes mokėtume aktoriams tiek, kad jie galėtų nevaidinti menko meninio lygio renginiuose, tada galėtume kažko reikalauti. Tačiau vis dėlto turėtų būti hierarchija, aiškus apsisprendimas, kas yra pagrindinė, o kas - „užklasinė" veikla.
Aš labai gerbiu tuos menininkus, kurie turi imunitetą, sugeba atsispirti komerciniams projektams ir leidžia sau prabangą gyventi skurdžiai.
Kokios šiandien yra pagrindinės naujai sudarytos Meno tarybos užduotys? Kokius pokyčius teatre ji jau inicijavo?
Pirmąkart susirinkusi Meno taryba išsirinko pirmininką - Audronį Liugą. Jis tapo Meno vadovu, Meno taryba patvirtino naujos kūrybinės programos gaires, pagal kurias sudaryti ir nedelsiant pradėti vykdyti tolimesnių darbų planai. Balandžio pradžioje vėl bus šaukiamas Tarybos posėdis, kurio metu bus aptariama, kurie spektakliai liks repertuare bei vyks Yannos Ross spektaklio „Chaosas" idėjos pristatymas.
Ar jau oficialiai įtvirtintas meno vadovo etatas, ar Liuga vis dar dirba visuomeniniais pagrindais?
Meno vadovo etatas įtvirtintas nuo šių metų sausio vidurio.
Kaip reaguojate į savotiškus kaltinimus, jog LNDT tampa OKT ar „Audronio Liugos produkcijos" filialu ?
Tokių kaltinimų negirdėjau ir manau, kad jie visiškai neturi pagrindo.Vos pradėjus dirbti LNDT, repertuaro meninė vertė, jo atnaujinimas buvo svarbiausia užduotis. Norint meninio lygio kokybę pakelti iki tokios, kokią privalo turėti nacionalinio statuso teatras, buvo nuspręsta - beje, tai deklaruota ir mano programoje Kultūros ministerijos konkursui - pritraukti į teatrą spektaklius, kurie suformuos aukščiausio meninio lygio programą. Tai pasaulinio lygio spektakliai, apvažiavę daugybę festivalių ir garsinę Lietuvos vardą pasaulyje.
Viešo rodymo teisių perdavimo pagrindu LNDT jau rodomi du OKT spektakliai - „Dėdė Vania", sukurtas Erico Lacascade´o, kuris yra vienas žinomiausių vardų Europos teatre, ir vienas lankomiausių gero meninio lygio spektaklių „Meistras ir Margarita". Bet kuris nacionalinis teatras Europoje laikytų garbe ir dideliu pasisekimu turėti Lacascade´o, Smedso ar Koršunovo spektaklius. Be to, LNDT repertuare rodomas atnaujintas Vaitkaus „Stepančikovo dvaras". Šis spektaklis ir „Meistras ir Margarita" atneša daugiausiai pajamų, jie yra finansiškai pelningi ir, kas labai svarbu, padeda grąžinti į teatrą tuos žiūrovus, kurie penketą metų buvo ištrynę LNDT iš kultūrinio žemėlapio.
Už perduotą „Meistro ir Margaritos" išimtinę viešo rodymo teisę LNDT moka OKT 20% nuo pajamų, už „Dėdės Vanios" - 7 %, o VšĮ „Audronio Liugos produkcija" teises rodyti „Liūdnas dainas iš Europos širdies" perleido neatlygintinai.
Dar kalbamės su „Meno fortu" apie galimybę kai kuriems spektakliams tapti LNDT repertuaro dalimi. Esame pareiškę norą tapti Eimunto Nekrošiaus naujų sumanymų įgyvendinimo koprodiuseriais. Norime sudaryti sąlygas svarbiausiems Lietuvos teatro režisieriams statyti spektaklius būtent LNDT - kur kitur? Labai svarbu šio teatro repertuarą padaryti reprezentuojančiu Lietuvos teatro meno vertybes.
Reikia įsivaizduoti, jog su tiek planuojamų premjerų ir pereinančių į LNDT žinią spektaklių iškyla repeticinių erdvių problema. Kaip planuojate spręsti ją?
Planuodami. Vieni bus repetuojami scenoje, kiti -repeticijų erdvėse. Galbūt kažkuriame etape bus dalinai panaudota ir dekoracijų gamybos cecho erdvė, todėl ir gamybą reikia anksčiau pradėti ir anksčiau baigti.
Planavote artimiau bendradarbiauti su kitų šalių nacionaliniais teatrais.
Pirmieji žingsniai buvo žengti kartu su Suomijos Nacionaliniu dramos teatru, kai Kristianas Smedsas ten porą savaičių dirbo su Aldona Bendoriūte, atnaujindami spektaklį „Liūdnos dainos iš Europos širdies". Paskui Smedsas savaitei atvyko į Lietuvą ir šiandien jau turime vieno geriausių Europos režisierių, šiemet apdovanoto Naujosios teatro realybės prizu, spektaklį LNDT repertuare. Su minėtu teatru bendradarbiaujame ir toliau: Yanna Ross šiuo metu stato Suomijos Nacionalinio dramos teatro vadovo pjesę, galvojame jį pasikviesti į premjerą, o prieš ją turime idėjų surengti kūrybines dirbtuves. Planuojame ir režisierių mainus.
Esate atnaujintos Valstybės teatrų asociacijos pirmininkas. Papasakokite, kokia yra šiandien šios asociacijos funkcija, kokia veikla ji užsiims? Kokie šiandien prioritetiniai uždaviniai?
Visų pirma labai svarbu bendrai atstovauti valstybinius teatrus ir koncertines įstaigas valdžios struktūrose. Į asocijuotą vienetą žiūrima visai kitaip, juk tuomet gali kalbėti viso lauko vardu, o tame lauke - virš 20 organizacijų. Tokio svorio juridinis asmuo jau gali reikšti tam tikras pastabas, reikalauti ir galbūt net daryti įtaką įstatymų leidybos procesui. Taip pat priversti atidžiau nagrinėti problemas, susijusias su valstybiniais teatrais ir koncertinėmis įstaigomis.
Artimiausiu metu siūlysime pataisas dėl kūrybinių darbuotojų viešųjų pirkimų, bandydami supaprastinti procesą ir paaiškinti, kokia yra teatrų ir koncertinių įstaigų specifika ir kad į tai reikėtų atsižvelgti. Taip pat vienas iš uždavinių yra atnaujinti pareigybių pavadinimų, kurie neatitinka realių darbų, sąrašą.
Svarbu neišradinėti dviračio, o dalintis sprendimais, patirtimi, pasinaudoti kolegų siūlymais, kuriais valstybiniams teatrams ir koncertinėms įstaigoms reikia tarpusavyje dalintis.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.
