Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras pasipildė unikaliu spektakliu - žinomo Suomijos režisieriaus Kristiano Smedso „Liūdnomis dainomis iš Europos širdies", sukurto prieš penketą metų, visiškai atnaujintu variantu. Šis maksimaliai emocingas kūrinys sukurtas pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė", jame visus vaidmens - taip pat ir save pačią - vaidina aktorė Aldona Bendoriūtė. Skaitytojams siūlome pokalbį su scenografe Jūrate Paulėkaite, kuri dalyvavo šio spektaklio kūrimo procese.
Pirmiausia norėčiau pasveikinti su tik ką įvykusia antrąja „Liūdnų dainų iš Europos širdies" premjera. Nors medžiaga ir kūrybinė grupė išliko ta pati, spektaklis visiškai naujas. Tai suprantama - po pirmosios premjeros praėjo penkeri metai, laikas daro savo pataisas. Jūs įdėjote tiek daug energijos į jau ataušusį kūrinį, užuot ėmęsi naujos medžiagos. Kokie buvo pagrindiniai motyvai imtis naujos sceninės redakcijos?
Teatras, realybė, mes jau kitokie, nei prieš penkis metus. Kas buvo nujaučiama, tapo aišku. Tik Dostojevskio klausimai „neataušta". Kristianas vėl imsis „Nusikaltimo ir bausmės" Miuncheno „Kammerspiele" teatre, premjera įvyks 2012 metais. Dabar jis jau Taline, kur kelintą pavasarį su studentais repetuoja „Brolius Karamazovus". Jausmas, kad laikas brangus, verčia apsiriboti tik tuo, kas atrodo būtiniausia tau ir žmonėms, ką neišvengiamai reikia atlikti gyvenime. Smedso spektakliai visų pirma yra nuoseklūs poelgiai, vedantys jį patį, jo aktorius, jo žiūrovą. Ir tik po to - meninė kūryba. Kokybės, „perfekto" dalykai, savaime aišku, yra antraeiliai, gal dėl to nuvilia vis dar ieškančius įspūdingų paviršių. Bet juk tai šiandien puikiausiai daro mašinos!
Ar tik dėl režisieriaus Kristiano Smedso užimtumo Jūs kartu su Aldona Bendoriūte išvykote repetuoti į Helsinkį, ar buvo kitokių paskatų?
Repeticijos Helsinkyje buvo dviejų nacionalinių teatrų bendradarbiavimo pradžia. Jie sudarė sąlygas ir skyrė minimalias lėšas šio darbo atsiradimui. Spektaklis buvo sukurtas „prieš visas taisykles", kaip sako Kristianas.
Suomiškos repeticijos įteisino vieną iš naujų spektaklio segmentų - gyvą, veiksme esantį tarpininką-vertėją, kuris lyg aidas atkartoja aktorių, nežinoma kalba ištartą žodį paversdamas suprantamu. Repeticijos kaip tik vyko su žiūrovais. Jose dalyvavo suomių teatro žmonės: technikai, studentai, režisieriai, aktoriai.
Šis spektaklis - tam tikra priešprieša šiuolaikiniam teatrui. Dostojevskis tam itin tinkamas autorius. Juo visada gali remtis, kai išgyveni depresiją, stebėdamas sparčiai nebūtin besiritančią aplinką. Kiek Jums svarbus Dostojevskis? Kokias šio kūrinio temas Jūs vertinate kaip esmines?
Kas leidžia spręsti, koks yra ir koks turi būti šiuolaikinis teatras? Kokios konvencijos? Manau, šis spektaklis - jokia priešprieša; jis kaip tik ir turi svarbiausius šiuolaikinio teatro bruožus. Tai realus buvimas kartu su žiūrovu, esminis teatro privalumas; visais kitais požiūriais jis beviltiškai atsilikęs ir pasenęs.
Priežastis atnaujinti spektaklį buvo noras teigti teatro pašaukimą, išgryninti jo funkciją, atsisakant visų techninių grandžių - šviesos, garso, apnuoginant archajiškiausią teatro situaciją - žmogus prieš žmones. Tai svarbu. Tai toliau, nei aktorius prieš žiūrovus, aktualiau, nei meistriškumas ir meniškumas. Čia aktorė tampa lygi žiūrovui, jie bendrauja ir kuria kartu. Ir jei tas dialogas pavyksta, finale sunku ir gera, nesinori pajudėti, netinka nei plojimai, nei nusilenkimai, nes visi sėdintys rate tapo lygiaverčiai. Šią akimirką nebelieka teatro.
O kartu tai yra svarbiausia dostojevskiska kulminacija - susilyginimas su visais, savo puikybės atsisakymas.
Man svarbūs tie puslapiai, kur prostitutė skaito žmogžudžiui iš naujojo testamento apie Lozoriaus prisikėlimą. Tai suvokimas, kad pasaulis laikosi ant silpnųjų stiprybės.
Šis romanas yra ne šiaip knyga - tai viena iš tų, kur turi gulėti šalia biblijos. „Gyva" knyga. Ir Fiodoras Kilniaširdis tebedirba savo darbą su žmonių širdimis.
Šį kartą Smedsas į Lietuvą sugrįžo ne toks linksmas kaip anksčiau. Pasikeitė jo žvilgsnis, dingo šypsena. Atrodo, kad Suomijoje, kaip ir visur kitur, režisieriai išgyvena nelengvus laikus. Su kokiu teatru susidūrėte Suomijoje? Kaip ten laikosi teatralai?
Tai, ką girdėjau apie Suomijos kultūros ir menininkų padėti, kad ir kaip būtų keista, visai panašu į lietuvišką realybę. Turbūt normalu, kad taip visur. Šiandien menas ne pats svarbiausias pasaulyje, ir tai, kad jautiesi nereikalingas, negali nieko pakeisti, liūdina.
Tai, ką pati mačiau, stebino, kėlė pavydą: Smedso režisuotas spektaklis „Mr.Vertigo" pagal Paulo Austero romaną įprasmina visą suomių nacionalinį teatrą - pastatą, žmones ir istoriją; teatro profesijas nuo rekvizitininko, apšvietėjo iki aktoriaus. Netikėta Dostojevskio „Idioto" interpretacija mažojoje scenoje, teatro vadovo parašytos ir pastatytos pjesės premjera apie socialines šalies aktualijas. Turtingas, harmoningas teatras tiek teatrinėmis dinastijomis, tęsiančiomis tradiciją, tiek ugrofinams būdingu ekstremaliu andergraundu, radikaliu atvirumu dabarčiai.
Kalbant apie žiūrovą, teatre mačiau daug vyresnio amžiaus publikos. Ar tai reiškia, kad teatras neatlaiko konkurencijos su kitomis gyvenimo sritimis ir lankomas iš įpročio senų savo žiūrovų, kad jaunimas sunkiau jį atranda? Mačiau, kad jiems svarbus tas klausimas.
Visa Smedso natūra ir jo spektakliai pirmiausia byloja apie tai, kad jam etiniai klausimai buvo ir išlieka svarbiausi. Nors jis yra „paklausus" režisierius, atrodo, kad jis kartu ir muziejinė retenybė. Koks Tau yra Smedsas?
Dažniausiai liūdna susitaikyti su tuo, kad menininkas ir moralė neturi nieko bendra, ir nieko bendra su tuo, ką transliuoja. Smedsas yra harmoninga persona, menininko ir žmogaus vientisumo pavyzdys ir gyvas įrodymas, kad kaip tik taip ir turėtų būti. Ir jis plečia savo teritoriją, kurdamas ne vien spektaklius, bet kažką toliau už jų, sėdamas mintis, poelgius, keisdamas žmones. Jei reikia - kaip cunamis nušluodamas sustabarėjusias dogmas. Daug visiems siekiamų dalykų su juo dirbant nuvertėja.
Jo kodeksas ir kompasas lyg indėno, jis pasižymi puikia orientacija jam svetimame pasaulyje, jis visada budi, atpažįsta savus minioje. Jis balansuoja, nepalenktas civilizacijos mechanizmų, stato neišvežamus spektaklius, neatsižvelgdamas į išgyvenimo taisykles, filtrus, festivalių sąlygas - tik į tai, kas teisinga ir tikra iš vidaus, nepažeisdamas esminių principų.
Būdama su juo patiri visiems aiškias, bet ne dažnai tikrovėje randamas tiesas: profesinis ir dvasinis vystymasis - tai vienas ir tas pats dalykas. Jis visada stengiasi priminti, kad teatras jo kūrėjui yra ne darbo valandos, o jo pasaulio teritorija, jo prieglobstis, kuriame laikas yra pilnavertis ir egzistencija pilnavertė. Sako, kad procesas jam svarbiausia, svarbesnis už rezultatą. Todėl jis labai atidus kiekvienai kasdienei valandai, jis rūpestingai „kursto ugnį". Todėl neleidžia atsirasti rutinai, dažnai apversdamas viską, kas padaryta, aukštyn kojom, provokuodamas netikėtumus.
Jis nemėgsta skubėti. Sakosi esąs labai lėtas. Nedirba daug darbų vienu metu, koncentruojasi tik į tai, ką daro.
Man patinka, kai matau jį bendraujant su žiūrovu prieš spektaklį. Niekad nesislepia, laukia publikos kaip svečio, pasitinka, atveda ir įveda į spektaklį, keliais žodžiais sufokusuoja žvilgsnius.
Galų gale tai ir atsitinka - jautiesi lauktas reikalingas svečias, prieš tave ir dėl tavęs pakeliama uždanga.
Smedsui praeitis neatskiriama nuo ateities. Tai ryšku visuose jo kūriniuose.. Jis analizuoja dabarties visuomenę, grąžindamas ją atgal. Laiko mašina tampa jo spektaklių ritminiu varikliu. Svarbu tai, kad ritmą gali jausti tik įsigilinęs į spektaklius, antraip lieki už borto. Žiūrėdama naująją „Liūdnų dainų..." versiją, tik įpusėjus veiksmui supratau Smedso užkoduoto ritmo paslaptis. Kūrinyje daug temų, o viskas suspausta labai mažoje erdvėje. To siekėte sąmoningai? Ir kodėl?
Nesakau, kad jo spektakliai nesudėtingi, kitą dieną galima ir struktūros analize užsiimti, bet už borto jie nieko nepalieka. Nebent trukdytų išankstiniai įsitikinimai, bet tai dažniausiai pasakytina apie žinovus, o ne žiūrovus. Pastebėjau, kad teatro profesionalai dažnai sudėtingai žvelgia į Smedso kūrybą.
Jis dažnai po sudėtingų, polifoniškų erdvių ir technologijų spektaklių grįžta prie kamerines formos.
Aldonos Bendoriūtės Sonia „keliauja" per sudėtingą romaną. Režisierius ją panardina į spektaklio audinį, kur nėra laiko ir vietos vienovės - ją turi sukurti ji pati. Bet šio spektaklio niekada nepavadinčiau monospektakliu. Teoriškai - taip, tai monospektaklis, bet turinys - kažkoks naujadaras.
Laiko ir vietos vienovė - seniai pamirštas gerų senų laikų reliktas. Sunku ją rasti šiuolaikiniuose tekstuose ir šiuolaikiniame teatre. Nors šiuo atveju, man regis, ji kaip tik yra - tikrai esame kartu su aktore realiam laike ir realiam kambary, ir klausom jos pasakojimo, kuris, nors ir apgalvotas iš anksto, kinta ir priklauso nuo mūsų, čia, dabar.
Šalia visų personažų, kuriuos vaizduoja Sonia, yra ir Aldona, kuri vilki savo drabužiais, kalba apie savo laiką, apie savo šalį. Kartais per personažus, kartais visai tiesiogiai. Kalba, kreipiasi, bendrauja su visiškai konkrečiu žiūrovu, po to žaidžia, dūksta, išblaško visus, o po to vėl grąžina į sunkias mintis. Visą laiką matai ją ir priešais sėdinčių žmonių veidus, akis, reakcijas. Ji ne viena, ji kartu su visais. Gal dėl to visa tai ir nepanašu į monospektaklį.
Smedsas - fizinio teatro kūrėjas, jam svarbus ir natūralizmas. Kiek Tu, kaip dailininkė, prisidedi prie tokio teatro atsiradimo? Kokiame etape jis kreipiasi į Tave?
Sunkiai sektųsi jį klasifikuoti, nuo tikslo jis eina į priemones. Formos išorę visada diktuoja sumanymas. Jis visada turi labai aiškią ir pagristą idėją, o tada ir kreipiasi. Ir aš kreipiuosi, kai turiu ką pasakyti ar papildyti, ir ne vien kaip dailininkė. Jis labai ilgai kūrė išvis be scenografo, visiškai autorinį teatrą, taip laimėdamas vientisumą, nes ir tekstas, ir režisūriniai sprendimai, ir vizualus rūbas atsirasdavo vienu metu viens iš kito. Tokia organika man yra nuostabiausias dalykas teatre, tik jo verta siekti, ištirpinant visus komponentus vienas kitame.
Tu esi dailininkė, o spektaklio atskiras dalyvis - nestabilumas. Kaip Tu jį padedi sukurti? Konkretūs daiktai lieka tik kaip tam tikros užuominos. Kodėl taip smarkiai pakito vizualioji spektaklio pusė?
Nestabilumas slypi teatro prigimtyje ir nėra prasmės nuo jo bėgti. Tai ne tik negatyvi jo pusė, nestabilumas yra būtent tai, kuo spektaklis pranašesnis už filmą, už paveikslą - jis nėra baigtas, įvykęs, jis vyksta ir baigiamas kartu su žiūrovu. Šitai įsisąmoninus, neturėtų likti baimės dėl tikrovės įsiveržimo. Atvirkščiai, noras ją įsileisti yra apsauga nuo rutinos, adrenalinas aktoriui.
Spektaklio daiktai yra tik varganos šiukšlės, seno šlamšto krūva, sustumta į centrą. Jie visi likę iš pirmojo spektaklio, surasti Kristiano ar Aldonos. Nubyrėjo visa, kas nereikalinga pasakojimui, prisidėjo tik vienas naujas siurrealistinis objektas, nužudytosios senės suknia-namai-parduotuvė. Didžiausia naujiena yra erdvė - žiūrovas yra kambario viduryje, virsdamas svarbiausiu scenos objektu. Žiūrovų veidai ir yra spektaklio scenografija, kiekvieną kartą vis kita.
Bendoriūtė nekuria įprasto vaidmens - per atskirus veiksmus sukuria atskirų personažų kontūrus. O Tau reikia šias metamorfozes materializuoti. Kuo tu remiesi?
Visas metamorfozes ji materializuoja pati, beveik nekeisdama nei balso, nei išorės pavidalų, pabrėžiant, kad tai tik Sonios-Aldonos pasakojimas. Mano indėlis į spektaklį labai kuklus, jei išvis toks yra, ne aš reikalinga tam spektakliui, o jis man.
Daug važinėji po pasaulį, daug matai teatrų. Gal ir nėra laiko gilintis į teatro kaip institucijos struktūrą, bet įdomu, koks teatro modelis Tau priimtiniausias?
Žaviuosi senaisiais teatrais, turinčiais šimtametes tradicijas, genealoginį medį, - ypatingas jausmas, kai gali suvokti save kaip dalelytę tos giminės. Jaudina, kai matai, kaip kartą kviečia kita karta, kaip perduoda ir perima, kaip jaunimas kvailioja, erzina senius, kaip anie gedi „auksinių laikų", o paskui pasislenka ir padaro vietos snargliams.
Bet matau ir kitokias formas, vagabundus be namų, kiekvienam krašte trumpam paliekančius pėdsaką, kuriančius niekur nepritvirtintus ansamblius, nomadų komunas, laisvas kurti ką nori ir kaip nori. Tai turbūt dar senesnė tradicija, prasidėjusi iki profesionalaus teatro atsiradimo.
Turi būti ir viena, ir kita, kaip viena visuma. Autsaideriai stimuliuoja meistrus ir atvirkščiai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė
