Šis „Kultūros barų" tekstas buvo specialiai kiek vėlinamas perspausdinti, palaikant jį Valstybės šventei - nes kas geriau iš dramaturgų, teatralų apibendrintų scenos meno ir kuriančio tam tikru laiku žmogaus santykį. Deja, šis pokalbis tapo ir tinkamiausiu pro memoria pačiam mūsų poetui. Rašome „mūsų" nesisavindami, nes Justinas Marcinkevičius seniai tapo mūsų tautos nuosavybe, - a.a.literatūrologė Vanda Zaborskaitė sakė, kad jo eilių poveikis yra už teksto ribų, tai tautos ir poeto suokalbis, tas mažvydiškas „aš abu Nemuno krantus sujungsiu", įvairiais būdais pasireiškęs ir jo kūryboje, ir gyvenimiškoje pozicijoje: jungti. Justino Marcinkevičiaus atveju net jo gyvenimo laikas tapo abiem krantais, beveik tiksliomis datomis, žyminčiomis mūsų valstybės gyvenimą: 1930 m. kovo 10 d. - 2011 m. vasario 16 d.. Ir kažin ar tai tik simboliniai sutapimai.
Nuoširdžiai užjaučiame teatrologę Ramunę Marcinkevičiūtę, šeimos narius bei artimuosius.
Menų faktūros redakcija
Šis interviu buvo įrašytas 2010 m. balandžio-birželio mėnesiais per susitikimus ir pokalbius su poetu Justinu Marcinkevičiumi, siekiant patirti, kaip istorijos tėkmė formavo šio kūrėjo požiūrį į tam tikrus praeities reiškinius, asmenybes ir procesus.
Aurimas Švedas: Savo kūryboje nuolatos kalbate tiek apie tolimą, tiek apie artimą tautos, visuomenės praeitį. Kaip istorinė problematika tapo Jums artima ir aktuali? Kas Jus pastūmėjo į tą lauką, apie kurį sovietmečio istorikai pasakoja kaip apie laisvesnei minčiai arba jausmui itin nepalankią terpę?
Justinas Marcinkevičius: Šis klausimas paliečia pačią žmogaus esmę. Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tekėjimui... Žmogus iš esmės yra istorija. Pats savaime istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo jau nugyventą laiką, iš minčių ir svajonių apie ateitį. Tai yra esmė. Žmogų galima įvardyti kaip istorijos tikslą. Būtent - ne tik priežastį, bet ir tikslą. Pastanga suvokti istoriją žmogiškąja prasme yra tuo pat metu ir bandymas išvysti ar apčiuopti, bent jau apgraibomis, save istorijos tėkmėje, savo buvimą istorijoje ir savąjį tikslą. Žmogus pačiu savo gyvenimu bando tą tikslą pajusti, „sugauti" sau pačiam ir kartu - paraginti kuo daugiau šalia esančiųjų mąstyti apie jį, kelti sau kaip užduotį. Toks būtų pats bendriausias atsakymas į jūsų klausimą. Tuo metu aš ir praeityje, ir dabartį aprėpiančioje tikrovėje ieškojau medžiagos, kuri patrauktų mane.
„Mindaugą" laikau ne tiek istorine, kiek intelektualine knyga, drama, jeigu taip būtų galima pasakyti, nors dramos kaip tokios aš nerašiau. Drama šis kūrinys tapo po to, kai tekstą paėmė teatras. Taip jis buvo perkeltas į dramos erdvę. Poetas niekada nepretenduoja tapti istoriku, o jo kūriniai nėra istorija. Manieji bandymai yra parašyti tradicinių Europos kalbų naudojamu metru. Jambas leidžia laisviau valdyti medžiagą, kurią poetas turi, nevaržo kiti poetiniai sąlyginumai...
Esu rašęs, ne vieną sykį kalbėjęs, kad „Mindaugas" tarsi užgriuvo mane 1967-aisiais. Tuo metu aš buvau prancūzų rašytojų asociacijos pakviestas į Prancūziją. Tai lyg ir ekskursas į šalį, tačiau leidžiuosi į jį, kad jūs suprastumėte, kokia situacija buvo susiklosčiusi... Tuo metu egzistavo Sovietų Sąjungos rašytojus vienijanti organizacija, kuriai priklausė ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Taigi, mūsų rašytojų organizacijos viršūnė buvo Maskvoje, ji kasmet ir sudarydavo sutartis su įvairiomis užsienio rašytojų organizacijomis. Tokia sutartis su prancūzų rašytojų asociacija atvėrė galimybę trijų žmonių grupelei nuvykti į Prancūziją. Dažniausiai viešnagė konkrečioje šalyje trukdavo savaitę kitą. Mes gi buvom pakviesti mėnesiui. Mėnuo - tai vis dėlto nemažai, per tokį laiką galima bent jau pajusti kitos šalies atmosferą. Dažnai ir nesuprantamą... Pasirašyta sutartis atvėrė ir prancūzų rašytojams galimybę atvykti į Sovietų Sąjungą. Mums buvo sudarytos galimybės apsistoti viešbučiuose, naudotis transportu. Todėl nemažai pakeliavome po Prancūziją, ypač Luaros pakrantėmis, kur stovi visos pagrindinės prancūzų pilys. Ne tokios jų pilys, kokios pas mus, Šiaurėje, buvo statomos kadaise.
Žinoma, savotišką emocinį turinį arba impulsą toje kelionėje gavau. Svarbiausia šiuo atveju buvo susitikimai su prancūzų rašytojais. Aš labai vertinau Jeaną Paulį Sartre´ą - šį literatą ir filosofą laikiau tuometinės intelektualinės Europos viršūne. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, teko laimė per šią kelionę su juo pabendrauti. Buvau pakviestas į kavinę, kur mes ir pasišnekučiavome. Dar prieš eidamas į šį susitikimą buvau pasirengęs pateikti Sartre´ui keletą klausimų. Vienas iš jų buvo toks: ką filosofas manąs apie mažų tautų kultūrų ir kalbų likimą. Išgirdęs, kas man rūpi, ir pasvarstęs, Sartre´as perklausė, ar man tai tikrai svarbu. Na ką šiuo atveju galima atsakyti? „Labai svarbu", - patvirtinau. Tada Sartre´as pradėjo pasakoti apie tai, kad dabar jis renkąs medžiagą literatūrinei Jameso Joyce´o biografijai. Po šio susitikimo vis galvojau apie mudviejų pokalbį ir supratau, kad šiuo Joyce´o pavyzdžiu Sartre´as tarsi pasakė: „Žiūrėk, jaunas žmogau! Joyce´as - pasaulinio masto rašytojas. Jeigu sieki tokio tikslo, rašyk kuria nors iš didžiųjų kalbų! Rusų, prancūzų, anglų..."
Tai mane labai sukrėtė. Beje, panašias mintis Prancūzijoje teko išgirsti ne tik iš jo, bet ir iš kitų kultūros žmonių. Tokia patirtis vertė svarstyti: „Nejaugi niekas apie Lietuvą ničnieko nežino? Net kur ši šalis yra?" Tuo labiau kad Sartre´as lankėsi Lietuvoje! Tada aš ir supratau, kad mums reikia šaukti. Nesvarbu, išgirs kas nors ar ne. Šiuo atveju bent jau sau. Todėl, grįžęs iš Prancūzijos, galima sakyti, kone kitą dieną išvažiavau į Druskininkus, į „Dainavos" sanatoriją, kur viena gydytoja, dailininkų ir rašytojų globėja, turėjo kambarėlį - šiek tiek susimokėjęs galėjai jame gyventi ir krapštytis su savo darbais. Tą patį vakarą ėmiau įgyvendinti savo sumanymą, remdamasis turima daugiau negu kuklia medžiaga. Taip buvo parašytas „Mindaugas". Galvojau apie jį senokai, tačiau patirtis, apie kurią papasakojau, paskatino daugiau neatidėlioti. Į Druskininkus atsivežiau „Lietuvos TSR istorijos šaltinių" I tomą1 ir istoriko Vladimiro Pašuto knygą „Образование Литовского государства".2 Tik tiek tos istorinės medžiagos ir turėjau. Tuo metu jokios kitos knygos nebuvo prieinamos. Jau daug vėliau man pavyko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje įsigyti „Livländische Reimchronik".3 Keliaudamas stengdavausi nusipirkti knygų, kuriose kalbama apie lietuviškus dalykus. Tiesa, šioje kronikoje mažai ką naudingo sau pavyko rasti...
O jeigu grįžčiau prie kūrybinio proceso - kai pradėjau rašyti, ganėtinai greitai man šis darbas ėjosi. Svarbiausia naujovė rašant „Mindaugą" buvo dviejų metraštininkų atsiradimas. Tai lyg kokie choro likučiai iš antikinio vaidinimo. Juk choras aiškindavo, išgyvendavo tai, kas vyksta scenoje. Metraštininkai man leido medžiagą pateikti, tarytum įnešdami į kūrinį tuos faktus, kuriuos atsirinkau. Man taip pat buvo aktualu tai, kad jie abu išreiškia skirtingą istorijos supratimą. Gal tai kiek ir pritempta, jeigu dabar imtumėme ieškoti istorinių analogijų, tačiau vienuoliai viduramžiais buvo raštingi žmonės, vieni iš nedaugelio toje epochoje. Todėl manieji metraštininkai ir aiškinasi, ginčijasi, nori vienas kitą įtikinti savuoju istorijos supratimu.
„Mindaugą" labai greitai parašiau. Per dvylika dienų. Skaitytojai iki šiol stebisi tai išgirdę.
Aurimas Švedas: Galiu suprasti tą nuostabą.
Justinas Marcinkevičius: Vis dėlto mes kalbame apie 1967-uosius. Tuomet jau buvo jaučiamas tam tikras „atšilimas". Todėl buvo galima pernelyg nesivaržant imtis plunksnos ir rašyti kažką pagal savo supratimą, bandyti aiškintis tam tikrus dalykus, visų pirma - pačiam sau. Beje, „Mindaugui" niekas jokio aptarimo nerengė. O juk anuomet aptarimai buvo labai madingi. Vos tik nuneši į leidyklą kokią eilėraščių knygelę, tuoj, žiūrėk, ir aptarimas surengtas. O jeigu parodai kokį stambesnį darbą - toks buvo ir „Mindaugas" - tai svarstymas neišvengiamas. Pirmiausia savasis redaktorius aptaria. Tada vienintelės anuo metu grožinės literatūros leidyklos - „Vagos" - redaktorius pakviesdavo kitus rašytojus, kurie daugiau dramaturgija užsiima, ir prasidėdavo svarstymai. Tačiau tąkart niekas prie manęs nekibo. Tiesa, teatro vadovai sakė, buvę kviečiami į aukštus kabinetus, kad kažką „paaiškintų". Taigi, šis kūrinys buvo „prakištas" į teatrą, o jau po to paprastai būdavo ir išleidžiama be svarstymų. Taip „Mindaugas" pakliuvo į knygelę.
Aurimas Švedas: Literatūroje ir mene, atrodo, 1976-aisiais, rašėte apie prasminį draminės trilogijos kontekstą - tai valstybės susidarymas („Mindaugas"), rašto ir knygos atsiradimas („Mažvydas"), dvasinių idealų / meno kūrimas („Katedra").4 Ar ši itin svarbių prasminių akcentų sistema susidėliojo palaipsniui, svarstant, ieškant, ar jau rašydamas „Mindaugą" turėjote tam tikrą supratimą, kur link nuo valstybės sukūrimo problematikos norite žengti toliau?
Justinas Marcinkevičius: Tokio bendro vaizdinio iš karto aš tikrai nekūriau, nes dar neįsivaizdavau, kad šį sumanymą būtų galima auginti kaip įvairialypį ir tam tikrą tęstinumą turintį vientisą dalyką. Kažkur esu išsitaręs, kad šią trilogiją laikyčiau nacionaliniu epu arba mitu apie praeitį. Jeigu neklystu, televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai" dalyvavusiam profesoriui Edvardui Gudavičiui vienas iš jaunesniosios kartos istorikų yra uždavęs klausimą, ar tikrai mano trilogiją galima vadinti lietuvišku epu. Buvo matyti, kad profesorius nenori į šį klausimą atsakyti, jis muistėsi, tylėjo, kol galų gale, kaip dabar prisimenu, pasakė: „Marcinkevičius surado nišą ir ja pasinaudojo!" Išgirdęs tokį vertinimą, esu linkęs manyti, kad Gudavičius lyg ir pritaria mano išsakytam požiūriui.
Aurimas Švedas: Mes iš tikrųjų neturime epo. Todėl menininkams ir tenka jį konstruoti.
Justinas Marcinkevičius: Būta pačių įvairiausių bandymų. Ir esama - visai neseniai vienas žmogus buvo atnešęs man savo rankraštį... Tačiau mes jau nukrypome į šalį. Ko jūs manęs klausėte?
Aurimas Švedas: Kada Jums aktualizavosi Mažvydo asmenybė ir su ja susijusi siužetinė linija? Gal ši drama irgi nulemta kokio nors postūmio iš šalies - susitikimo, pokalbio, skaitytos knygos? O gal Jus paskatino šilta visuomenės reakcija į „Mindaugą"?
Justinas Marcinkevičius: Tokie dalykai visada labai padeda, tarytum stumia į priekį. Aš ilgai užtrukau mąstydamas: „O kas dabar galėtų būti po „Mindaugo"? Koks antras žingsnis?" Mane traukia senoji mūsų raštija, kaip ir tautos istorija, nelengva, erškėčiuota, kruvina. Kažkaip sustojau prie Mažvydo, kuris ne kardą rankoje laikė, o plunksną, norėjau pasakyti, kad Lietuvą kuria ne tik kardas, bet ir knyga. Be to, mačiau ir dramatizmą - visų pirma pačios Mažvydo epochos, religinių kovų. Man svarbi pasirodė ir Mažvydo frazė, kad virš visko jis iškelia pareigą. Jis tą nuolat kartoja. Tada maniau, kad tas žodis aktualus mums. Siekiant ką nors išsaugoti, reikia suvokti šį uždavinį kaip pareigą, kurią turime atlikti. Mažvydo pasakymas, regis, Vilentui, kitam Karaliaučiaus pastoriui, „Aš Nemuno abu krantus sujungsiu" rodo, kad šis žmogus norėjo tęsti Mindaugo idėją.
Mažvydas, bent jau man, prieštaringesnė asmenybė negu Mindaugas. Deja, negaliu šio savo teiginio niekuo paremti, tokios medžiagos neturiu. Be to, jis - ne karys, o mokytojas. Tuo metu man atrodė, kad tą, ko nepadarė kardas, galės atlikti knyga - žodis. Kaip matome, neatliko...
Kiek sunkiau sekėsi rašyti „Katedrą". Gal ten mano kiek ir išpūstas Stuokos-Gucevičiaus konfliktas su vyskupu Masalskiu, bet prisiminkime, kad tai buvo Prancūzijos revoliucijos metai su laisvės - lygybės - brolybės šūkiais ir kad Gucevičius buvo ką tik grįžęs iš kelionės po Europą... Daugelis Europos šalių tuo metu jau buvo persiėmusios revoliucijos idealais. Atsižvelgdamas į visa tai, manau, kad Gucevičius, būdamas dar ganėtinai jaunas, siekė perteikti tuos idealus, o statydamas Katedrą, norėjo suteikti formą tam savo polėkiui. Tą formą jau aš susimbolinau... Nemanau, kad jaunasis architektas tik taip galvojo, tačiau, jeigu meninis sumanymas neprieštarauja herojaus biografinei linijai, didelio nusižengimo gal nepadariau.
Beje, knygoje „Trilogija ir epilogas",5 kurią čia atsinešėte, įgyvendinau seną savo svajonę - parašyti apie Daukantą. Šis mano kūrinys traktuojamas ne kaip trilogijos dalis, bet kaip epilogas. Daukantas irgi mąsto apie istoriją, dirba jos labui, deja, ši asmenybė neteikia visiškai jokių dramaturgijos galimybių. Kita vertus, Daukantas įdomus ne vienu aspektu. Juk šis žmogus yra ir dirva romantinės Lietuvos idėjai bręsti, ir tos idėjos vaisius. Beje, iki šiol visų Daukanto raštų nesame išleidę. Aš suprantu, kad skaityti jį nelengva, jo darbai - ne masiniam skaitymui, bet vis dėlto reikėtų skatinti visuomenę, kad ji labiau domėtųsi šiuo asmeniu ir jo darbais.
Aurimas Švedas: Žurnale Nemunas išspausdintame tekste apie „Mažvydą" rašėte, kokie kūrėjo darbo su istorine medžiaga ypatumai.6 Dabar irgi užsiminėte apie analogijų, intuicijos ir fantazijos svarbą... Kas dar, Jūsų nuomone, padeda kūrėjui perprasti praeitį?
Justinas Marcinkevičius: Tenka pripažinti, kad esu šališkas istorijos veikalų skaitytojas, ar tai būtų Pašuto veikalas apie valstybės susidarymą, ar Šapokos redaguota „Lietuvos istorija".7 Mane kaip šiokį tokį rašto žmogų domina vienos ar kitos asmenybės arba įvykio reikšmingumas ir aktualumas po daugelio metų, kai jie savotiškai iškyla „į paviršių". Būtent tai mane traukia. Studentas būdamas skaičiau simpatiško ir dramatiško literatūros kritiko Visariono Bielinskio svarstymus, kad istorija pakeis beletristiką, konkrečiai - istorinį romaną. Tai visiškai įmanoma. Man regis, istorikai šitos pareigos neišvengs. Juk esama tokių istorinių siužetų, kuriems reikia tik leisti kalbėti, kai ką perorganizuojant ir sudėliojant į vietas. Kitas reikalas, kad, kaip ir tie mano metraštininkai ginčydamiesi bando išsiaiškinti, taip ir aš nuolat kėliau sau klausimą - ką ta istorija privalo atlikti? Ką ji turėtų nuveikti savo laike ir erdvėje? Aš suprantu, kad metas, kurį išgyveno vyresnioji praeities tyrinėtojų karta, buvo nepalankus istorijai, bet dar nepalankesnis tas laikas buvo literatūrai. Jeigu pavykdavo prasimušti, tai nuo įvairiausių priekaištų ir draudimų slapstantis po istorijos (dažniausiai) skraiste. Pavyzdžiui, „Katedros" išleidimą labai ilgai vilkino, skaitė įvairiuose kabinetuose, kol vienas kritikas ėmė ir pasakė, kad tai antiklerikalinis kūrinys. Tuo prisidengiant buvo surasta niša.
Aurimas Švedas: Ar tuose kabinetuose „Katedrą" skaičiusieji patarė ką nors išbraukti, o gal prirašyti?
Justinas Marcinkevičius: Tuose svarstymuose stengtasi mano kūrinį įvertinti „iš esmės" - buvo analizuojamas pats sumanymas. Kita vertus, prisimenant aną laikmetį, tai nenuostabu. Juk net ir paskiras eilėraštis būdavo įdėmiai „gliaudomas". Imkime kad ir 1960-aisiais išleistą mano pačią mylimiausią poemą „Kraujas ir pelenai".8 Ją ilgai svarstė, reikalavo įvairių dalykų, siūlė „sprendimus". Šiuo atveju labai gintis aš negalėjau, nes supratau, kad kūrinio paprasčiausiai neišleis. Reikalavo sustiprinti pasipriešinimo vokiečių okupacijai vaizdus, ir aš prirašiau kaimo tragedijos fone svarstymą autoriaus lūpomis, kad iš Vakarų ėjo ir kryžius, ir kardas. Pokario metais ši tema buvo palaikoma ir eskaluojama - siekta parodyti, kad amžinas lietuvių tautos priešas gyvena Vakaruose.
Aurimas Švedas: O tame „priešiškame Vakarų fronte" buvo ypač išryškinami vokiečiai...
Justinas Marcinkevičius: Toji analogija su tolima praeitimi lėmė, kad poemai leista išvysti dienos šviesą. Ji tapo labai populiari, ne kartą perleista, pastatyta teatre, tiesa, nelabai vykusiai. Taigi, prisidengdamas analogijomis su istorine medžiaga, poetas arba kitose sferose dirbantis kūrėjas galėjo pasakyti kai ką daugiau. Vytautui Bložei jau nepriklausomybės laikais buvo užduotas provokacinis klausimas, kodėl jis idealizavo Fidelio Castro „barbudas". Poetas atsakė: „Kai rašiau apie Kubą ir bundančias Lotynų Amerikos šalis, aš galvojau apie mūsų partizaninę kovą." Galbūt... Aš negaliu užginčyti tokios galimybės, tačiau šį pavyzdį pateikiau tik norėdamas pasakyti, kad rašantis žmogus ne sykį turėjo dangstytis istorinėmis analogijomis, kad sustiprintų savo poziciją.
Aurimas Švedas: Labai įdomi mintis. Mano kalbinti istorikai, aptardami veikimo laisvės sovietmečiu ribas, kaip svarų argumentą pateikė Juozo Žiugždos redaguotos Lietuvos istorijos ir Kosto Korsako su kitais lituanistais parengtos Lietuvių literatūros istorijos pirmųjų tomų9 palyginimą. Istorikų „tvarinys" neatlaiko jokios kritikos. Literatams gerokai labiau pasisekė išlaikyti bent pakenčiamą lygį...
Justinas Marcinkevičius: Be abejo, kiek blaiviau pagalvojęs apie tą laikmetį supranti, kad istoriko darbas anuomet buvo daug labiau cenzūruojamas, statomos įvairiausios užtvaros. Ir nieko čia nepadarysi, pati to laiko diktatūra vertė ieškoti specialių įrankių, kuriais istorikas galėtų dorai įdirbti savąjį žemės plotą...
Aurimas Švedas: Poemoje apie Vilniaus universitetą „Pažinimo medis"10 pateikėte daug istorinių detalių. Antai poemos pradžioje rašote, kad 1579-aisiais Vilniuje „Jau buvo aštuoniolika bažnyčių ir trigubai tiek smuklių..." Iš kur gaudavote Jums reikiamus duomenis? Gal konsultuodavotės su istorikais?
Justinas Marcinkevičius: Šį faktą aptikau kažkokioje knygoje, regis, Vilniaus miesto istorijos dvitomyje.11 Jis įstrigo atmintyje kaip meniška detalė... Taigi, knyga man pasufleravo tikslų bažnyčių to meto Vilniuje skaičių, o kiek buvo smuklių - tai jau mano spėjimas, tiesa, klaidingas, nes vadinamųjų šinkų tais laikais, pasirodo, buvo gerokai daugiau. O dėl bažnyčių skaičiaus... Ta detalė tarytum įsikibo į mane, nuo jos viskas labai natūraliai augo toliau. Detalės uždavinys ir pareiga - patvirtinti savimi faktą. Konkreti detalė tarytum „įžemina" literatūros kūrinį, šiuo atveju - „Pažinimo medį". Dar daugiau - ilgainiui net pats imi tikėti, kad taip ir buvo, kad kitaip būti nė negalėjo. Mūsų aptarta detalė - ne vienintelė poemoje. Analogišką vaidmenį atlieka ir pradžios šventė Lelevelio kieme arba Vilniaus siuvėjo Vanderveldės figūra. Šis žmogus išgalvotas, tačiau esu įsitikinęs, kad toks miesto siuvėjas iš tikrųjų egzistavo, juk turėjo kažkas aprengti didikus ir bažnyčios tarnus. Taigi, aprašęs, kaip jis, dviejų gizelių lydimas, neša togą pirmajam rektoriui Skargai, ilgainiui pats ėmiau tikėti, kad taip ir nutiko.
Galbūt, žvelgiant iš šalies, tai atrodo naivu, ypač jaunesniems - jūsų kartos žmonėms. Tačiau jie nekalti dėl savo skepsio. Manyčiau, čia kaltas vadinamasis postmodernizmas. Tiesą sakant, aš negaliu suvokti pačios postmodernizmo esmės, jo filosofijos. Juk kiekvienas amžius ar epocha turi savo spalvą, savitą kultūrinį ir intelektualinį apvalkalą. Pavyzdžiui, romantizmas man yra pati gražiausia meninė epocha, kurios bruožus galima surasti dailės, muzikos, literatūros sferose. Be to, romantizmas juk reiškėsi ir kaip tautų atgimimas su jį lydėjusiais sukilimais. Nežinau, ar po to kokia nors meno srovė sugebėjo pakilti iki tokių pat aukštų siekių, kokius kėlė romantizmas. Jeigu grįžtume prie postmodernizmo, tai pas mus jis dar labiau sumenkėjęs, palyginti su Vakarų Europa. Niekada nesutiksiu, kad literatūros kūrinyje turėtų būti atsisakoma istorinio požiūrio. Padėkime vieną šalia kitos dvi liaudies dainas arba sudėtingos formos šiuolaikinės poezijos kūrinius. Mano nuomone, tiesiog negali būti, kad tarp jų ir aplink juos nebeliktų istorijos. Aš suprantu, kad žmonės, ypač jauni, nori kažko ekstravagantiško, juo labiau kad po nepriklausomybės atkūrimo, kai atsivėrė sienos ir visi sužiuro į Vakarus, postmodernizmas ten buvo labai populiarus. Todėl įvairius jo postulatus imta diegti ir pas mus - tai būdinga tiek kūriniams, tiek jų analizei. Suprasdamas postmodernizmo sklaidos priežastis, aš vis dėlto neįsivaizduoju, kaip gali literatūros tyrinėtojai arba kritikai suvokti kūrybos vyksmą, jei jis nėra įstatomas į tam tikrą, jam prideramą, vietą. Manau, kad mūsų pareiga, kaip sakė Mažvydas, kalbėti istoriškai.
Taigi, istorinio vertinimo motyvas, kalbant apie literatūrą, dingo. Tai lėmė, kad visi kūriniai sumetami į krūvą, o dalis jų paprasčiausiai išmetama. Šitai, mano nuomone, bent jau iš dalies lėmė ir požiūris į sovietmečio kūrybą - ją plačiu mostu iš karto atmetėme, galima sakyti, atstūmėme. Pavyzdžiui, buvo „nutarta", kad kino Lietuvoje iki 1990-ųjų nebuvo. Nesąmonė, tačiau ja remiantis buvo „užmiršti", išbraukti stipriausi kūriniai kartu su jų režisieriais ir aktoriais. Apie tai spaudoje kalbėjo ir talentingas režisierius Almantas Grikevičius.
Susiklostė keista situacija, kuri tarytum sako, kad neturime jokios - nei literatūros, nei muzikos, nei tapybos, nei apskritai kultūros - tradicijos. Tiksliau tariant, neturėjome jos ištisus penkiasdešimt metų. Regint tokias tendencijas, tenka klausti - o kaip, nuosekliai laikantis tokio požiūrio, atrodo visa Lietuvos istorija? Tikroji, materialioji istorija? Nuosekliai einant mano minėtu atmetimo keliu, paaiškėja, kad nuo paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo iki pat 1918-ųjų mes lyg ir neegzistavome. Po to dvidešimt dvejus metus laisvės kvėptelėjusi tauta ir vėl dingsta nebūtyje. Taigi, visą tą laiką mes nieko neturėjome? Su tokia nuostata negaliu sutikti.
Iš kur visa tai atsiranda? Juk negalima paneigti, kad ir per tuos penkiasdešimt sovietinių metų, apie kuriuos šiandien su jumis kalbamės, kultūra egzistavo, buvo padaryta ne tiek jau ir mažai. Net sakyčiau, kad muzikinė kultūra atgimė būtent anuo metu. Tada susiklostė ir dramaturgijos tradicija. Jei lietuviška dramaturgija ir „netempė" iki tam tikrų standartų, tai juk buvo užsienio klasikos pastatymai. Arba pažvelkime į lietuvių grafiką. Žinoma, ji labiau reiškėsi knyginėje plotmėje, nors gal taip tik man, literatui, atrodo. Kita vertus, aš tikrai žinau, kad anuometinė lietuvių grafikos tradicija buvo savotiškas pavyzdys visai Sovietų Sąjungai. Imkime kad ir grafiką Algirdą Steponavičių, kuris buvo vertinamas ir tame „tikrajame" užsienyje. Kitas pavyzdys - profesoriaus Sauliaus Sondeckio muzikinė veikla, kuri buvo labai vertinama ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose šalyse. Vokietijoje jis gavo svarų apdovanojimą, toks pripažinimas jam daug reiškė.
Mane glumina požiūris į kino režisierių Vytautą Žalakevičių. Šiek tiek nesuprantu kai kurių dabar svarstomų su jo kūryba susijusių klausimų. Pamenu, jau pirmajame Sąjūdžio suvažiavime vienas jo dalyvis, išėjęs į tribūną, paklausė: „Ką mes darysime su Žalakevičiaus filmu „Niekas nenorėjo mirti"? Išgirdęs tai, aš nustebau. Beje, ir dabar pasigirsta nuomonių, kad tai filmas apie stribus. Atvirai pasakius, aš nematau ten viso to... Dar daugiau - išvystu jame tuometinę tikrovę. Lietuvos, ne kieno kito, tikrovę.
Taigi, man atrodo svarbu suvokti - kad ir kokia ta istorija buvo, ji yra mūsų istorija. Juk ne mes, konkretūs žmonės, o tam tikros jėgos nustatė sąlygas ir aplinkybes, kuriomis reikėjo gyventi ir reikštis tiek istorikams, tiek poetams, tiek architektams... Viskas keičiasi, viskas juda, eina ir mes nežinome - kur link.
1 Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Vilnius: Mintis, 1955, T.1.
2 Пашуто Владимир Терентьевич, Образование Литовского государства, Москва: Изд-во АН СССР, 1959.
3 Eiliuotoji Livonijos kronika - nežinomo autoriaus senąja vokiečių kalba eilėmis parašyta kronika, apimanti maždaug 1143-1290 m. laikotarpį. Visas kronikos vertimas į lietuvių kalbą: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių,Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2005, p. 191-365.
4 Justinas Marcinkevičius, „Mažvydas", In: Literatūra ir menas, 1976 m. gegužės 8, nr. 19, p. 9.
5 Justinas Marcinkevičius, Trilogija ir epilogas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
6 Justinas Marcinkevičius: „Su „Mažvydu" užbaigiau draminę trilogiją...", In: Nemunas, 1976, nr. 12, p. 13.
7 Adolfas Šapoka (vyr. red.), Lietuvos istorija, Kaunas: Švietimo ministerijos Knygų Leidimo Komisija, 1936.
8 Justinas Marcinkevičius, Kraujas ir pelenai: herojinė poema, Vilnius : Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960.
9 Juozas Žiugžda (vyr. red.), Lietuvos istorija: nuo seniausių laikų iki 1867, t. I, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957; Kostas Korsakas (vyr. red.) Lietuvių literatūros istorija, t. I. Vilnius: Mintis, 1957.
10 Justinas Marcinkevičius, Pažinimo medis: poema, Vilnius: Vaga, 1979.
11 Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos, Vilnius: Mintis, 1968; Vilniaus miesto istorija nuo Spalio revoliucijos iki dabartinių dienų, Vilnius: Mintis, 1972.
