Vienos dailės mokyklos mokiniai Japonijoje, baigę studijas, duoda priesaiką: niekada neimti į rankas teptuko, jeigu nėra pasiryžę dėl būsimo darbo prarasti savąją garbę, o jeigu reikės - net ir gyvybę. Kiekvienas turėtų duoti sau tokią priesaiką. Tiek kūrėjas, menininkas, tiek ir tas, kuris imasi analizuoti, vertinti meno kūrinį ar pasakoti apie jį kitiems. Išgirdusi taip kalbant šį savaitgalį savo pastarųjų metų kūrybos retrospektyvą J.Miltinio dramos teatre pristatantį režisierių Saulių Varną, paprašiau išsamesnio interviu.
Ką manote apie šiandienę Lietuvos teatro kritiką? Esate prasitaręs, kad neretai ji atrodo beprasmė ir teprimena neatsakingus samprotavimus.
Prisipažinsiu, kad lietuvaičių, rašančių apie teatrą, tekstų seniai neskaitau arba labai retai kada skaitau - tik draugų, ar kolegų paakintas. Neskaitau visų pirma dėl rašančiųjų neprofesionalumo. Stebina tai, kad laikraščiai Lietuvoje juos spausdina, bet čia jau kita tema. Gali atrodyti, kad nėra ko ir kalbėti apie tai - maža kas kalba ar rašo kvailystes. Galima šaukti, jog Lietuvoje nėra profesionalios kritikos, bet dėl to ji taip pat neatsiras. Šis pašnekesys gali būti išgirstas ir suprastas studijuojančiųjų ar jau baigusiųjų studijas jaunų žmonių, dar mylinčių teatrą ir norinčių jame susigaudyti. Analizę reikia pradėti nuo režisieriaus spektaklio sumanymo supratimo - nuo jo režisūrinio sprendimo supratimo, o jeigu rašantysis spektaklio kodų nesugeba skaityti, tai jis negali net pradėti analizuoti spektaklį....
Šiandien Lietuvoje rašančiųjų apie teatrą negalima vadinti kritikais, nes kritikas - yra profesija, o Lietuvoje tos profesijos žmonių praktiškai nėra. Tai, kad publikacijų autoriai, geriausiu atveju, apie spektaklį rašo, vadovaudamiesi matyto spektaklio įspūdžiais, juos lygindamas su savuoju įspūdžiu, kurį jam paliko perskaitytas literatūros kūrinys ar pjesė, ar tiesiog perskaityta apie tą kūrinį kokio nors autoritetingo literatūros kritiko analizė ir po to, prisidengus skaitytu straipsniu bei savo patirtomis impresijomis, bando samprotauti apie spektaklį - toli gražu nėra spektaklio analizė. O jeigu spektaklyje kažkas sutampa su jo ar jos dvasios vibracijomis, tai, žiūrėk, gali ir per petį patapšnoti, bet juk tas niekur neveda. Todėl profesionalams tokie samprotavimai yra, kaip jau sakiau, beprasmiški.
Bet gal dar ne visi pavargo galvoti, ir ne visi Lietuvoje yra cinikai?
Bandau suprasti cinizmo priežastis Lietuvos autorių straipsniuose ir negaliu jų paaiškinti kitaip, kaip nemeile pasirinktai profesijai, ateities vizijos neturėjimu, dargi, atsiprašau, tiesiog nevisavertiškumo kompleksų proveržiais. Sugebantis analizuoti niekada nekalbės apie spektaklį ar jo kūrėjus be pagarbos. Norint priartėti prie scenos meno pirmiausia privalome pažadinti savyje smalsumą ir meilę teatrui. Žinoma, susiduriu ir Lietuvoje su mąstančiais ir mylinčiais teatrą žmonėmis, deja, jie labiau linkę būti žiūrovais - pašnekesio dalyviais ir neskuba rašyti.
Kas, Jūsų nuomone, žmogui (nesvarbu, profesionaliam kritikui ar paprastam žiūrovui) padeda analizuoti, suprasti, suvokti ir kitiems papasakoti apie meno kūrinį?
Studijuojant Leningrado, dabartinėje Sankt Peterburgo teatro akademijoje, Teatrologijos fakulteto studentai dalyvaudavo būsimų režisierių repeticijose. Taip jie bandydavo aiškintis režisieriaus pasirinktų literatūrinių tekstų matymą, žingsnis po žingsnio artėdavo prie teatro „virtuvės" ir paties Teatro, tapdavo reikalingi teatrui ir jo laukiami. Ir vėliau, jau po studijų, jų rašiniuose nepasireikšdavo ir šiuo metu nepasireiškia cinizmas, kokį nuolat sutinkame net tarp pradedančiųjų rašyti Lietuvoje. Turintiems noro teatrologijos studentams galėčiau skirti laiko ir išanalizuoti kurį nors iš savo režisuotų spektaklių. Manau, pravartu būtų pasiklausyti ir jau rašantiesiems, jie bent jau suvoktų, kiek dar daug ko nesupranta.
Norintieji rašyti apie teatrą, pirmiausia turėtų išmokti tiesti „tiltus" tarp teatro ir žiūrovų. Tai paprasčiau nei atlikti giluminę spektaklio analizę. Visų pirma reikia pamilti teatrą, nes tik mylint galima šiek tiek pradėti jį suprasti, o tada gal pavyktų ir žiūrovui padėti pamatyti, suvokti sudėtingą spektaklio audinį.
Per repeticijas režisierius atiduoda labai daug jėgų, bet yra pojūtis, kad dalyvauji Paslapties akte - paslapties, kurios negali gerai paaiškinti. Ta paslaptis yra pagrindinė varomoji tavo jėga... Į klausimus - kas, ką ir kaip - privalai atsakinėti nuolat. Atrodo, kad kažkas yra šalia ir tau kažką šnabžda, ir tas Kažkas yra iš didžiosios raidės, o tu tik bandai išgirsti ar įminti tai, kas yra tau sakoma.
Kūrėjas visada yra labai lengvai pažeidžiamas. Aktoriui irgi reikia būti itin atviram išorinei informacijai. Geras aktorius yra tarsi be odos, jis sugeria visą informaciją, kurią jam pateikia režisierius, deja, išorės kritiką ar pagyrimus taip pat lengvai priima pasąmonės lygiu. O jeigu kritika užsiima mažai „raštingas" žmogus, tai ji jaukia aktoriaus sąmonę, sėja sumaištį jo viduje. Tokia kritika jaukia ir žiūrovo sąmonę.
Kaip rašė E. Svedeborgas vienoje iš rimčiausių anapusinio pasaulio studijų „Pragaras ir dangus", „pragaras grįstas nešvariu politikavimu ir intrigomis". Todėl tam, kad bent jau nedidintumėme žemėje pragaro energetikos, pirmiausia turime išmokti gerbti ir mylėti tai, apie ką kalbame. Tada galima ir kritikuoti - rodyti klaidas ar atskleisti nepanaudotas galimybes. Svarbu ir laiku patylėti, nes tyla moko iškalbos ir išminties.
Turite nemažai kūrybinio darbo ir kontaktų su žiūrovais bei kritika užsienyje patyrimų. Kaip jaučiatės ten?
Pernai J.Miltinio dramos teatras dalyvavo Turkijoje, Trabzono mieste, vykusiame tarptautiniame Juodosios jūros šalių teatrų festivalyje. Šio festivalio meno vadovas ir programos sudarytojas ponas Sevki Cepa po mūsų suvaidinto spektaklio, L.Tolstojaus „Kreicerio sonata" pasiūlė įtraukti į būsimųjų festivalių programas visus mano režisuotus spektaklius, kuriuos tik rekomenduosiu. Lietuvoje kritikos sulaukęs spektaklis „Kai mes mirę nubusim" pagal H. Ibseno pjesę buvo rodomas ir labai palankiai sutiktas tarptautiniame H. Ibseno festivalyje Indijoje. Kitas spektaklis, režisuotas Baltarusijoje, buvo apdovanotas vienu iš dviejų pagrindinių festivalio apdovanojimų.
Skirtingose šalyse - skirtingi žiūrovai. Lietuvoje žmonės yra santūresni, tai mūsų tautos bruožas, bet scenos poveikis jiems gali būti stipresnis nei tose šalyse, kur žiūrovų reakcijos net audringos. Teatro žmonės žino ne vieną istoriją, kai paveiktos spektaklio šeimos skiriasi, taikosi. Kelios tokios, pasižiūrėjusios mano spektaklius, buvo atvykusios susitikti, pasikalbėti... Tada supranti, kad tai, kas vyksta scenoje, yra daugiau nei tik vaidinimas, kad uždangai nusileidus, personažai tęsia tolesnį savo gyvenimą žiūrovų sąmonėje, jų širdyse. Pavyzdžiui, rusai itin atviri dvasinėms paieškoms - kūrybai, mokslui jie skiria prioritetą.
Sankt Peterburge, tuometiniame Leningrade, su kurso draugais po paskaitų troleibusu važiavome į bendrabutį. Vienas iš mūsiškių negavo stipendijos ir iš principo nepirkdavo bilietų. Kai kontrolierė priėjo prie jo, jis pasakė esąs studentas ir bilietukui neturįs pinigų. Kontrolierė, garbingo amžiaus moteriškė, pažiūrėjo į jį ir pasakė: „Chorošo, synok, učis (gerai, sūneli, mokykis)" ir nuėjo tikrinti kitų. Tai mums padarė didelį įspūdį. Operos teatruose vakariniuose spektakliuose įvairiuose Rusijos miestuose dažnai pamatysi šeimų su vaikais, ir tai maloniai stebina. Lietuvoje dvasinis pažinimas labai vangus, gal dėl to, kad esame labai susirūpinę - kaip išgyventi. Visgi labai daug ko galima pasimokyti kituose pasaulio kraštuose.
Kaip manote, ar galima Žemėje susikurti rojų? Argi ne šito siekia kiekvienas kūrėjas ir kiekvienas žmogus?
Indijoje teko sutikti 101 metų jogos mokytoją, kuris minta tik vaisiais ir sultimis, o to šimtamečio kūno lankstumas ir proto šviesa verčia žavėtis. Jis įminė daug mįslių dvasinių paieškų kelyje.
Sufijai pasakojo tokią istoriją: kai Kristus ėjo su savo mokiniais per kaimą, daugelis to kaimo gyventojų jį plūdo. Kristus į tai visai nekreipė dėmesio, o tik meldėsi. Tada mokiniai paklausė jo: „Nejaugi Tu jiems nejauti neapykantos?" Kristus atsakė: „Aš galiu duoti tik tai, ką turiu savosiose kišenėse."
Mes taip pat galime duoti tik tai ką, turime savosiose „kišenėse". Ar rašydami straipsnius, ar kurdami spektaklius, ar kitus darbus atlikdami. Ir savais darbais, ir savomis mintimis kuriame Žemėje rojų arba pragarą, kuriame gyvename mes ir kuriame gyvens ateities kartos. Derėtų to nepamiršti.
Kalbėjosi Lina Grigaitė
