Kas kartą, imdamas skaityti knygą apie kokį nors teatro žmogų, galvoju, kad dabar sužinosiu apie herojų viską: kaip scenos menu užsikrėtė, kokie buvo pirmieji žingsniai, kas buvo jo pedagogai, kaip klostėsi studijos, ką jų metu vaidino, kaip vėliau vinguriavo santykiai su kolegomis, kaip įveiktos profesinės krizės, kokios padarytos išvados dėl profesijos „gyvenimo nuėjus pusę kelio"... O „viską" turbūt težino ponas Dievas, vyresnės kartos teatro drabužininkės, gal dar specialiosios tarnybos, jei šalies pirmieji asmenys dažniau lankosi teatre (tik ne Lietuvoje...). Visa kita - mūsų pastangos priartėti prie žmogaus, bandymas suprasti menininko kuriamą pasaulį, jį interpretuoti. Teatrologės Daivos Šabasevičienės knyga „Valentinas Masalskis: ieškant teatro" („Tyto alba", 2010) - pavyzdys, ką gali nuveikti darbšti, akyla, sumani ir simpatizuojanti savo herojui teatro Literatūros skyriaus vedėja. Gaila, tokių žmonių teatruose mažai: atlygiai - ne europiniai, darbuotojų kaita - didelė, arba jiems neužtenka kvalifikacijos ir motyvacijos, jie apkraunami projektų rašymais, viešųjų ryšių organizavimo marmalais... O atėjęs „iš gatvės" tokios knygos neparengsi - reikia ilgus metus stebėti, fiksuoti, suprasti teatro vidaus gyvenimą, pelnyti herojaus pasitikėjimą. Ne kiekvienam menininkas gali ir nori atsiverti.
Knyga parengta autorės pokalbių su V. Masalskiu pagrindu. Yra įvadas, herojaus kūrybinė biografija, kolegų atsiliepimai, įdomus Rido Jasiulionio tekstas „Masalskio pagyrimas" (Peterio Handke´s pjesės „Publikos išplūdimas" šmaikštus perdirbinys aktoriaus gimtadienio proga) ir daug nuotraukų iš spektaklių, kurios gaivina viduriniosios ir vyresniosios kartos žiūrovų atmintį. Daug triūso įdėjo dailininkė Asta Puikienė: knygą lengva skaityti, puikus fotografijų ir teksto santykis.
Kam yra tekę parengti vieną kitą šimtą pokalbių, žino: pokalbis - kūryba dviese. Kartais - dvikova, aštri diskusija. Kartais, jei nuolaidžiauji pašnekovui, - tik ramus jo minčių fiksavimas, leidžiant jam nuklysti „į šoną", „filosofuoti" apie viską ir nieką... Ne visada gali „vairuoti" pokalbį - nelygu pašnekovo būdas, nuotaika, pozicija. Šioje knygoje labiausiai atsispindi V. Masalskio kūrybos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre periodas. Gaila: apie darbą Kauno valstybiniame dramos teatre, apie bendradarbiavimą su režisieriais Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Thomu Hinterbergeriu medžiagos mažoka (iš knygos susidarė įspūdis, kad per savo netrumpą kūrybinį gyvenimą V. Masalskis dirbo tik su trimis režisieriais!..). O juk V. Masalskio vaidmenys, sukurti J. Vaitkaus spektakliuose, - aktoriaus (ir lietuvių teatro) aukso fondas. Kodėl išsiskyrė šių menininkų keliai? Neklausiama, nepasakojama. Tik pasidėjęs šią ir kitą D. Šabasevičienės knygą „Teatro piligrimas. Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai" (2007), gretindamas kūrėjų pasisakymus apie aktoriaus ir režisieriaus profesijų ypatumus, konfliktus, gali „tarp eilučių" perskaityti, nujausti takoskyros priežastis...
Knygos „reprezentacinį" pobūdį lemia didžiulė autorės pagarba herojui, kartkartėmis prasprūstanti patoso gaida („Aš renkuosi ir jums siūlau Valentiną Masalskį", p. 14), kategoriškumas („...tik begalinė įtampa ir nuolatiniai svarstymai teatrą gali paversti gyvu", p. 18). Jokio grybštelėjimo, provokacijos (tik komišką efektą sukelia autorės pastaba: „Kartais prieš spektaklį man į kabinetą įkiša kvortą, kad apačioje - bufete - įpilčiau degtinytės. Yra nerašytas įsakymas: prieš spektaklį aktoriams draudžiamas alkoholis. Bet aš žinau, galima gerti ar jau ne, o gal net ir reikia. Tu dabar dirbi su šitom „dūšiom", p. 36; arba alkoholio temą tęsiantis V. Masalskis: „Kankynė, tragedija, kai žmogus lyg meta gerti, bet vis dar nori. Vadinasi, jam dar priklauso gerti", p. 39; kalbant rimčiau, kiek neįvyksta spektaklių dėl tos degtinystės, kiek sužlugusių gyvenimų!..); trumpos spektaklių recenzijos - tik aukščiausi įvertinimai. O juk intrigos dėlei kokia kritiškesnė kito autoriaus recenzijos citata būtų pravertusi kaip papildomas „prieskonis". (Bijau knygų - nepakeliamų „paminklų", kurios kūrėjus vaizduoja kaip šventuosius. Tarsi eskizai būsimiems nekrologams...)
„Imponuoja Valentino įtaiga ir įsitikinimas savo teisumu. Jis galėtų įrodyti bet kokį absurdą, ir, kol būni šalia, su viskuo sutinki, tik vėliau pradedi abejoti. Gal jis turi net hipnotinės galios..." - prisimena V. Masalskį kompozitorius Vidmantas Bartulis (p. 225). O kas galėtų paneigti, anot mūsų politikos klasiko!.. Tikėkimės, pedagogų neužgaus šie aktoriaus mintijimai, o švietimo valdininkai jų ir neperskaitys: „Aktorius reikia ruošti ne daugiau kaip trejus metus. Aktoriui nereikalinga magistrantūra. Net bakalauro laipsnio jam nereikia. Aktoriui reikalinga scena darbui. Kaip galima šešerius jaunystės metus atiduoti studijoms? (...) Pabaigia tą bakalauratą, kokius dvejus metus pašliaužioja gatvėmis, kol juos visi pamiršta... Aukštoji mokykla neprisiima jokios atsakomybės už šiuos žmones" (p. 220).
Retai viešumoje vieni kolegos komentuoja kitų darbus: juk simpatijos, skoniai, vertinimo kriterijai skiriasi... „Nekrošiaus teatras - iliustratyvusis menas, kai iliustruojami simboliai, žaidžiama jais. (...) Koršunovo teatrą aš įvardyčiau kaip šaržavimo, kabareto teatrą. Nesakau, kad negali būti tokio teatro. (...) bet aš norėčiau vaidinti tokiame, kuriame pirmiausia yra autoriaus tema plius emocija ir paprastumas" (p. 87), - svarsto V. Masalskis. Gausiai jis duoda pylos valdžiai dėl aktorių ubagystės: „Jeigu valstybė išlaiko teatrą, ji privalo duoti pinigų, o ne kurti iliuziją, kad davė pakankamai. Dažniausiai numetama kaip elgetoms, ir visi turi patys kapstytis, rankiotis papildomų pinigų" (p. 100). Kultūra ir finansai - sudėtinga tema. „Išlaikytinių mentalitetas" - ne per seniausiai baksnojo viešai lūkesčių iš šalies biudžeto turintiesiems premjeras... „Jei aktoriai sukiltų ir sakytų: „Mes šiandien nevaidinsime, nes mūsų netenkina valstybės požiūris į naujus spektaklius"? Jeigu pareikštume tokį protestą? Tegul jie uždaro teatrą, bet mūsų pozicija būtų pasakyta" (p. 108). Pozicija gal būtų pasakyta, bet ar kas į tai sureaguotų, labai abejoju...
Visada džiugu, kai atpažįsti, jog tavo mintys nėra vien tavo „blūdas"... Eidamas į teatrą mintyse sau buriu: „Apgaudinėkite, bet sąžiningai!" V. Masalskis sako beveik tą patį: „Aktorius - sąžiningas melagis. Melagis - tai amatas, reikia išmokt apgaut kitą, išmokt sukurti iliuziją" (p. 168). Teatro praktikai knygoje tokį atpažinimo džiaugsmą patirs ne kartą, o kiti skaitytojai gal labiau žavėsis herojaus asmenybe, jo požiūriu į dvasines vertybes.
