Prieš penkis metus mus paliko vienas talentingiausių viduriniosios kartos aktorių. Sausio 15 dieną Sauliui Mykolaičiui (1966-2006) būtų sukakę 45-penkeri. 1988-1992 metais jis studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1992-1994 dirbo Vilniaus mažajame teatre, nuo 1994 metų tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriumi.
Vilniaus mažajame ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose Saulius Mykolaitis sukūrė per 20 vaidmenų, iš kurių svarbiausi - Merkucijus Kęstučio Antanėlio miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje" (režisierius Eimuntas Nekrošius), Roberto Zucco to paties pavadinimo Bernard´o-Marie Koltèso dramoje (režisierius Oskaras Koršunovas), Astolfas barokinėje Pedro Calderóno de la Barcos dramoje „Gyvenimas - tai sapnas" (režisierius Gintaras Varnas), Azazelo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita" (režisierius Oskaras Koršunovas), Tapytojas Howardo Barkerio „Europiečiuose" (režisierius Lary Zappia), Benvolijus Williamo Shakespeare´o tragedijoje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" (režisierius Oskaras Koršunovas).
1990 metais pradėjęs vaidinti ir kurti muziką spektakliams, Mykolaitis dirbo ir kaip režisierius - Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukūrė Daniilo Charmso „Stop mašina" (2000), Antono Čechovo „Ivanovą" (2002), Oskaro Koršunovo teatre pastatė Jevgenijaus Griškoveco „Miestą" (2005). Nemažai savo kūrybinės energijos Mykolaitis atidavė vaikiškam teatrui - „Keistuolių teatre" pastatė Alexanderio Milne´o „Mikę Pūkuotuką" (2005), o likus vos keliems mėnesiams iki mirties Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko „Mažojo princo" pagal to paties pavadinimo prancūzų rašytojo Antoine de Saint- Exupéry pasaką premjara.
Saulius Mykolaitis buvo ryškus ir tiesus menininkas. „Sugebėkime būti atviri. Nemeluoti. Apsinuoginti. Nevaidinti kvailesnių už save", - sakė jis, repetuodamas „Ivanovą". Ir scenoje, ir gyvenime jis siekė bėgti nuo buities, apsivalyti nuo tradicijų apnašų, mąstyti vertikaliai, artėti prie esmės - o teatre atverti naują erdvę žiūrovo fantazijai.
Saulius buvo reiklus sau ir kolegoms, jautė galįs padaryti gerokai daugiau - todėl ėmėsi režisuoti, kurti dainuojamąją poeziją (2005-aisiais pasirodė jo dainų kompaktinė plokštelė „Nieko nepasakyta"), vaidino kine - paskutinį vaidmenį sukūrė Algimanto Puipos juostoje „Dievų miškas". Aktorius jautė savo profesijos neapibrėžtumą, priklausomybę nuo atsitiktinumo. „Niekas negalvoja apie aktorius, nėra jokio dvasinio tėvo, kuris vestų tave iš vieno vaidmens į kitą, stebėtų, ką tu padarei, matytų, kad tu kartojiesi, sektų tavo evoliuciją, tavo judėjimą, poreikį; muštru arba vaidmenų paskirstymu siektų tavo tobulėjimo", - yra sakęs Mykolaitis.
„Noriu žiūrėti į priekį - tegul aš svajonėse kuriu savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą", - šie aistringi ir viltingi Sauliaus Mykolaičio žodžiai liko per anksti iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus bičiulių, draugų ir bendradarbių širdyse.
Keleriems metams prabėgus Sauliaus prisiminimas neišblėso iš artimo jo bičiulio, aktoriaus Andriaus Bialobžeskio atminties:
„Kai beribio pasaulio platybėse pasigirsdavo mielas ir švelnus, tik artimiausiems skirtas Sauliaus pasisveikinimas: „na, šūdo gabale, gyvulio tu šmote... tuoj kaip kalsiu į liūlį, nusikočiosi laiptais į komposto duobę...", suprasdavau - už lango nuostabi diena. Šiandien bus laisvė ir laisvės - daug istorijų, alaus, dainų, svajonių ir sapnų, iliuzijų, į kurias taip jauku aklai pasinerti ir pokalbiai pokalbiai pokalbiai, ir tirpstantis iki saulės patekėjimo laikas...
Saulius turėjo savo demonų ir monstrų žaižaruojantį cirką - paslėptą talento erdvę, į kurią įsileisdavo tik panašius į save. Buvo cirko direktorius ir prižiūrėtojas. Savo augintinius rinkosi knygose, gatvėse, savo paties nerime, nuodėmėse, aistrose. Monstrus dėmesingai prižiūrėjo, puoselėjo. Mokėjo savo baisūnams suteikti begaliniai žavingą pavidalą. Atėjus valandai, paleisdavo ganytis po pasaulį, tada gimdavo Vaidmuo, kuris nors iš jo perlų. Tik jis vienas ir žinojo, kaip ir kokia kalba juos sutramdyti, kada pamaitinti, užmigdyti ar kartu prakentėti bemieges naktis. Stebėdavo judesius, klausydavo aimanų, skundų, blevyzgų... Nušveisdavo iki blizgėjimo, nugramdydavo nuosėdas ir ištraukdavo tai, kas gražiausia. Kai atiduodavo teatrui, nepalikdavo likimo valiai - ir toliau skausmingai tobulindavo, nenorėdavo skirtis, kankino save. Beje, ne taip visada ir reikalingas būdavo. Buvo išdidus ir stiprus žmogus, mokėjo „suvalgyti" nuoskaudas: patraškindavo žandikauliais savos rūstybės kekėm ir pasukdavo savo keliu. Ilgainiui suprato, kad pats viską ir darys - vaidins, statys, dainuos...
O visa kita - troleibusai, autobusai, triukšmas už kulisų, kvailų kalbų kvaili kalbėtojai likdavo anapus - patenkinti sava plastmasine diena...
Ūkanotos jaunystės metais cirkas neretai gastroliuodavo ir mano padangėje - tos ilgos naktys iki priešaušrio vieškelių pirmųjų nubudimų - tebėra gražiausi nugyventų dienų blyksniai... Blyksniai stryksniai, kaip „Publikoje" sakydavo jo Trečiasis vyras.
Šiaulių teatre prie scenos kabėjo (gal tebekaba) toks užrašas: „Ką su žmonėm padaro kasdienybė - sapnai kvaili, degtinė neskani". Labai su Saulium juokėmės paskaitę. Nesu mėgėjas dalintis sapnais, juolab kad išties nieko juose protingo. Tik vienas įstrigo. Gal metai po Sauliaus išėjimo buvo praėję: stoviu vėlyvą rudenį kažkur kažkodėl Latvijoje, laukuose, basas ir iš kažkokios sodybos išeina Saulius. Priėjęs sako: „Sveikas, mažuti belzebube, ką čia darai? Sakau, tai gi tu miręs, Sauliuk? O jis gudriai šypsosi ir sako: „Taigi aš jus, durnelius, išdūriau." Juokiasi... kad puoliau skambinti Alvydui, rėkti „Alvi, Alvi, Sauliukas gyvas, išdūrė mus visus!..." Toks laimingas sapne daugiau niekada nebuvau. Dar pabudęs ilgai įrodinėjau, kol į protą buvau parvesdintas. Alvydo, žinoma, šalia nebuvo. Ir Sauliaus nebuvo. Nebebus. Gūdžią vasario naktį užkalė savojo cirko duris ir iškeliavo.
Saulius Mykolaitis buvo geras žmogus."
Parengė Daiva Šabasevičienė
