Sostinėje esantis Nacionalinis dramos teatras ilgai buvo pliekiamas už publikos viliojimą komercinėmis komedijomis. Bet paaiškėjo, kad į daugelį šio teatro spektaklių parduodama vos 40-50 proc. bilietų. „Lietuvos rytas" pasidomėjo padėtimi kituose teatruose.
Ar Lietuvos publika nepamiršo teatro? Gal tenka vaidinti apytuštėse salėse ir laukti geresnių laikų? Kas diktuoja teatrų repertuarą - publikos skonis ar pačių teatrų programa? „Mums nesinori daryti reveransų publikai", - pabrėžė Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas.
Panaši ir Šiaulių dramos teatro vadovo Antano Venckaus pozicija: „Mes turime savo programines išlygas: gera dramaturgija, jauni režisieriai. Jei spektaklis gerai pastatomas, sulaukia žiūrovų dėmesio, duoda ir pelno."
Praėjusių metų gruodį 90-metį atšventęs Kauno dramos teatras dėl rekonstrukcijos neturi didžiosios scenos, todėl vaidina penkiose kamerinėse salėse. Teatro vadovas Egidijus Stancikas išdidžiai sakė, kad teatras publikai nepataikauja ir to nesiruošia daryti, nes žiūrovų stygiaus tikrai nejaučia. „Savo repertuare net pasigendame pramoginių spektaklių ir komedijų. Paskutinė praėjusių metų premjera kaip tik buvo komedija „Tegyvuoja Bušonas", - pabrėžė E.Stancikas.
Baiminasi teatro sąstingio
Peržvelgęs valstybinių teatrų repertuarus pamatai, kiek daug juose komedijų. Tada prisimeni Juozo Tumo-Vaižganto mintį „Aukštyn širdis". Tai aktualu ir šiandien. Tačiau iš išlikusių to laiko amžininkų atsiminimų aišku, kad, nepaisant deklaruotų aukštų idealų, publika ir tada mieliau lankydavosi komedijose, lengvo turinio spektakliuose.
Kas laimi šiandien - rimtas teatras, kuriam rūpi kūryba, ar pramoginis su lengvo turinio komedijomis? Ko trokšta žiūrovai - mąstyti, gilintis ar tik atsipalaiduoti? Kalbinti teatrų vadovai tvirtino, kad visada dalis publikos teatrą renkasi norėdama pasilinksminti. Tačiau niekada netrūksta ir tokių žiūrovų, kurie teatre trokšta kelti „aukštyn širdis".
Klaipėdos dramos teatras, pasak jo vadovo G.Pranckūno, stengiasi dėlioti repertuarą taip, kad jis patenkintų įvairų skonį. „Mes negalime dirbti vieno skonio publikai - tai reikštų teatro stagnaciją", - sakė G.Pranckūnas. Tuo tarpu A.Venckus pažymėjo, kad į pramoginio teatro komedijas renkasi truputį kitokia publika nei į Šiaulių dramos teatro spektaklius.
Beveik vien pramoginį repertuarą siūlo sostinės teatras „Domino". Didžiulį šio teatro spektaklių lankomumą kitų teatrų vadovai pabrėžia gana pavydžiai. „Domino" teatro vadovas Egidijus Baranauskas sakė, kad teatras Lietuvoje nėra populiariausia meno ir laisvalaikio forma.
„Pagal tyrimus, teatrą nuolat lanko tik 2-4 proc. žmonių. Tad savo žiūrovą surasti nelengva. Ypač provincijoje. Žiūrovai tampa išrankesni ir, norint juos prisikviesti į teatrą, reikia pasiūlyti įdomų aukštos kokybės spektaklį", - kalbėjo E.Baranauskas.
Linksminti reikia atsakingai
Šį sezoną J.Miltinio teatrui Panevėžyje pradėjo vadovauti režisierius Romualdas Vikšraitis. Jis tikino, kad panevėžiečiai daugumą savo spektaklių vaidina artipilnėje salėje. Vadovas tik sykį matęs pustuštę salę, nors spektaklis buvo neprastas, nesenas ir gerai vaidinamas.
„Daugiausia žmonės eina į komedijas, - padarė išvadą R.Vikšraitis. - Jei aktoriai su džiaugsmu jas vaidina, jei jose įsižiebia kūrybinė kibirkštis - gerai, o jei ne - labai lėkšta. Būna, kad į Panevėžį atvažiuoja svečiai su primityvia komedija. Į spektaklį susirenka pilnutėlė salė, bet žiūrėti nėra ką. Svarstau, kaip kovoti su tokiu lygiu.
Bet apskritai susidomėjimas teatru neišnyko. Kad ir su kokiais reikalais po Panevėžį judėčiau, visi domisi, klausinėja. Matyt, reikia atsirinkti, nepraleisti į sceną bet ko. Tiesiog reikia kilstelėti atsakomybės kartelę." Jam pritarė ir A.Venckus: „Manau, prie ko žiūrovus pripratiname, taip ir yra. Juk privalome šiek tiek formuoti publikos skonį ir akiratį."
Kurti meną - rizikinga
A.Latėnas Jaunimo teatrui vadovauja ilgiau nei dešimtmetį. Jam labai norisi, kad teatras kuo labiau nutoltų nuo pramogų verslo ir televizinės beskonybės. Pasak A.Latėno, lengvų komedijų žanras taip išpopuliarėjo dėl sunkios teatrų finansinės padėties. Mat valstybė savo įsteigtiems teatrams skiria pinigų atlyginimams ir pastatams išlaikyti, o spektaklių kūrimui tenka užsidirbti arba laukti, kol bus paremti konkretūs projektai.
 |
| Spektaklis „Viskas apie moteris” – populiariausias Klaipėdos dramos teatre |
„Todėl ir rodome visokius „Strip Man Show - viskas apie vyrus". Mūsų repertuare - gal kokie keturi ar penki spektakliai, kurie vilioja publiką ir duoda pelno. Todėl mums būtų gėda skųstis dėl per mažo lankomumo. Turime spektaklių, į kuriuos, kaip ir sovietiniais laikais, bilietai išperkami per naktį. Tai - tas pat „Strip Man Show...", „Patriotai", „Kapinių klubas", „Užsispyrėlės tramdymas"."
Kadangi Jaunimo teatro repertuare yra žiūrovų mėgstamų spektaklių, jis gali sau leisti rizikuoti. Tarkime, šiuolaikinio meno kūrėjas Gintaras Makarevičius šiame teatre pastatė dvi jaunos dramaturgės Anetos Anros pjeses „Katinas Temzėje" ir „Bestija žydrom akim". Juose vaidinantis Andrius Bialobžeskis labai vertina kaip tik šiuos spektaklius.
Bet, anot A.Latėno, abu spektakliai nėra tokie populiarūs kaip, sakykime, Jono Vaitkaus režisuota Petro Vaičiūno komedija „Patriotai". Pastarasis spektaklis vaidinamas nuo 2008-ųjų vasario, o pakliūti į jį vis dar neįmanoma, nors tai visai nėra lengva pramoga. Šį sezoną J.Vaitkus Klaipėdos teatre pastatė spektaklį, į kurį, G.Pranckūno liudijimu, publika veržte veržiasi. Tai - „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" pagal sudėtingą Gintaro Grajausko pjesę.
„Palatos" publika surimtėja
Kauno dramos teatro Tavernos salėje vaidinami lengvo pobūdžio spektakliai. Anot teatro administratoriaus Rimanto Štaro, - anekdotai. „Tavernos salė amžinai pilna. Aišku, ten tik 50 vietų. Akivaizdu, kad žmonės nori atsigauti", - teigė R.Štaras. Erdviausia iš penkių kamerinių teatro salių - Ilgoji. Nelygu spektaklių dekoracijos, ten telpa 150, 180 arba 200 žiūrovų.
Jono Jurašo „Antigonė Sibire" - vienas populiaresnių Ilgosios salės spektaklių. „Nors kritikai šį kūrinį vertina prieštaringai, žiūrovams jo reikia. Mat jame užčiuoptos ištremtų žmonių biografijos.
Štai neseniai į teatrą paskambino 89 metų moteris ir paprašė į spektaklį „Antigonė Sibire" palikti du pigesnius bilietus", - kalbėjo R.Štaras. Ilgojoje salėje pagal Antono Čechovo kūrinius Rolandas Kazlas pastatė spektaklį „Palata", kuriame pats ir vaidina. Bilietai į šį vaidinimą išperkami vos paskelbus mėnesio repertuarą. R.Štaras, daugelį metų pažįstantis Kauno dramos teatro publiką, pasakojo, kad į „Palatą" eina žmonės, „kurie gyvenime į teatrą nevaikšto".
E.Stancikas teigė, kad „Palata" turi galbūt gražiausią teatrinį netikėtumą: „Žmonės, gavę didelę dozę geros literatūros ir geros aktorystės, iš spektaklio išeina labai pasikeitę. Vadinasi, į spektaklį ateina lyg ir televizinė publika, o išeina jau teatrinė."
Darbo reikia visiems
Kodėl repertuare laikomi spektakliai, į kuriuos sunku parduoti bilietus? Kodėl Jaunimo teatras nevaidina vien „Patriotų" ir „Strip Man Show..."?
Kodėl Šiauliai nepasitenkina vien populiariąja jauno režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus „Kova" pagal Franzą Kafką arba Aido Giniočio režisuota „Princese Turandot"? Kodėl Kaune taip retai rodoma „Palata"?
Pasirodo, kadangi valstybiniuose teatruose aktoriai - etatiniai darbuotojai, privalu aprūpinti darbu visus, kuriems mokami atlyginimai, o ne vien tuos kelis, kurie vaidina populiariuose spektakliuose.
A.Venckus aiškino, kad Šiaulių teatre bilietų išperkamumas nuolat stebimas ir po truputį atsisakoma nerentabilių spektaklių. Pasak Šiaulių teatro vadovo, lankomumas priklauso nuo daug ko: „Teatras kaip į orą reaguoja ir į atostogas, ir į ekonomines sąlygas. Gyvenimo lygio pablogėjimas labai ryškus.
Tačiau pastaruoju metu žmonės jau jaučiasi pavargę nuo lengvai kramtomų vaidinimų, po kurių lieka vienintelis įspūdis: „Na, ir pavarė!" Žiūrovams jau norisi ko nors rimtesnio." Kaip viename interviu taikliai pažymėjo aktorius R.Kazlas, „vienas meistriškai, atsakingai, talentingai, iš širdies atliktas darbas atsveria krūvą vienadienio šlamšto".
Žiūrovai neįperka bilietų Lietuvoje itin retai galima išvysti Eimunto Nekrošiaus spektaklius, kurie vertinami daugelyje valstybių. Gal mūsų šalyje nėra pakankamai publikos garsiausio šalies režisieriaus kūrybai?
„Nedramatizuodamas įsivaizduoju, kad mes per mėnesį Lietuvoje galėtume parodyti ne daugiau kaip du spektaklius. Daugiau sau negalime leisti. Mes privalome surinkti pilną salę. O bilietų kainos - 40, 50, 60 litų", - kalbėjo „Meno forto" direktorius Audrius Jankauskas.
Buvo atvejis, kai į tarptautiniu mastu pripažintą „Meno forto" spektaklį Lietuvoje buvo išpirkta tik 200 bilietų, nors salėje tilpo per 600 žiūrovų. Tada teatras nutarė pakviesti gimnazijų mokytojus ir moksleivius, kuriems dabartinės kainos į spektaklius neįkandamos. Tą vakarą „Meno forto" spektaklį žiūrėjo pilna salė nuostabios dėmesingos publikos. O nuostoliai dėl neišpirktų bilietų? „Į spektaklius leisti žiūrovus su kvietimais - ne itin gera praktika, bet ji parodo, kad publikos yra daug, tačiau žmonės neįperka bilietų.
Viena išeitis - mažinti bilietų kainas, bet tai galima daryti, jei teatras gauna finansinę paramą ir gali padengti dideles spektaklių rodymo išlaidas. Tik gavę Kultūros rėmimo fondo finansavimą mes 2010 metais galėjome Lietuvoje suvaidinti 9 spektaklius ir nebankrutuoti. O šiaip parodome 3 ar 4 spektaklius, pasidarome 15-20 tūkstančių litų nuostolio, ir ką?
Aktoriui negali mokėti pagal žiūrovų skaičių, nes jis bet kuriuo atveju tą patį darbą atlieka taip pat gerai. Spektaklis ir Alytuje, ir Klaipėdoje, ir Jonavoje turi atrodyti taip pat kaip Vilniuje arba Italijoje", - kalbėjo A.Jankauskas.
Apie E.Nekrošiaus spektaklius Alytus ar Jonava gali tik pasvajoti. Ne vien dėl to, kad salės daug kur neturi tinkamos scenos įrangos - gastroliuojantiems teatrams tenka viską atsivežti, o tai pakelia spektaklių rodymo savikainą. „Prieš ketvertą metų Klaipėdoje „Hamletą" buvo galima parodyti už 10 tūkst. litų. Dabar sunkiai telpame į 18 tūkstančių litų", - sakė A.Jankauskas.
Sistemos klaidos ir skriaudos
Kitų, net ir valstybinių, teatrų vadovai taip pat teigė, kad gastroliuoti po Lietuvą - brangus malonumas. Tačiau jauno teatro „Utopija" direktorė Giedrė Kabašinskienė, per gastroles susidūrusi su skurdžia rajonų kultūros namų būkle, pabrėžė, kad tai - tik viena problema.
„Per pastaruosius kelerius metus provincijos miestelius apvažiavo komerciniai teatrai. Dabar mums tų miestelių kultūros centrų direktoriai sako, jog žiūrovai priprato ir laukia, kad spektakliai būtų ne per ilgi, ne per sunkūs, bet linksmi ir gražūs, - dėstė G.Kabašinskienė. - Kita vertus, ne vieno kultūros centro direktorius tikino, kad jie pasiilgę tikro teatro, bet tikras teatras į rajonus nebevažiuoja.
Be to, Lietuvoje nepagalvota apie galimybes pamatyti spektaklius pensininkams - jei nėra atitinkamo rėmimo, nėra ir nuolaidų bilietams. Tai sistemos klaida. Lyginant su užsieniu, kur kultūra dotuojama, kad būtų prieinama, pas mus žiūrovai diskriminuojami: teatras jiems įdomus, bet neįperkamas."
Miesteliai laukia teatro
Teatro „Domino" spektakliai dažnai būna linksmi ir nevargina ilgumu. „Mūsų pagrindinis tikslas - pasiūlyti produktą, atitinkantį kainą.
Šiandienos rinkos sąlygomis labai svarbu pagrįsti bilieto kainą. Tai lemia daug veiksnių: aktoriai, kostiumai, dekoracijos, spektaklio kokybė, meninis lygis. Visa tai užtikrina emociją, kuri yra pagrindinis žiūrovo vertinimo matas. Mūsų spektaklių bilietų kainos svyruoja nuo 30 iki 70 litų. Aišku, mažesniuose miesteliuose vidutinė bilieto kaina yra mažesnė", - dėstė E.Baranauskas. „Domino" vadovas neneigė, kad sunku gastroliuoti provincijoje, nes joje salės dažnai būna šaltos ir techniškai nepritaikytos.
„Smagu, kad Lietuvoje atnaujinama vis daugiau salių. Juk kad žiūrovas pamatytų faktiškai tokį pat rezultatą kaip ir didžiųjų miestų publika, tenka nemažai paplušėti. Tai nemažai ir kainuoja. Įvertinus silpnesnę provincijos perkamąją galią ir kitus aspektus, dažnai tenka rimtai svarstyti, ar vykti vienur ar kitur.
Dažniausiai daugelis mažų miestelių gyventojų priversti važiuoti į kitus miestus arba laukti geresnių laikų", - priėjo išvadą E.Baranauskas. Komercinių teatrų spektaklių paklausa nuolat auga
- Kokios laisvalaikio rūšys žmones domina labiausiai? Ar pasirinkimą lemia bilietų kainos? - „Lietuvos rytas" paklausė UAB „Tiketa" direktoriaus Andriaus Žiauberio.
- Žvelgiant iš bilietų pardavimo pozicijų matyti, kad populiariausias pramoginis renginys yra koncertas, po to - sporto varžybos, o trečioje vietoje įsitvirtinęs teatras. Tačiau atotrūkis tarp šių žanrų nėra didelis.
Nepasakytume, kad žmonės pramogą renkasi pagal kainą. Kokybė, rengėjo ir vakaro žvaigždės vardas, patrauklus turinys - tokie yra pramogos pasirinkimo motyvai. Tai iliustruojantis pavyzdys galėtų būti grupės „Metallica" koncertas Vilniuje, į kurį ekonominio sunkmečio akivaizdoje buvo išparduoti bilietai į du koncertus sostinės „Siemens" arenoje, nors bilietai kainavo per 250 Lt.
Teatro lankomumą į viršų tempia pastaraisiais metais išpopuliarėjęs lengvosios komedijos žanras, kurio vienas pradininkų šalyje - jau keletą metų rodomas „Urvinis žmogus".
Žmonių susidomėjimas dramos teatrų spektakliais nemažėja, o komercinių teatrų spektaklių paklausa nuolat auga. Žiūrovai kartais ieško lengvo turinio spektaklių, kurie leistų jiems po darbo dienos ar savaitės atsipalaiduoti, pasijuokti iš kasdienybės ir nesigilinti į rimtesnes gyvenimo problemas.
- Ar pramoginių spektaklių bilietų kainos labai skiriasi nuo dramos teatrų spektaklių?
- Pramoginių spektaklių kainos maždaug trečdaliu didesnės nei dramos spektaklių. Dramos teatrai, palyginti su teatrų agentūromis, rengia kiek mažiau premjerų. Deja, jie neturi pakankamai pinigų premjerų reklamai.
Dramos teatrai turi daug labiau stengtis norėdami surinkti pilną žiūrovų salę. Jiems pavyksta pritraukti teatro mėgėjų būrį dėl gana gausaus - 20-30 spektaklių - repertuaro per mėnesį. Tuo tarpu komerciniai teatrai yra dinamiškesni, labiau tinkantys masėms ir labiau jų žinomi, nes jie turi daugiau galimybių reklamuoti savo spektaklius.
- Kurie dramos teatrai, kokie spektakliai mėgstamiausi?
Šiuo metu populiarūs gana retai rodomi E.Nekrošiaus ir O.Koršunovo spektakliai, tradiciškai daug žiūrovų sulaukia „Idioteatro" spektakliai, tarkim, jau minėtas „Urvinis žmogus", gana naujas tos pačios agentūros darbas „Ša, kalba mamos", kiti.
Tarp sėkmingiausių pastarojo pusmečio teatro renginių - Kauno dramos teatre pastatytas spektaklis „Palata". Jis tapo praėjusių metų balandžio mėnesio bilietų prekybos rekordininku - visi „Palatos" spektaklių bilietai buvo parduoti vos per 4 dienas.
- Ar pastaruoju metu nemažėja susidomėjimas kultūra?
- Apžvelgus 2010-uosius matyti, kad kultūrinis ir pramoginis gyvenimas suaktyvėjo - per 10 mėnesių renginių, į kuriuos platinome bilietus, skaičius išaugo net ketvirtadaliu. Teatro renginių skaičius augo ir pramoginiame teatre, ir dramos spektaklių srityje. Žmonės aktyviai domėjosi ir muzikos festivaliais bei koncertais, ypač garsių muzikos atlikėjų pasirodymais.
Matydami susidomėjimo teatru didėjimą, nusprendėme sukurti interneto svetainę - scenos gidą teatrai.lt. Čia galima rasti visą informaciją apie teatrą vienoje vietoje. Svetainėje teatrams suteikta galimybė skelbti naujienas, reklamuoti spektaklius, bendrauti su portalo lankytojais.
Žiūrovų mėgstamiausi spektakliai
Nacionaliniame dramos teatre: R.Cooney „Meilė pagal grafiką" (rež. A.Večerskis), A.Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę" (rež. Y.Ross), E.Ashley „Gaidukas" (rež. J.Smoriginas, M.Jampolskio monospektaklis), „Šilkas" (pagal A.Baricco, rež. B.Mar).
Jaunimo teatre: P.Vaičiūno „Patriotai" (rež. J.Vaitkus), P.E.Landi „Strip Man Show - viskas apie vyrus", M.Frayno „Triukšmas už kulisų" (abiejų rež. P.E.Landi), I.Menchello „Kapinių klubas" (rež. A.Latėnas), W.Shakespeare´o „Jei taip, tai šitaip" (rež. P.E.Budraitis), W.Shakespeare´o „Užsispyrėlės tramdymas" (rež. C.Graužinis).
Keistuolių teatre: K.Antanėlio, S.Gedos „Meilė ir mirtis Veronoje", „Paskutiniai Brėmeno muzikantai", „Taisyklė Nr.1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama" (pagal V.Ludwigo ir B.Heymanno muzikinį reviu), vaikiški - „Geltonų plytų kelias", „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas" (visų rež. A.Giniotis), „Mano senelis buvo Vyšnia" (pagal A.Nanetti, rež. A.Gluskinas), „Pati labiausia pasaka" (pagal lietuvių pasakas).
„Domino" teatre: S.Parulskio „Vilnius-Dakaras" (rež. K.Smoriginas), S.Sinclairo, A.McCarteno „Striptizo ereliai" (rež. A.Jakubikas), M.Gavrano „Mano žmonos vyras" (rež. K.Smoriginas), „Nuodėmių miestas" (pagal Woody Alleną, rež. O.Šapošnikovas), „Paryžiaus katedra" (pagal V.Hugo, rež. R.Marcinkus), „2 vyrai. 1 tiesa" (pagal. J.Griškovecą, rež. A.Gricius), R.Cooney „Šeimyninis įvykis" (rež. M.Slawinskis).
Rusų dramos teatre: M.Polio „Žydrasis rojus", F.Veberio „Kvailių vakarienė" (abiejų rež. M.Poliščiukas), R.Cooney „Nr.13" (rež. E.Murašovas), „Ana Karenina" (pagal L.Tolstojų, rež. E.Mitnickis), A.Gribojedovo „Vargas dėl proto" (rež. J.Vaitkus), M.Macevičiaus „Prakeikta meilė" (pagal P.Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės", rež. A.Jankevičius), populiarūs visi spektakliai vaikams.
Kauno dramos teatre: „Palata" (pagal A.Čechovą, rež. R.Kazlas), M.von Mayenburgo „Bjaurusis" (rež. V.Malinauskas), F.von Schillerio „Laimingi" (rež. A.Areima), A.M.Sluckaitės „Antigonė Sibire" (rež. J.Jurašas), E.E.Schmitto „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai" (rež. R.Banionis), B.Srbljanovic „Skėriai" (rež. R.Atkočiūnas), J.Smuulo „Svečiuose pas pulkininko našlę", I.Hagerup „Stiklinė arbatos su citrina" (abiejų rež. D.Juronytė), T.de Fombelle „Švyturys" (rež. G.Varnas).
Klaipėdos dramos teatre: M.Gavrano „Viskas apie moteris" (rež. D.Tamulevičiūtė), M.Gavrano „Viskas apie vyrus" (rež. A.Lebeliūnas), E.E.Schmitto „Paleistuvis" ir „Jausmų tektonika" (abiejų rež. P.Gaidys), F.Veberio „Vakarienė su idiotu" (rež. R.Atkočiūnas).
Šiaulių dramos teatre: C.Gozzi „Princesė Turandot" (rež. A.Giniotis), E.Rostand´o „Sirano de Beržerakas" (rež. A.Pociūnas), C.Goldonio „Viešbučio šeimininkė" (rež. R.Steponavičiūtė), B.Sabatho „Berniūkščių ruduo" (rež. K.Smoriginas), „Kova" (pagal F.Kafką, rež. P.Ignatavičius), „Blusyno pasakojimai" (vaikams, pagal G.Morkūną, rež. A.Gluskinas).
