Metraštis: R.Karvelis parengė unikalų dokumentinį filmą
Rimgaudas Karvelis mėgėjiška kino kamera įamžino Jaunimo teatro istoriją. Jis įsitikinęs, kad tik scenos beprotis gali filmuoti užkulisius ir saugoti medžiagą.
Sostinės Jaunimo teatras savo gerbėjus rytoj kviečia į didžiąją salę prisiminti teatro pirmojo kūrybos dešimtmečio.
77 metų aktorius R.Karvelis parengė unikalų dokumentinį filmą „Valstybinio jaunimo teatro metraštis". Tai pirmoji dalis, apimanti 1965-1975 metus, kai Jaunimo teatras vaidino Profsąjungų kultūros rūmuose ant Tauro kalno.
„Pirmasis spektaklis - Aurelijos Ragauskaitės režisuotas „Romeo ir Džuljeta". Jo dar nefilmavau, iš televizijos gavau porą minučių vaizdo.
Kitus spektaklius ir režisierius jau buvau pats filmavęs. Vytauto Čibiro „Atsigręžk rūstybėje", „Drakonas", Rolando Rastausko, dar moksleivio, pjesė „Lenktynių aitvaras", kurią režisavo Gintas Žilys, pirmieji Dalios Tamulevičiūtės spektakliai.
Daug prifilmavau, bet žiūrėjau, kokios recenzijos, kaip kritikai mūsų darbus vertino. Atrinkome vaizdų iš keliolikos įdomesnių spektaklių į pirmąją metraščio dalį. Ir nufilmavau, kaip dabar tie aktoriai pasakoja, prisimena.
Pradėjome jauni, o dabar jau visi senukai, bet rodome jaunus, gražuolius. Visur užrašome, kas ir kur, nes praeis 50 metų ir niekas nieko nebepažins.
Pranešame datas, kiek spektaklių suvaidinta - kad būtų rimtai pateikta teatro istorija. Dokumentą darome. Jokių fokusų. Kad suprastų ir tas, kuris anuomet nematė Jaunimo teatro. Kas atsimena, lyg sapne viską pamatys", - sakė R.Karvelis.
- Jūs pasakojate daugiskaita. Ar tai reiškia, kad metraštį kūrėte ne vienas?
- Turiu gerą montažininką ir gerą konsultantą. Vidmantas Gaigalas, Kino mėgėjų sąjungos pirmininkas, šalia manęs sėdi ir patarinėja, o Vincas Kubilius montuoja.
Aš pats parašau tekstą, kuris turėtų būti girdimas už kadro. Man V.Gaigalas sako: „Karveli, darom kiną, kiną. Kad nebūtų nuobodu. Nedarome laidos, nedarome paskaitos."
- Ar į Jaunimo teatrą, kai tik jis įsikūrė, jau atėjote su kino kamera?
- Filmuoti buvo mano hobis. 1970 metais prie Kino mėgėjų draugijos prisiglaudžiau, jie man paskolino kamerą. Teatras važiavo į Talino festivalį - filmavau dar nemokėdamas.
Paskui teatras pamatė, kad aš dirbu rimtai, - nupirko man kamerą „Krasnogorsk". Taip ir filmavau savo filmus kaip Jonas Mekas - su 16 mm juosta.
Teatro draugijos pirmininko pavaduotojas tada buvo teatrologas Aleksandras Guobis, jis palaikė Lietuvos teatrų iniciatyvą įamžinti savo istoriją. Teatro draugija pirko mums juostą, nes ji buvo brangi - iš savo kišenės artistas nebūtų įpirkęs. Apmokėdavo ir ryškinimą televizijoje.
Aš filmavau ir fotografavau kaip išprotėjęs. Ir saugojau.
Vėliau televizijoje mano filmuotus kilometrus perkėlė į vaizdo juostas, iš jų - į kompaktinius diskus.
- Kaip reagavo kolegos, kai pradėjote juos filmuoti?
- Iš pradžių netikėjo. Paskui parodydavau nufilmuotus gabaliukus. Jiems pasidarė įdomu. Dar per televiziją parodė. Pasakiau: „Vyrai, nevenkit manęs, nufilmuosiu ir ateityje ką nors iš to padarysiu."
Kadaise, dar sovietmečiu, mačiau per televiziją rusų teatro metraštį. Dabar vis žiūriu televiziją ir vis laukiu - gal pakartos. Dvidešimt dalių po valandą vakarais rodė.
Pamačiau nufilmuotą gyvą Konstantiną Stanislavskį. Vadinu gyvu, nes nufilmuotas, juda. Pamačiau gyvą Vsevolodą Mejerholdą, gyvą Solomoną Michoelsą - kaip jis karalių Lyrą vaidino. Pamačiau gyvus Vasilijų Kačialovą, Michailą Tarchanovą, Ivaną Moskviną.
Tada ir sugalvojau, kad reikia daryti Jaunimo teatro metraštį. Rusai turi daug filmuotos medžiagos. O lietuviai? Lietuvių teatro pradžia visai nenufilmuota. Juozas Vaičkus pastatė pirmą profesionalų spektaklį Lietuvoje, o jo turime tik porą nuotraukų.
Boriso Dauguviečio gal gabaliukas yra, Romualdo Juknevičiaus yra. Juozą Miltinį nufilmavo į senatvę, o jauno J.Miltinio neturime. Akademinis - dabar Nacionalinis - teatras apie save nieko neturi. 70-metį šventė - net nepatogu. Dabar jaunimas nežino, kaip vaidino Stepas Jukna, Monika Mironaitė, net Henriko Kurausko nežino. Sakau, nors apie Jaunimo teatrą padarysiu filmą. Visus pažįstu, man lengva daryti.
Jaunimo teatrui 2016 metais bus 50. Prašom - penkias dalis po valandą kino metraščio galima padaryti. Atrinkau montuoti 12 ar 13 valandų. Anksčiau namie pats montuodavau: ranka suku, atsirenku, kerpu ir pats klijuoju. Vargas būdavo. Dabar montuojame kompiuteriu.
Antroje metraščio dalyje ateis D.Tamulevičiūtės dešimtukas, ateis Eimuntas Nekrošius. Bus ir Gytis Padegimas, Nataša Ogaj. Įdomu!
Savo archyvą visiems už dyką daliju, nes gavau stipendiją. Aš ne sukčius, neprageriu. Dirbu ir daliju medžiagą. Ir seansas Jaunimo teatre - nemokamas.
Aktorius - aistringas metraštininkas
Skirmantas Valiulis, kino kritikas
„Koks velnias mane nešė į tą galerą?" - klausinėja R.Karvelis spektaklyje „Skapeno klastos", kuriuo užbaigia mielą valandos trukmės filmuką apie Jaunimo teatrą 1965-1975 metais. Greta darbo teatre dar fotografavo ir filmavo. Jei ne ta archyvinė galera, iš ko būtų taip gyvai atkūręs teatro istoriją? Įtikinamiau atrodo ir šiuolaikiniai komentuotojai - aktoriai, režisieriai, net pats R.Karvelis, kai fone matai krutančius epizodus iš senųjų spektaklių, o vėliau atsiranda ir sinchronas su spalva. Kad taip visi teatrai būtų turėję po tokį aistringą metraštininką!"
LRYTAS.LT
