Nuo legendos apie vaiduoklius pasakojimo iki Atminimo sienos atidengimo – taip garbingą 90 metų sukaktį vakar šventė Kauno valstybinis dramos teatras. Pirmojo profesionalaus šalies dramos teatro istorija prasidėjo 1920 metų gruodžio 19-ąją režisieriaus Juozo Vaičkaus spektakliu „Joninės”.
Šventinį sekmadienio vakarą publika sužinojo ne vieną pamirštą ar nežinomą Kauno dramos teatro istorijos faktą. Susirinkusieji labiausiai domėjosi Aušros vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslo, sukurto 1972 metais Jono Jurašo statytam spektakliui „Barbora Radvilaitė”, istorija.
Domino ir greta jo rodomas iš Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus pasiskolintas aktorės Rūtos Staliliūnaitės vilkėtas Barboros Radvilaitės kostiumas. Jos karūna gauta iš Lietuvos teatro muziejaus. Iš anapilin jau iškeliavusio aktoriaus Kęstučio Genio namų buvo pasiskolintas ir Žygimanto Augusto kostiumas.
Teatro žmonės taip pat rado saugyklose išlikusias režisieriaus Gyčio Padegimo 1991 metais pastatyto spektaklio „Ilga Kalėdų vakarienė” dekoracijas, kostiumus, rekvizitus. Iš jų sukurta vaidinimo mizanscena. Ši ekspozicija – ne vienus metus teatre planuoto įkurti muziejaus užuomazga.
Per šventę buvo atidengta ir Atminimo siena. Joje įamžintos iškiliausių teatre kūrusių ir tebekuriančių aktorių, režisierių, scenografų, kompozitorių, dramaturgų pavardės.
Prieš pat jubiliejų dienos šviesą išvydo ir knyga „Kauno valstybiniam dramos teatrui – 90”. Jos sudarytoja 58 metų teatrologė Elvyra Markevičiūtė atsakė į „Lietuvos ryto” klausimus.
– Leidiniai apie Kauno valstybinį dramos teatrą pasirodo vos ne kas penkerius metus. Ar dar galima rasti nežinomų teatro istorijos faktų?
– Ištaisiau anksčiau pateiktoje teatro istorijoje buvusius netikslumus. Radau ir iki šiol nežinomų faktų. Apžvelgdama medžiagą galiu tvirtinti, kad visas Kauno dramos teatro gyvenimas – tarsi intriguojamas detektyvas.
– Kokios šio detektyvo detalės intriguoja labiausiai?
– Daugelis teatro gerbėjų, ypač jaunesnės kartos, galbūt nežino, kad teatras iš pradžių veikė tuomečiuose rusų Miesto teatro rūmuose (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Čia 1920 metais Lietuvos meno kūrėjų draugija įsteigė Dramos ir operos vaidyklą.
Į dabartinį pastatą Laisvės alėjoje teatras buvo perkeltas 1959 metais. Prieš penkerius metus išleistame teatro leidinyje teigiama, kad teatras ėmė veikti buvusiame kino teatre „Kapitolijus”. Iš tikrųjų kino teatras vadinosi „Metropolitain”.
– Tyrinėjote ir garsiausią teatro legendą, bylojančią, kad jame iki šiol klaidžioja nusižudžiusio pastato savininko vėlė. Galbūt ją pavyko pamatyti ir jums?
– Teatre naktį esu dirbusi ne kartą. Vaiduoklis manęs savo apsilankymu nepagerbė. Jį neva mačiusieji pasakojo apie vyro šmėklą. Renkant medžiagą knygai teatrą pasiekė iki šiol nematytos buvusių kino teatro savininkų Boriso Kuprico ir jo žmonos fotografijos.
Pavyko rasti ir pranešimą iš praėjusio amžiaus spaudos. Iš žinutės galima spręsti, kad teatre 1933 metais pirmiausia nusižudė savininko žmona. Yra versija, kad vėliau tą patį padarė ir jos vyras. Tačiau tai dar neišsiaiškinta. Šios tragedijos priežastis galėjo būti patirtas bankrotas. Teatre esą nuo tada gali vaidentis savižudžių pora.
– Leidinyje panaudojote ir su teatru glaudžiai susijusio ir kritinius straipsnius rašiusio Balio Sruogos tekstus bei Juozo Tumo-Vaižganto kalbą, pasakytą šventinant Valstybės teatrą. Ar jie aktualūs ir šiandien?
– B.Sruogos straipsnis „Teatro raida” ir J.Tumo-Vaižganto kalba yra lyg savotiškos programos, kviečiančios teatrą tarnauti visuomenei, kelti kultūros lygį. Pagrindinė J.Tumo-Vaižganto pasakyta mintis – „Aukštyn širdis”.
Visa tai aktualu ir šiandien. Tačiau iš išlikusių to laiko amžininkų atsiminimų aiškėja, kad, nepaisant deklaruotų aukštų idealų, publika ir tada mieliau lankydavosi komedijose, lengvo turinio spektakliuose.
Uždraudė rodyti paveikslo kopiją
Aušros vartų Švč.Mergelės Marijos, kuriai, pasak legendos, buvo suteikti Barboros Radvilaitės bruožai, paveikslo kopija kurta specialiai 1972 m. režisieriaus J.Jurašo statytam spektakliui „Barbora Radvilaitė”.
Spektaklio peržiūros metu sovietinė cenzūra ne tik liepė iškupiūruoti aktorių tekstus, rečiau minėti žodį „Lietuva”, bet ir neleido rodyti tautos religingumą simbolizavusio paveikslo kopijos. Dėl šio pastatymo J.Jurašas neteko darbo ir po dvejų metų emigravo į JAV. Nepaisant draudimų, paveikslas teatre buvo išsaugotas.
J.Jurašui grįžus iš emigracijos, teatro darbuotojai paveikslą jam padovanojo. Režisierius jį saugo savo sodybos Merkinėje kluone. Teatro jubiliejaus proga J.Jurašas paveikslą paskolino teatrui.
