Šie metai Lietuvos teatrui - ypatingi. Jubiliejus ir sukaktis mini Nacionalinis dramos, Nacionalinis operos ir baleto, Kauno dramos, Panevėžio J. Miltinio, Kauno muzikinis, Vilniaus mažasis teatrai, į jubiliejinį sezoną įžengė ir Melpomenės tarnai Šiauliuose.
Svarbiausia data - 2010 m. gruodžio 19 d. sukanka 90 metų, kai Kaune įvyko pirmoji Valstybės teatro premjera, Juozo Vaičkaus režisuotos Hermanno Zudermano „Joninės". Bet šįsyk ne apie šventines nuotaikas, o apie problemas, kurios graužia mūsų valstybinius teatrus.
Dar nė neprasidėjus sezonui didžiausias skandalas įvyko Panevėžio J. Miltinio teatre. Naujasis kultūros ministras Arūnas Gelūnas debiutavo valstybinių teatrų sektoriuje: legendinio Panevėžio teatro vadovu skyrė aktorių Laimutį Sėdžių. Bet pastarasis iškrėtė beprecedentį akibrokštą ir jau po dviejų „vadovavimo" dienų įteikė ministrui kategorišką atsistatydinimo pareiškimą.
Istorija nutyli šio ne tik Panevėžyje populiaraus aktoriaus ir aktyvaus savojo miesto tarybos nario tikruosius motyvus, paskatinusius jį taip pasielgti. Regis, tai ne visiškai suvokė ir jis pats. Bet netrukus vykęs konkursas dėl Nacionalinio dramos teatro (NDT) vadovo pareigų teatrališkumu užtemdė ir J. Miltinio teatro vadovo rinkimų akibrokštą. Dėl teisės šeimininkauti svarbiausio mūsų valstybinio teatro scenoje ir jo rūmuose buvo grumiamasi taip, tarsi tai būtų politinė kova dėl įtakingo valdžios posto. Dėl teisės sėdėti vadovo krėsle antrą penkerių metų kadenciją ligšiolinis NDT vadovas aktorius Adolfas Večerskis kovojo aršiai ir išradingai, pasinaudodamas ir žiniasklaida, ir virtualiomis priemoVnėmis, ir viešais savo rėmėjų pareiškimais. Neliko jam skolingi ir oponentai, išdrįsę dėl svarbiausios šalies dramos scenos reikalų kreiptis pritarimo net į Prezidentę.
Tokiu būdu visuomenei buvo pademonstruotos teatrinės aistros, tiesiogiai nesusijusios su teatrų scenos veikla ir intensyvumu nepalyginamai pranokstančios tai, ką savo scenose pastaraisiais metais teatrai rodo žiūrovams. Šią ne itin grakščių teatro peripetijų panoramą papildo anksčiau vykusi Kauno dramos teatro vadovų neorganiška kaita, juridiniai kivirčai dėl to, kas ir kaip vadovaus Klaipėdos muzikiniam teatrui, taip pat Klaipėdos dramos teatro sugriuvusių rūmų bėdos. Žiniasklaidoje netyla triukšmas ir dėl neskaidrios finansinės veiklos įtarimų Nacionaliniame operos ir baleto ir Valstybiniame jaunimo teatruose.
Visuomenė ir žiniasklaida jau seniai taip garsiai ir aistringai diskutavo dėl Lietuvos teatrų problemų. Visa tai, be abejonės, nepakėlė mūsų teatrų prestižo visuomenės akyse. Net ir Prezidentūros atstovų pareiškime šia tema aiškiai pasakyta, kad mūsų valstybinių teatrų sistema akivaizdžiai subrendo permainoms.
Patyrę teatralai puikiai žino, kad kiekvienas kolektyvinės kūrybos reiškinys, taip pat ir teatras, miršta tik iš vidaus, pristigęs savyje gyvybingų kūrybos galių. Taip pat žinoma, kad kiekvieno teatro ir kiekvienos teatro sistemos bet kurios krizės priežastys įsišaknijusios viename lygmenyje ir tik vienoje profesijoje - būtent aktoriaus.
Dar 1929 m. Valstybės teatro įstatymu buvo nustatyta, kad Valstybės teatro aktorius yra valstybės tarnautojas, turįs visas šiam luomui derančias teises ir privilegijas. Tuo metu tai buvo garbingas valdžios gestas, suteikiantis teatro menininkams, garsinusiems scenoje jaunos Lietuvos valstybės idėją, deramą vietą to meto visuomenėje. Laikui bėgant ir santvarkoms keičiantis, valdžios ir valstybinių teatrų artistų santykiai išliko tokie patys, bet jų esmė neišvengiamai išsigimė. Aktoriai tapo biurokratais.
Kiek vaidinančių aktorių - teatrų scenose, kabaretuose, kino ir televizijos ekranuose - iš viso yra Lietuvoje? Dramos teatro artistų, neskaičiuojant muzikinių teatrų dainininkų ir šokėjų, labai nedaug, t. y. mažiau nei pusė tūkstančio. Jeigu skaičiuotume tik valstybinių teatrų nuolatinių trupių aktorius, būtų dar mažiau, iki trijų šimtų.Taip pat ir žiūrovų, nuolat lankančių valstybinių teatrų spektaklius, skaičius, ypač periferijos teatruose, yra labai menkas ir nuolat mažėja.
Paradoksalu, kad aktoriai Lietuvoje ligi šiol neturi scenos meno kūrėjui tinkamo statuso, šį statusą atitinkančių teisių ir socialinių garantijų. Neturi, nors seniai galėjo turėti. Neturi, nes bet kurioms realioms reformoms valstybinių teatrų srityje priešinasi dešimtmečių išugdytas Lietuvos valstybinių teatrų artistų biurokratinis instinktas. Instinktas, kuriam veikiant pagrindiniu prioritetu tampa pareigybių vykdytojo inercija, o visavertė, neformali kūryba virsta neprivaloma ir dažniausiai trukdančia aplinkybe.
Lietuvos teatrų aktoriai gyvuoja ir kuria labai nevienodomis sąlygomis. Pavyzdžiui, sostinės scenų artistų kūrybiniai likimai esmingai skiriasi nuo tų, kurie visą savo gyvenimą paaukojo periferijos scenoms. Kai kuriems pavyksta prasimušti į „teatro eksportą": su elitiniais pastatymais ilgai klajoti po užsienį prestižinėse gastrolėse ir po garsius festivalius. Dar kai kas pasirenka pramogų verslą - švaisto savo talentus ir profesinius įgūdžius už vienkartinį uždarbį. Bet visus juos jungia viena: visiška nežinomybė dėl ateities ir realios (nekalbant jau apie orią ir garbingą) padėties mūsų visuomenės socialinėje struktūroje nebuvimas. Trumpiau tariant - nei garbės, nei orios senatvės.
Viso to nesugebėjo išspręsti ir pusantro dešimtmečio pačių teatralų brandintas Teatrų ir koncertinių organizacijų įstatymas, priimtas 2004 m. Jame ligi šiol aiškiai nesuformuluota, kas yra valstybinė teatro meno politika ir kaip ji privalėtų būti realizuojama valstybiniuose teatruose. Taip pat lieka neaišku, koks yra Nacionalinio teatro išskirtinumas, be išskirtinio finansavimo atskira biudžeto eilute. Valstybinio teatro vadovo rankose sutelkus visą tos įstaigos administracinę, ūkinę ir kūrybinę valdžią, sukurta tvarka, patogi tik vienai institucijai - Kultūros ministerijai. Bet praktika parodė, kad tokia „tvarka" yra palankesnė kaip įvairių pažeidimų ir piktnaudžiavimų dirva, o ne erdvė visavertei meninei kūrybai gimti. Todėl teisūs tie (taip pat ir Prezidentūroje), kurie mano ir sako, kad Lietuvos valstybinių teatrų krizės priežastys - ne personalijos, bet ydingai susiklostę valstybės ir valstybinių teatrų santykiai, valstybinių teatrų sistema.
Ir patys valstybinių teatrų artistai jaučia ir supranta, kad prieitas liepto galas, kad toliau gyvuoti atliekant artisto-biurokrato visuomeninį vaidmenį neįmanoma - tai neturi perspektyvų. Tačiau teatro visuomenė vis dar naiviai mano, kad jos ir visos valstybinių teatrų sistemos problemas gali ir privalo ištaisyti tik valdžia, o ne patys teatralai. Tik tuomet, kai bus subręsta profesiniam ir pilietiniam savarankiškumui šioje srityje, bus galima tikėtis realių reformų. Ir kai pagaliau gims nauja Valstybės teatro idėja... Jeigu apskritai kada nors dar sykį taip bus.
IQ
