Kristina Kučinskaitė
„Šokis tolsta nuo šokio", - interviu uostamiesčio dienraščiui sakė choreografė Agnija Šeiko, viena iš šiuolaikinio meno festivalio PLArTFROMA organizatorių. Ir iš tiesų - menų sintezė nėra naujovė, o nuolatinė žanrų gravitacija artyn vienas kito kartais nebeleidžia atpažinti, kuris iš jų kūrinyje yra vyraujantis: „tai panašu į tai, bet nėra tai"... Penktąjį kartą vykusioje PLArTFORMOJE netrūko reginių, kuriuose suliejami skirtingi žanrai. Dar neatvėsus atsiminimams apie festivalį, pabandykime apčiuopti pagrindinius jo akcentus.
Nuo kino iki cirko
Po metų pertraukos šiuolaikinio meno mylėtojus vėl sukvietęs festivalis išmėgino naujos kultūrinės uostamiesčio erdvės - „Švyturio menų doko" sales. Čia jau kurį laiką vyksta įvairiausi kultūriniai renginiai - nuo elektroninės operos, iki pradedančiųjų poetų kūrybos skaitymų ar alternatyvių muzikos grupių koncertų...
PLArTFORMA - tai festivalis, kurio vardas siejamas su taip kruopščiai parengta programa, kad ji dar nė karto nenuvylė publikos. Nors kaskart priverčia ją sukti galvą, kad suvoktų nebylias šiuolaikinio šokio spektaklių siužetines linijas, bet leidžia ir mėgautis teatro sąlyčiu su kitomis meno formomis.
Šiemet suintrigavo naujojo cirko spektaklis, šokiui skirta kino programa, jau nekalbant apie smalsumą ir laukimą, kuriuo buvo apsiaustas bendras ispanų (Manantiales ir Tranvia teatrai) ir lietuvių (Kauno šokio teatras „Aura") tarpdisciplininis spektaklis „Atvirų akių panoramos", vėliau rodytas XX tarptautiniame modernaus šokio festivalyje Kaune.
Klaipėdoje žiūrovų netrūko, nors Agnija Šeiko apgailestavo, kad apsilankė mažokai studentų - juk jiems, ypač studijuojantiems menus, turėtų būti aktualu justi meno pulsą.
Vieta skleistis anarchijai
Spektaklį „Atvirų akių panoramos" sunku priskirti kokiai nors kategorijai - jame pynėsi dainavimas, šiuolaikinis šokis, didžiuliame ekrane be paliovos slinko tekstai, o kartu su vyksmu scenoje buvo galima gėrėtis keistais rituališkais šokiais vaizdo siužete iš nepažįstamo miesto gatvių.
„Atvirų akių panoramos" labai fragmentiškos, vienas segmentas keitė kitą, susidarė įspūdis, kad spektaklis - tai etiudų rinkinys, kuriuo siekiama demaskuoti miesčioniškai patogų ir bukinamai banalų kapitalistinį rojų. Vienas segmentas - vienas akies mirksnis, spėjantis aprėpti visuomenės tuštybę, individo kovą su savimi, prasidedančią bandant permąstyti kasdieninius savo tvarkingo gyvenimo vaidmenis ir t. t.
Spektaklis prasidėjo minoriška gaida. Prieblandos gaubiamoje scenoje somnambuliškai judėjo nuogi atlikėjai su ilgų juodų plaukų perukais, kurie dengė ne tik veidus, bet ir „cenzūruotinas" kūno vietas. Nerimo ir didėjančios įtampos nuojauta įaudrino jusles, tiesa, tai įtampai taip ir nebuvo leista perdegti. Turbūt tai atvaizdas kasdienybės, kurios mechaniškai tiksinčio, iš pažiūros sveiko organizmo krumpliaračiai yra surūdiję, o spyruoklės atsileidusios...
Kardinaliai priešingą įspūdį padarė finalinė scena - tie patys nuogi atlikėjai, nutvieksti ryškios auksinės šviesos, apimti ekstazės gosliai dorojo egzotiškus vaisius, dalydamiesi jau prakąstais, valgydami nekultūringai, iš saujos, sultims tekant per smakrą, lašant ant krūtinių. Šie kūnai tryško jusliškumu, tokiu stipriu, kad jis buvo beveik fiziškai juntamas. Tokia galėtų būti galios struktūrų reglamentuojamo, baimės saistomo pasaulio antitezė - gyvenimas, kuriame tai, kas tikra ir teisinga, kyla iš sielos (neatsiejamos nuo erotiško kūno) gelmių.
Anonimiškojo kolektyvo gebėjimas sužadinti įtampą, bet neleisti jai pratrūkti, be paliovos kaitalioti vaidmenis - savaip žavėjo, bet pati spektaklio idėja sukėlė dvejopus jausmus. Viena vertus, labai angažuotas turinys nėra blogai - tai gyvas menas, siekiantis reakcijos, raginantis plačiau atmerkti akis. Tai skatinimas kovoti už gyvenimą, išsilaisvinti iš tramdomųjų marškinių, kuriuos patys užsivilkome, susivilioję pigiais blizgučiais... Kita vertus, prifarširuotas anarchistinių žinučių (pavyzdžiui, „mergaičiukė yra skatinimasis veiksnys diktatoriškame malonumų valdyme"), reginys galėjo kelti ir susierzinimą. Tokiais tekstais, regis, flirtuojama su stereotipiniais vartotojais, tačiau primityvūs šūkiai yra ne visiems įdomūs... Pasipriešinimo propagandą galima palyginti su plytomis, aklai svaidomomis į vitrinas (nes jose išdėlioti kapitalistinio pasaulio turtai, viliojantys ir apakinantys...). Sąmoningam žmogui norisi ne riaušių, o konstruktyvių idėjų, kad žinotų, ką jam daryti, kurlink pasukti.
 |
| „Nutolę toliai“ spektaklyje, minimalistinėmis raiškos priemonėmis buvo atkurtas itin paveikus Pauliaus Širvio eilėraščių pasaulis. |
Vertėtų paminėti ir asmenybes, kurios buvo pasirinktos kaip spektaklio pamatas - tai ispanų poetas Frederico Garcià Lorca ir avangardinio kino pradininkas Jonas Mekas. Abi personalijos čia palygintos tuo atžvilgiu, kad tam tikru savo gyvenimo etapu gyveno toli nuo namų, kapitalistinio pasaulio šerdyje - JAV, ir stipriai jautė priešpriešą tarp gamtos ir civilizacijos. Tiesa, tuo palyginimą derėtų ir baigti, nes Lorcos poezija buvo pernelyg laisva ir drąsi, todėl poetą „tyliai" sušaudė. O Mekas, gal ir pats to nenorėdamas, galiausiai tapo tam tikru prekiniu ženklu. Tad šis pamatinis spektaklio „polius" kėlė tam tikrų abejonių... Tiesa, jas galėtų išsklaidyti prielaida, kad ispanų menininkai tiesiog nežino, koks Jono Meko kulto mastas Lietuvoje...
Pauliaus Širvio renesansas
Šio poeto kūryba pastaruoju metu tarsi atrandama iš naujo - visai neseniai „Švyturio menų doke" jo eiles skaitė aktorius Rolandas Kazlas.
PLArTFORMOJE Širvio poezija tapo Cezario grupės spektaklio „Nutolę toliai" pagrindu: tekstas, siužetas ir dvasia... Kukli scenografija - suoliukas ir kintantis apšvietimas. Penki aktoriai. Ir Širvio eilėraščiai. Kartais poezijos deklamavimas gali sukelti abejonių - juk garsiai kažkam eilėraštį skaitantis žmogus tarsi „užantspauduoja" jį savo intonacine interpretacija, kuri tampa siena tarp žmogaus ir į jį besiliejančios poezijos. Cezario Graužinio režisuotame spektaklyje taip nenutiko. Eilėraščiai buvo „intonuojami" atvirai, nuoširdžiai, vietomis liūdnai, o vietomis skaidriai. Tiek kartų mediniais liežuviais mokyklose belsti posmai tarsi nusipurtė privalomos „vadovėlinės" literatūros sąstingį ir išsiliejo su įkvepiančiu gyvumu.
Stebintiems ir klausantiems atsivėrė dar nematytas Širvio pasaulis - vyriškas, tiesmukas, kartu šiurkštus ir jautrus, patriotiškas, romantiškas, net naivus. Juk toks ir yra tikras žmogus, nebijantis savo minčių ir jausmų, nesidangstantis kitų patirtimi. Širvio eilėraščių herojaus jausmai nuolat įsiaudrinę - nesvarbu, ar jis stebi naktinį dangų, ar kalbasi su mylimąja, ar mintija apie jūrą... Jo jausmai dažniausiai įrėminti mums visiems pažįstamo krašto peizaže - tai tos pačios „lietuviškos" žvaigždės, kurios žymi dangaus skliauto dugną ar atsispindi vandenyje, tie patys medžiai, kraštuojantys horizontą ar kiemą. Viskas sava. Viskas paprasta. Turbūt dėl to paprastumo poeto eilių esmė jaučiama taip aiškiai, o paliečia taip giliai.
Cirkas ir vienatvė
Paskutinis renginys, kuris reikalauja atskiro atidesnio žvilgsnio, - tai trupės Les Choses de Rien spektaklis „Burbulas" (Prancūzijos kultūros centro dovana). Naujasis cirkas artimesnis teatrui ar moderniam šokiui - su tradiciniu cirku jį dažnai sieja tik ištreniruoti artistų kūnai. Tiesa, šiame spektaklyje tam tikru tradicinio cirko sinonimu tapo jo scenografija - monospektaklis buvo „apvožtas" skaidria plastikine sfera (tradicinės cirko palapinės atitikmuo), jo veiksmą ryškiai apšviestoje apskritoje „scenoje" (nuoroda į tradicinio cirko areną) buvo galima stebėti iš bet kurios vietos. Steriliame, naujųjų komunikacinių technologijų prikimštame „burbulo" viduje atlikdamas kasdienškus ritualus judėjo trupės įkūrėjas, spektaklio koncepcijos autorius ir atlikėjas Boris Gibe.
Vienatvė, atotrūkis nuo kitų individų ir nuo realybės, priklausomybė nuo modernių technologijų yra pagrindinės temos, dominančios šį kūrėją.
„Burbulas" - tai izoliacija, uždarumas, atsiribojimas. Aktorius iš pradžių įkliūna į burbulą, o vėliau pats virsta burbulu.
 |
| Izoliuotoje sferoje vykęs Prancūzų trupės spektaklis „Burbulas“ koncentravosi į naujųjų technologijų sąlygojamą visuomenės uždarumą. Pauliaus Sadausko nuotraukos |
Trupės įkūrėjas pasakojo, kad cirko meną pradėjo praktikuoti būdamas 10 metų. Kiekvienas atostogas praleisdavo cirke, tobulindamas įgūdžius: „Prancūzijoje cirko tradicijos labai stiprios, turime apie 500 cirko mokyklų, tarp jų ir nacionalinę cirko mokyklą, ir nacionalinį cirko centrą", - sakė Gibe. Šalyje daug cirko šeimų, kurios atžaloms perduoda amato tradiciją.
Iš istorijos žinome, kad tradicinio cirko silpnėjimas pasaulyje buvo siejamas būtent su jo uždarumu, kai visos paslaptys laikomos šeimos nuosavybe.
Vis dėlto tradicinis cirkas Prancūzijoje išlaiko lyderio pozicijas: „Tradicinis cirkas yra populiaresnis už naująjį, bet naujasis yra populiaresnis už tradicinį teatrą... Teatrai kviečiasi naujojo cirko trupes, kad jos praplėstų jų diapazoną, - aiškino kūrėjas. - Cirko dramatinė raiška, kūno kalba yra kur kas patrauklesnė, ekspresyvesnė."
Gibe savo trupę įkūrė būdamas vos 20 metų. „Burbulas" yra antras jo spektaklis: „Man visada atrodė aktualu kalbėti apie vienatvę, nes ji - tai kalėjimas, iš kurio negalima pabėgti. Šiuolaikinis bendravimo būdas irgi daro mus vienišus - telefonas, pokalbis internete, atrodo, tu nepaliaujamai bendrauji, bet esi galbūt kaip niekad vienišas. Ir aš jaučiu vienatvę, atotrūkį nuo pasaulio kasdienybėje. Mane kamuoja klausimas, kaip suvaldyti savo erdvę, kaip būti su kitais čia ir dabar", - savo kūrybos principus atskleidė Boris Gibe.
Festivalis PLArTFORMA, regis, irgi yra nusiteikęs išsklaidyti vienatvės liūdesį...
