Pašnekesys su naujuoju Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovu, režisieriumi Romualdu Vikšraičiu.
Kadaise esate sakęs, kad ateina laikas keistis. Ar tai ir buvo pagrindinis postūmis, apsisprendžiant atvykti į Juozo Miltinio dramos teatrą?
Dar 1983 metais, kai išėjau iš Klaipėdos dramos teatro, supratau, jog teatrui reikalingos reformos, kad reikalingas kitoks požiūris į šią instituciją. Teatras negali būti ramybės uostas. Teatras - neramių žmonių įstaiga.
Kokių reikia reformų? Gal ne reformų, o naujo etapo, kuriame būtina peržiūrėti režisūros ir aktorystės santykį. Dauguma režisierių nebesuka galvos dėl aktorių kvalifikacijos: jie dirba su tais aktoriais, kurie gali įgyvendinti jų sumanymus. Aktoriaus kvalifikacija kyla tik nuolatos vaidinant. Jei aktorius pats nesistengia tobulėti, tai po kiek laiko tiesiog praranda kvalifikaciją. Pagaliau - rami, garantuota aktoriaus vieta teatre tiesiog užmigdo jį kaip kūrėją.
Man Panevėžio J. Miltinio dramos teatras panašus į didžiulį laivą, didesnį net už savivaldybės pastatą, o aš čia esu tam, kad tas laivas plauktų. Nemanau, jog tai lengva užduotis. Bet man svetima ramybė. Turiu patyrimo ir žinių, kurias įgijau padėdamas iš Marijampolės pasitraukusiai kūrybinei teatro grupei, vėliau įkūrusiai „Elfų teatrą".
Kūrėjai dažnai būna nesuprasti ir neįvertinti savo laiko. Taip jau yra. Juk J. Miltiniui irgi reikėjo daug laiko, kad jį išgirstų ir suprastų. Manau, kad J. Miltiniui prireikė daug jėgų, kol šis teatras atsirado: jis savo jėgomis iškovojo, sukūrė šią erdvę. Laikui bėgant, šioje erdvėje subrendo nauji poreikiai. Žinau, kad dirbti privačiame teatre - išlikimo klausimas: kiekvieną dieną privalai galvoti apie pristatomo meno kokybę ir vertę, nes tik nuo žiūrovų priklauso, ar sulauksi kitos dienos. Tada klausiu savęs, kodėl valstybiniame teatre dirbantieji, kurie turi viską: pinigų, patalpas, garantijas, yra nepatenkinti. Ko jiems trūksta? Štai tada ir susimąstau, kam tarnauja menas, kokius ir kieno poreikius tenkina kūrėjai?..
Ar nebuvo gaila palikti „Elfų teatrą"?
Manau, kad „Elfų teatras" jau taip sustyguotas, kad gali gyventi ir be manęs. Esu už permainas - tiek išorines, tiek ir vidines. Žinau, kad Lietuvoje yra daug gražaus kūrybingo jaunimo, kurie neturi darbo. Turbūt dėl to ir atsirado „Elfų teatras". Laikui bėgant, pajauti, kad galima kai ką daryti ir tokiu būdu judėti į priekį. Todėl siekiu permainų ir pats nebijau keistis. Ateis laikas ir man teks palikti Panevėžio teatrą. Noriu būti ramus, kad padariau maksimaliai viską, ką galėjau.
Kokią matote teatro misiją šiandien?
Į šį klausimą man teks atsakyti kasdieniu savo darbu. Tikiu, jog kultūra visų pirma reikalinga tam, kad žmogus neišnyktų kaip rūšis. Žiūrėdamas kai kuriuos komercinių teatrų spektaklius, jaučiuosi lyg būčiau iš kitos planetos, nes tokiuose pastatymuose dažnai neįžvelgiu jokių vertybių, jokio meno. Pažiūrėjus tokį „meną", kyla klausimas, kaip mums, valstybiniam teatrui, pateikti savo kūrinius ir kokie jie turi būti... Ar turi teisę teatras tenkinti tik žemiausius visuomenės poreikius? Manau, kad ne. Pirmiausia reikia peržiūrėti ne vertybes, o savo požiūrį į jas.
Kokių darbų, tapęs vadovu, imsitės pirmiausia?
Mano credo - nėra didelio meno: arba jis yra, arba ne. Sieksiu išjudinti teatro laivą į dvasinį kruizą, kuriame kiekvienas dirbantysis kvies žiūrovą į kūrybinę kelionę. Kiekvienas laivo sraigtelis privalės garantuoti, kad kelionė būtų sėkminga: tiek keleiviui - žiūrovui, tiek pačiai įgulai. Jau žinau, jog teatre ne visi sraigteliai yra savo vietose, todėl reikia kai ką persukti.
Panevėžio teatras, kaip traukos centras, turi būti ryškesnis, matomesnis. Būtų smagu, kad eismas gatvėje prie teatro vyktų veidu į jį, o ne atvirkščiai.
Teatras - visų mūsų nuosavybė. Mes privalome atiduoti duoklę tiems, kurie moka už mums suteiktą galimybę kurti.
Sakėte, kad vienas lauke - ne karys. Kokia bus Jūsų komanda? Kaip ketinate keisti teatro organizacinę struktūrą?
Sieksiu surasti bendrą kalbą su Meno taryba. Privalau suaktyvinti jos veiklą, kad žiūrovą pasiektų tik aukštos kokybės spektakliai.
Keista, kad teatre tik vienas žmogus atsakingas už spektaklių pristatymą. Man rodos, šį darbą turėtų dirbti visa rinkodaros komanda iš 5 ar 6 žmonių. Kol to nėra, sunku tikėtis reklamos įtaigumo, viešųjų ryšių aktyvumo, žiniasklaidos dėmesio.
Būtina organizuoti meno techninio personalo - šviesos dailininkų, garso režisierių ir kt. - komandiruotes į kitus šalies bei užsienio teatrus. Reikia semtis naujos patirties bei įgūdžių. Mano galva, techniniai darbuotojai turėtų dirbti kaip kūrėjai, o ne tik kaip amatininkai.
Teatre pasigedau ir naujų šiuolaikiškų technologijų, kurios pasitarnautų kuriant spektaklius.
Nėra žmogaus, kuris būtų atsakingas už darbą su teatro rėmėjais. Mūsų uždavinys - išlaikyti nuolatinius rėmėjus. Todėl sieksiu suburti teatro rėmimo komandą.
O kokios permainos laukia kūrybinių darbuotojų - aktorių?
Trupėje nėra didelė aktorių amžiaus įvairovė, taip pat netolygus vyrų bei moterų santykis. Manau, neteisinga, kai repertuarą „veža" keli aktoriai. Tokią padėtį būtina keisti. Mano pareiga - sudaryti sąlygas visiems aktoriams kurti ir dirbti tolygiai.
Galvoju ir apie aktorių rengimo studiją, bet čia dar ateities planai.
Esate idėjų bankas, bet iš kur pinigai...
Kai sustyguosime gergždžiantį kūrybos laivą, atsiras ir investicijų. Sieksime, kad per kiekvieną spektaklį susirinktų pilnos žiūrovų salės.
J. Miltinio dramos teatrui jau 70 metų, o tai reiškia, kad kolektyvas turi senas tradicijas ir maestro J. Miltinio dvasią. Ar tai Jus įpareigoja? Kas Jums patinka šiame teatre? Ko palinkėtumėte kolektyvui?
Stebina tai, kad teatre radau ne tik išlikusią J. Miltinio dvasią, bet ir daug norinčiųjų ją puoselėti. Manau, jog reikia laikytis senų puikių šio teatro darbo ir kūrybos tradicijų, nepamirštant, kad būtina judėti ir į priekį.
Linkiu mums visiems kuo daugiau kūrybinio džiaugsmo, judėjimo į priekį ir gerų kūrybos vaisių.
Kalbino Jūratė Urbšienė
