Visur pasitaiko nelemtų situacijų, kuomet ne tik nebesiseka, bet ir nebededamos pastangos, kad sektųsi, kuomet visi nuleidžia rankas. Laimė, kad egzistuoja pareigos jausmas, kuris pasako, jog nori nenori, o ką nors daryti reikia, ir atsiranda koks nors entuziastas, suteikiantis tinkamas aplinkybes toms pastangoms. Kalbant apie lietuvių nacionalinę dramaturgiją, kurios šiuo metu beveik nėra, toks entuziastas - Lietuvos nacionalinio dramos teatro šeštus metus organizuojamas festivalis „Versmė", skirtas šiai dramaturgijai puoselėti.
Festivalio idėja tokia: dramaturgai gali dalyvauti konkurse, būti įvertinti, susipažinti su teatru bei režisieriais, o jei pasiseka, pamatyti savo kūrinį scenoje. Šis konkursas skatina režisierių ir dramaturgų bendradarbiavimą, naujų pjesių atsiradimą, tuo pačiu ir publikos bei profesionalų susidomėjimą nacionaline dramaturgija. Festivalis sudaro visas sąlygas mūsų dramaturgams augti ir skleistis, telieka jomis pasinaudoti.
Viskas vyksta paprastai: vieną rudenį vyksta atrinktų pjesių skaitymai, o kitą rodomi spektakliai. Šiais metais per savaitę pristatyta net dešimt tokių spektaklių.
Programa - itin įvairi: du spektakliai vaikams, pora istorinių dramų, dienoraščio žanras, aktorių kūryba, o ir senesnių laikų lietuvių autoriai neliko pamiršti. Susitikimas su dramaturgais, vadinamas „Po palme" ir vykstantis kasmet, irgi ypatingas - pristatyta ką tik išleista knyga „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija", kurioje - šiuolaikiniai mūsų autoriai ir jų kūriniai.
Festivalio pabaigoje įteikti aštuoni apdovanojimai (komisijos nariai: Aurelija Dvylytė, Valdas Gedgaudas, Aleksandras Guobys, Aušra Martišiūtė, Daiva Šabasevičienė): Kristinai Andrejauskaitei už karalienės Bonos vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Barbora ir Žygimantas" (pagal Jono Griniaus pjesę „Gulbės giesmė"); Vytautui Anužiui už Piršlio, Generalinio ir Gydytojo vaidmenis J. Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" (pagal Gintaro Grajausko to paties pavadinimo pjesę); Artūrui Šimoniui, sukūrusiam scenovaizdį spektakliui „Mergaitė, kurios bijojo Dievas"; Gintarui Grajauskui už pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas"; Bronislovui Vaidučiui Kutavičiui už muziką spektakliui „Barbora ir Žygimantas"; Jonui Vaitkui, pastačiusiam spektaklius „Barbora ir Žygimantas" ir „Mergaitė, kurios bijojo Dievas"; Algirdui Latėnui už taisyklingą ir raiškią kalbą vaidinant Žygimantą spektaklyje „Barbora ir Žygimantas" bei Birutei Mar žiūrovų prizas už spektaklį „Unė", (Unės Babickaitės dienoraščių motyvais).
Reikėtų aptarti matytus spektaklius, bet kaip tik čia kyla keblumų, nes beveik viskas akimirksniu spėjo išsitrinti iš atminties ir susilieti į vieną savaitę nykumos. Kai vyksta pjesių skaitymai, lieka erdvės fantazijai, bet kai rodomas spektaklis, tenka susitaikyti su tuo, kas yra, nes jei kas ir keisis, tai ne itin žymiai. Peršasi mintis, kad spektakliai buvo priimami be atrankos, svarbu, jog nacionalinė dramaturgija, o kas ir kaip, lieka spręsti žiūrovams, kurie galėjo po kiekvieno spektaklio įmesti lapelį su užrašu „Ne" arba „Taip".
 |
| „Mergaitė, kurios bijojo Dievas”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Keistas pjesių pasirinkimas. Jei festivalio esmė - dramaturgija, kodėl neatsirenkami geriausi mūsų šalies kūriniai? Kodėl J. Vaitkus išsirinko silpną J. Griniaus pjesę „Gulbės giesmė" ir visaip, ypač scenografiniu būdu, bandė užtušuoti pjesės trūkumus užuot atskleidęs kurios nors kitos privalumus? Tuo tarpu G. Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" spektakliui su Klaipėdos teatro aktoriais, regis, režisieriui laiko neliko - aktoriai veikė kas sau, o vietoj režisūros sprendimų teliko nuolatinis kalbėjimas, per kurį net ir dramaturgo idėjos liko nuošalyje. Kodėl buvo statoma Juliaus Kelero pjesė „58 sapnai", kai per praeitų metų skaitymus buvo nutarta, kad daug tvirtesnis jo kūrinys „Taksi nr. 5"? Kodėl Arnoldas Jalianiauskas išsirinko Vytauto V. Landsbergio „Ateities miestą" (pamokanti istorija apie berniuką, susiradusį tinginių draugų ir patį pradėjusį tingėti, bet pabaigoje atsigavusį dėl pažinties su gražia bei darbščia mergaite) ir savo spektakliu dar labiau išryškino šio kūrinio šabloniškumą, bei, sakyčiau, anachronizmą, nors Lietuvoje pradėjusi nykti nuomonė, kad vaikams galima paduoti bet ką. Jei per skaitymus bandoma supažindinti žiūrovus su geriausiais konkursui pateiktais kūriniais, tai kitais, spektaklių metais, viskas priklauso nuo režisierių ir jų pasirinkimo.
Festivalio dalis „Po palme", praeitais metais nustebinusi iki koktumo perdėtu iškilmingumu, šiais, atsisakius nereikalingo patoso, sukūrė paprastą ir nuoširdų pokalbį su dramaturgais, išryškinant pagrindines šios srities problemas. Nors ir galima buvo džiaugtis ką tik išleista knyga „XXI amžiaus lietuvių dramaturgija", kuri supažindina su mūsų autorių pjesėmis, bet ar nėra dramaturgijos paskirtis gyventi teatre, o ne knygose? Ar ne keista, kad į susitikimą, apibūdintą kaip „dramaturgų bei režisierių susitikimas su žiūrovais" atėjo vien dramaturgai, o režisierių taip ir nepamatėme? Ar ne keista, kad prie režisierių abejingumo autoriai jau priprato?
Tuomet toliau tęsiasi festivalio spektakliai, kuriuose vėl negali įžvelgti jokių naujų ieškojimų, nes viskas tarytum plaukia paviršiumi. Net ir Birutės Mar spektaklis „Unė", sudominęs per praeitų metų pjesių skaitymą, pasirodė labiau iliustruojantis tekstus, neieškant įdomesnių sprendimų. Jei išvažiuojama, griebiamasi lagamino, jei sergama, prigulama į lovą, ir taip visur; telieka Unės parašyti tekstai ir krūva juos iliustruojančių daiktelių, tarytum žiūrovas neturėtų fantazijos. Tačiau spektaklis tinkamas dėl edukacinių sumetimų, nes kažin ar daug žmonių sumąstytų savo malonumui skaityti dabar mažai kam žinomos aktorės dienoraščius, o jie padeda ne tik pažinti šios aktorės asmenybę, bet ir pajausti bendrą to meto teatrų dvasią.
Vytauto Kupšio „Mamatėje" (Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare" motyvais) taip pat galima įžvelgti nebent edukacinių sumetimų, tačiau, priešingai B. Mar spektakliui, kažin ar šis galėtų sukelti susidomėjimą anuo laikmečiu ar Šatrijos Raganos asmenybe. Režisierius stengėsi išlaikyti ano meto dvasią, lietuviškumą, tuo pačiu net ir senovinio teatro tradicijas, tačiau, kaip rašė poetas Tomas Venclova: „Sustabarėjusius nacionalinius štampus (pabrėžiu - štampus), taip pat verta šalinti bei ironiškai perprasminti, kaip ir bet kuriuos kitus."
Nors festivalio idėja graži, atrodo, kad viskas persmelkta labiau pareigos nei kūrybos, kylančios iš negalėjimo nekurti. Laimė, šio rudens darbas atliktas, ir nacionalinės dramaturgijos problemos vėl bus galima neliesti ištisus metus. O nekantriausieji mūsų šalies dramaturgai, kaip, pavyzdžiui, Gabrielė Labanauskaitė, kuriems nepakanka savaitės per metus, gali susirasti norinčių su jais bendradarbiauti režisierių užsienyje.
