Pasiutusiu greičiu artėja spalio dvidešimt šeštoji. Sakinys iš pirmo žvilgsnio skamba absurdiškai ir kvailai, nes lygiai taip pat artėja ir Kalėdos, ir Naujieji metai, ir kitų metų Velykos, tačiau ne visur ir ne visiems tolygiai smėlio laikrodyje byra smiltelių srovė.
Yra tokių vietų, kur jos byra greičiau, kai duota laiko atkarpa yra pripildyta veiksmo, intrigos, kai rutuliojasi bjauriai suregztas konfliktas, žiūrėk, nespėsi ir susivokti, kaip atsidūrei ties mirties linija (dead line‘u). Spalio 26-ąją tokia įtampų išrišimo vieta taps Kultūros ministerija, kur bus sprendžiamas Nacionalinio dramos teatro direktoriaus paskyrimo klausimas, kai naujajam ministrui Arūnui Gelūnui teks pasirinkti, kas vadovaus teatrui penketą ateinančių metų.
Viešojoje erdvėje kilo rimta diskusija, ko Lietuvos kultūrinėje panoramoje senokai nebūta, ir, atrodė, negalėjai tokių batalijų apmirusiame peizaže tikėtis. Režisieriai ir teatro kritikai pamėgino pasiaiškinti, kokia yra Nacionalinio dramos teatro misija, ar teatro repertuaras atlieka „nacionaliniam“ teatrui skirtas priedermes, ar teatro strategija ir veikimo būdai tenkina kultūrinės visuomenės poreikius.
Pasisakiusieji Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Jonas Jurašas, Oskaras Koršunovas, Vaidas Jauniškis ir kiti labai nedviprasmiškai konstatavo, kad su mūsų „nacionaliniu“ yra negerai, kad jis ritasi į vodevilinio, pigaus, pramoginio teatro lygį. Prisiminiau gal prieš trejetą metų viešojoje erdvėje nuskambėjusią plebėjišką frontininko Algirdo Paleckio, Vilniaus miesto taryboje tuomet kuravusio kultūrą, mintį, kad elitinį meną reikia „nuelitinti“, padaryti prieinamą liaudžiai, o vulgarųjį popsą kilstelėti iki pakenčiamo vulgarybės lygio. Prisipažinsiu, labai keistai nuskambėjo merijos funkcionieriaus postringavimai, kurių potekstė buvo labai paprasta, pagrįsta leninizmo teze – „menas liaudžiai“, ir tokį meną mes finansiškai remsime. Nebūčiau prisiminęs to nusišnekėjimo, jei į mano rankas nebūtų patekę pora laiškų, išsiųstų įvairioms aukštoms valstybės institucijoms būtent iš įtampų žaizdre atsidūrusio Nacionalinio dramos teatro veikėjų. Štai tie kultūrologiniai „šedevrai“:
„Lietuvos Resublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui;
Lietuvos Resublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams
Lietuvos nacionalinio dramos teatro administracija ir kolektyvas prašo atkreipti dėmesį į neigiamus, nekorektiškus procesus, platinant melagingą, šmeižiančią ir tendencingą informaciją Lietuvos nacionalinio dramos teatro ir teatro vadovo Adolfo Večerskio atžvilgiu, vykdomus grupės asmenų pasivadinusios teatralais (Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Aido Giniočio, Gyčio Padegimo, Elonos Bajorinienės, Ramunės Marcinkevičiūtės ir kitų).
Manome, kad toks nedoros konkurencijos pavyzdys, juodųjų technologijų naudojimas, žinomai melagingos informacijos platinimo kampanija bei stengimasis paveikti būsimus konkurso į Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus pareigas rezultatus, blokuojant dabartinio generalinio direktoriaus konkurencingumą konkurse, yra neleistinas reiškinys teisinėje valstybėje.
Norime atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš mokesčių mokėtojų pinigų, kuri šiuo nepaprastai sunkiu krizės metu išlaikė finansinius ir lankomumo išbandymus. Teatro lankomumas yra pagrindinis vertinimo kriterijus kalbant apie nacionalinio teatro statusą. Būtent šis statusas ir įpareigoja teatro repertuaru patenkinti kuo daugiau plačiosios visuomenės poreikių. Teatro darbuotojai yra patenkinti dabartinio teatro vadovo Adolfo Večerskio veikla ir savo poziciją yra išreiškę savo prašymu Lietuvos Respublikos kultūros ministrui (pridedama).
Manome, kad šie tendencingai pasisakantys, tarpusavyje susiję asmenys, pasivadinę Teatralais, negali spręsti apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro kūrybos meninės išraiškos vertes ar atskirų kūrėjų indėlį į šalies kultūrą, nes patys sudaro konkurenciją šioje srityje. Jie, atstovaudami toms pačioms meninėms erdvėms, kaip ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, darydami spaudimą socialinei ir valdančiajai aplinkai siekia įgyvendinti tikslus, kilusius iš asmeninių paskatų.
Teigtina, kad ši šmeižto akcija galėjo būti tikslingai sumanyta, siekiant nukreipti dėmesį nuo kitų galimų kandidatų tarpusavio sąsajų su VEKS finansavimu. Manytina, kad, siekiant melagingai sukompromituoti teatro generalinį direktorių Adolfą Večerskį, matytina tendencija – grupei asmenų, pasivadinusiai Teatralais, savo proteguojamiems kandidatams sudaryti palankias sąlygas laimėti konkursą į generalinio direktoriaus pareigas.
Prašome, kad būtų užtikrintas konkurso į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo pareigas skaidrumas, vertinamos ne tik pateiktos kandidatų programos, įvertintos esamos situacijos dabartinėse jų darbo vietose ir atsižvelgta į vadybinius gebėjimus. Taip pat yra būtina užkirsti galimybes daryti spaudimą konkurso į pareigas metu, taip pat paveikti galimus Kultūros ministerijos neteisiškus veiksmus įleidžiant trečiuosius asmenis stebėti konkursantų programų pristatymus bei juos vertinti.
Maloniai prašome įtraukti Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus rinkimų klausimą į Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, kultūros ir mokslo komiteto darbotvarkę, nes esame labai susirūpinę dėl Lietuvos nacionalinio dramos teatro ateities ir kūrybinės veiklos kokybės.
Vaiva Mainelytė, Marius Jampolskis, Remigijus Jančauskas, Ottonas Laniauskas, Vaidotas Martinaitis, Ramutis Rimeikis
ATVIRAS LAIŠKAS
Dėl grupės teatralų vykdomos purvo pylimo akcijos, nekorektiškų pareiškimų apie Lietuvos nacionalinį dramos teatrą ir teatro žiūrovus
Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei,
Lietuvos Respublikos Seimui,
Lietuvos kultūros ministrui
Mes, Lietuvos žmonės, manantys, kad esame inteligentai, kategoriškai nesutinkame su grupės asmenų, pasivadinusių Teatralais, atviru laišku Lietuvos Respublikos Prezidentei bei padarytu viešu pareiškimu dėl situacijos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Mes nedelegavome šių asmenų kalbėti mūsų visų vardu ir nemanome, kad toks nedoros konkurencijos pavyzdys bei stengimasis paveikti sprendimus konkurentų šmeižimu, visuomenės bei valdžios tendencingai neigiamos nuomonės formavimu bei moraliniu spaudimu yra korektiškas. Žinant, kad teatre yra tarpkadencinis laikotarpis tai yra visiškai nepriimtina ir neetiška.
Mes nesutinkame, jog žiūrovas, t.y. mes, nėra kriterijus teatro meno sklaidoje. Mūsų manymu, kūrėjas yra gyvas tol, kol reikalingas jo menas. Mes nesutinkame su niekinančiais Teatralų pareiškimais, teigiančiais, kad teatro mene svarbus ne žiūrovas, o kūrėjas ir “aukštasis menas”, kurio be kūrėjo niekas nesupranta.
Mes manome, jog Teatralais pasivadinę asmenys neatstovauja visam Lietuvos meno elitui, nepaiso meno mylėtojų (kaip tariamai menkesnių už save), taip pat ir netenkina esamų teatro meno mylėtojų poreikių. Manome, kad tendencingai pasisakantys tarpusavyje susiję asmenys, pasivadinę Teatralais, negali spręsti apie teatro kūrybos meninės išraiškos vertes ar atskirų kūrėjų indėlį į šalies kultūrą, nes patys sudaro konkurenciją šioje srityje. Jie, atstovaudami toms pačioms meninėms erdvėms, kaip ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, darydami spaudimą socialinei aplinkai siekia įgyvendinti tikslus, kilusius iš asmeninių paskatų.
Mes, Lietuvos žmonės, neanalizuojame Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaro ypatumų, negvildename kūrybinių sprendimų, nes nesame šių sričių specialistai. Tačiau, manome, kad esame pakankamai savarankiškas kultūros ir meno vartotojas, galintis išsakyti savo pilietines pozicijas ten, kur atsiranda ir mūsų vartotojiškas interesas.
Šį kartą norime atkreipti dėmesį į tai, jog Lietuvos nacionalinis dramos teatras yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų, kuri šiuo nepaprastai sunkiu krizės metu išlaikė finansinius ir lankomumo išbandymus. Teatro lankomumas ir yra pagrindinis vertinimo kriterijus kalbant apie nacionalionio teatro statusą. Būtent šis statusas ir įpareigoja teatro repertuaru patenkinti kuo daugiau plačiosios visuomenės poreikių.
“Aukštasis menas” gali egzistuoti, tačiau turėtų būti kuriamas avangardiniuose privačiuose teatruose, kur jis galimai ir rastų savo žiūrovą.
Norime, kad Lietuvos nacionalinis dramos teatras tenkintų mus – teatro meno diletantus, nes būdamas nacionalinis jis ir yra mūsų visų.
Pageidaujame, kad kuopelė Teatralais pasivadinusių asmenų neribotų ir nedarytų įtakos mūsų pasirinkimo teatro mene. Reikalaujame išsaugoti teatrą tokį, koks jis yra, galimai išplečiant jo repertuarą nacionalinės dramos prasme.
Reikalaujame, kad būtų užtikrintas konkurso į Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovo pareigas skaidrumas, vertinamos ne tik pateiktos kandidatų programos, bet ir nuosekliai išanalizuotas kiekvieno kandidato indėlis į nacionalinę teatro kultūrą per pastaruosius penkerius metus, įvertintos esamos situacijos dabartinėse jų darbo vietose ir atsižvelgta į vadybinius gebėjimus ne tik teoriniu, bet ir praktiniu lygmeniu.
Reikėtų nepamiršti, kad nacionalinio teatro vadovo pagrindinė pareiga yra kuo teisingiau panaudoti mokesčių mokėtojų pinigus iš teatro funkcijų uždirbti juos atgal į biudžetą. Teatro repertuaras ir teatro kūrybinė trupė yra meninė išraiška, kuri nacionaliniame teatre turi atspindėti visų teatro lankytojų grupių poreikius.
Taip pat yra būtina užkirsti galimybes Teatralų proteguojamiems asmenims daryti spaudimą konkurso į pareigas metu, ar net išeliminuoti tokias personas iš dalyvavimo konkurse.
Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, lankomės Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, manydami, kad jis – mūsų visų, nes nacionalinis. Visa širdimi mylime teatro meną, todėl manome, jog mūsų nuomonė šioje situacijoje yra tikrai būtina ir svari.
pagarbiai
Lietuvos Respublikos piliečiai"
Skaitytojų prašyčiau atleisti už ištisą abiejų laiškų publikavimą, tačiau, jei būčiau iškarpęs tekstus ir pateikęs jums tik citatas, tuoj pat būčiau apkaltintas šališkumu ir neobjektyvumu. Matykime viską, kaip yra. Pridėjus vieną laišką prie kito matyti, kad abu rašyti to paties asmens, identiškai kartojasi tos pačios pastraipos, nors pirmajame pasirašo teatro aktoriai, o antrajame autorystė nusakoma aptakiau: „Mes, Lietuvos žmonės, manantys, kad esame inteligentai“, o toliau tekste pradedama spekuliuoti kultūros vartotojų –„teatro meno diletantų“ vardu. Tiesiog liaudies balsas, smerkiantis šmeižikus.
Tokių laiškų mes į valias esame prisiskaitę sovietizmo laikais, kai abejonei, laisvai raiškai ir sistemos kritikai kaipmat būdavo prikabinamas šmeižto epitetas. Visa tai labai atsiduoda „ždanoviškąja“ retorika. Pasirodo, ji gaji ir šiandien, reikalui esant, pakyla iš pelenų kaip feniksas. Laiškai laiškais, apie juos ir jų autorių intencijas būtų galima kalbėti be galo, be krašto, bet pagrindinė mintis yra paprasta – ministre, nekreipkite dėmesio į įsiplieskusią diskusiją ir palikite teatrui vadovauti Adolfą Večerskį.
Aš pastaruoju metu, po kelių matytų nevykusių eskizinių spektaklių, retai beužsukdavau į Nacionalinį dramos teatrą, tad neturiu teisės vertinti nei repertuaro kokybės, nei teatro direktoriaus kultūrinės platformos. Mane suintrigavo pats konfliktas, įsiplieskęs teatre. Kolektyvas suskilo ir abejoju, ar bet kuris kultūros ministro sprendimas – skirti direktoriumi A. Večerskį ar kitą konkurse dalyvaujantį kandidatą – teatro mažąją bendruomenę sutaikys.
Ne sykį esu sakęs banalią tiesą, kad pasekmės glūdi užuomazgose. Konfliktas buvo užprogramuotas 2004 m. birželio 1 d., kai buvo priimtas kreivas „Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymas“, kuriame neribotos galios teatre buvo suteiktos nebe meno vadovui, o teatro direktoriui.
Komerciniame teatre, siekiančiame tik pelno, gal taip ir turėtų būti, tačiau ne nacionaliniame, kurio priedermė neturėtų būti pakeista į sėkmės formulę pritraukti į teatrą kuo didesnį žiūrovų skaičių. Serialus per TV žiūri pusė Lietuvos, bet kol kas jie dar neperkelti į nacionalinių serialų statusą. Problema gili ir įsisenėjusi, o kas gi turėtų būti tas vertintojas, kuris pasakytų, keliais ar šunkeliais eina nacionalinis teatras.
Vienas aktorius, vaidinęs „Šėpos“ teatre, klausia manęs: kur yra teatro kritikai? Atsakau jam, - o kuo čia dėti teatro kritikai, kai kultūrinė spauda yra taip sunaikinta, kad nebeįgali mokėti už straipsnį honoraro, bent jau tokio, kad užtektų kavai ir cigaretėms savaitei. Kritikai nėra tie altruistai, kurie galėtų reflektuoti visą teatrinės kūrybos panoramą, atlygiui gaudami vien tyrą Lietuvos orą ir begales priekaištų, jog yra šmeižikai.
Grįžkime dabar prie jau minėto kreivo įstatymo. Panašų turi ir LRT, tačiau tas įstatymas (bent formaliai) kitaip yra subordinavęs direktoriaus galias. Virš direktoriaus stovi LRT taryba, kuri „yra aukščiausioji LRT valdymo institucija, atstovaujanti visuomenės interesams. Ji sudaroma 6 metams iš 12 asmenų – visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjų. Tarybos, sudaromos šio įstatymo nustatyta tvarka, pirmajai kadencijai 4 narius 6 metams skiria Respublikos Prezidentas, 4 narius 4 metams skiria Seimas (2 nariai skiriami iš opozicinių frakcijų pasiūlytų kandidatų), 4 narius kaip savo atstovus (po vieną) 2 metams skiria šios organizacijos: Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos vyskupų konferencija.“ Ji balsavimu gali pakeisti direktorių (tiesa, po skydinės įvykių nepakeitė, nors galėjo), svarsto tinklelio ir biudžeto klausimus. O štai analogiškoje nacionalinį statusą turinčioje institucijoje – Dramos teatre Meno taryba yra visiškai fiktyvus darinys, primenantis kokio nors žurnalo redakcinę kolegiją.
Jau minėtas įstatymas sako:
„6 straipsnis. Meno taryba:
1. Nacionaliniame teatre ir nacionalinėje koncertinėje įstaigoje turi būti kolegiali patariamojo balso teisę turinti meno taryba. Nacionalinio teatro ir nacionalinės koncertinės įstaigos meno tarybos sudėtį teatro ar koncertinės įstaigos vadovo teikimu tvirtina steigėjo funkcijas įgyvendinanti Vyriausybės įgaliota institucija. Meno tarybai negali vadovauti teatro ar koncertinės įstaigos vadovas.
2. Valstybės, savivaldybės teatre ar koncertinėje įstaigoje turi būti kolegiali patariamojo balso teisę turinti meno taryba. Valstybės, savivaldybės teatro ar koncertinės biudžetinės įstaigos meno tarybos sudėtį tvirtina šios įstaigos vadovas. Valstybės, savivaldybės teatro ar koncertinės viešosios įstaigos meno tarybos narių skaičius, sudarymo ir atšaukimo tvarka bei kompetencija nustatoma šios viešosios įstaigos įstatuose. Meno tarybai negali vadovauti teatro ar koncertinės įstaigos vadovas.
3. Nacionalinio, valstybės ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos meno taryba svarsto ir vertina sezonines ir perspektyvines kūrybinės veiklos programas bei jų įgyvendinimo rezultatus, aptaria naujausius pastatymus, meno programas ir teikia pasiūlymus dėl jų meninės kokybės ir priežiūros, taip pat svarsto kitus klausimus, numatytus teatro ar koncertinės įstaigos steigimo dokumentuose.“
Taigi, palieku atvirą klausimą: ką tokia marionetinė, direktoriaus parinkta, Meno taryba teatro ir visuomenės naudai gali nuveikti?
Norint išsisukti iš šios neišsprendžiamos kebeknės kultūros ministrui labai nuoširdžiai norėčiau patarti – atidėti spalio 26-ąją, tarkim, iki Kalėdų, per tą laiką sutvarkyti sykiu su Seimo Kultūros ir švietimo komiteto „saliamonais“ jau minėtą Teatro įstatymą, priimti jį skubos tvarka, kad Nacionaliniame dramos teatre iš tikro būtų tvarka, priimtina ir kultūrinei visuomenei, ir teatro kolektyvui, ir visokio plauko diletantams.
Bernardinai.lt
