Susipykus su kiškiu atsirado teatras

2010-08-09 lzinios.lt, 2010 08 09
Auksė Petrulienė. Psilikono teatro nuotrauka

aA

Oksana Grajauskaitė

Nors dar ne itin plačiai žinomas Lietuvoje, Kauno psilikono teatras jau ima keliauti po pasaulį. Neseniai jo spektaklis „Pasmaugta ir nušautas" buvo parodytas Austrijoje, o šį mėnesį keliaus į Suomiją.

Austrijos Neusiedlo mieste vykstantis festivalis „PannOpticum„ - tarptautinis figūrų teatro festivalis, į kurį kviečiami neįprasti kolektyvai. Mat figūrų teatre vaidina ne žmonės, o negyvi daiktai - marionetės, popierius, šešėliai, daržovės... „Pavyzdžiui, įprastas stalo duetas - druskinė ir pipirinė - gali atlikti Romeo ir Džiuljetos meilės sceną“, - sakė Psilikono teatro sumanytoja, kaunietė grafikė Auksė Petrulienė. Ji prisiminė, kad „PannOpticum„ meno vadovė Karin Scheufer Psilikono teatrą pastebėjo viešėdama Birštono tarptautiniame kultūros ir ekologijos festivalyje „Grynparkas“, kai buvo rodomas spektaklis „Pasmaugta ir nušautas".

Puolusiems didvyriams atminti

Lietuvoje šis pastatymas sunkiai skynėsi kelią į viešumą. Kaip ir visos kitos Psilikono teatre kuriamos istorijos, ši remiasi tikrais įvykiais - iki šiol prieštaringai vertinama tarpukario byla.

1928 metais ant Vytauto kalno Birštone buvo rasta hamako virve pasmaugta moteris - Stasė Ustjanauskienė, o nužudymu apkaltintas jos mylimasis prelatas Konstantinas Olšauskas. Nors ir nuteistas keleriems metams kalėjimo, jis niekada nepripažino kaltės. Vieni miestelio gyventojai jį laikė auka, kiti - žudiku. Pasibaigus bausmės laikui, išėjęs į laisvę prelatas buvo nušautas. Abu nusikaltimai taip ir liko iki galo neišaiškinti.

A.Petrulienė prelato K.Olšausko istoriją atpasakoti nusprendė specialiai „Grynparko„ festivaliui, tačiau paaiškėjo, kad miestelyje ši tema yra savotiškas tabu. Pasak grafikės, Birštone žodžiai „virvė“ ir „hamakas„ yra tariami pašnibždomis, o žodis „smaugti“ visai nevartojamas. „Miestelio valdžia mums uždraudė minėti tikrąją K.Olšausko pavardę, todėl suteikėme jam sparnus ir pavadinome Opuoku. Užuot kaltinę prelatą, mes jį amnestavome ir paskyrėme spektaklį visiems puolusiems didvyriams atminti", - prisiminimais dalijosi A.Petrulienė.

Siužetą lydi muzika

Taip sutapo, kad kaip tik ši lietuviška istorija pamažu skina Psilikono teatrui kelią į užsienį. Praėjusiais metais Vilniuje vyko scenos menų tinklo IETM („Informal European Theatre Meeting“) susitikimas Vilniuje. Tuo pačiu metu vyko tarptautinis teatro festivalis „Sirenos„, kuriame buvo rodomas ir „Pasmaugta ir nušautas“. Spektaklyje apsilankė daugelis IETM atstovų, tarp jų - tarptautinio teatro festivalio Helsinkyje organizatorė. Šiemet festivalio tema - „Istorijų pasakojimas", tad Psilikono teatras aplankys ir Suomiją.

Psilikono teatras - tai mažos silikoninės figūrėlės, atgyjančios A.Petrulienės rankose. Personažai juda įsprausti tarp dviejų organinių stiklų, panardinti į vandenį ar dažus, o vaizdas projektoriumi perkeliamas į didelį salėje esantį ekraną. Tačiau visas veiksmas nėra jokia paslaptis, A.Petrulienė nesislepia už sienos - viskas matoma žiūrovui, lieka žavėtis reginiu.

Visus spektaklius lydi gyva muzika - ar tai būtų tik viena akustinė gitara, ar kamerinis orkestras. „Pasmaugta ir nušautas" siužetą lydi perkusininko multiinstrumentalisto Tomo Dobrovolskio kūryba. Siekiant viską suderinti, reikia daug repeticijų. Visos silikoninės lėlės ir tekstai yra iš anksto parengiami ir sudėliojami eilės tvarka. Jeigu spektaklis trunka apie 50 min., pasiruošimui gali prireikti keleto dienų. Pasak A.Petrulienės, visas procesas yra sunkus darbas, bet rezultatą pateikti žiūrovams - didelis malonumas.

Skirtingi žiūrovai

Gali kilti klausimas, kodėl užsieniečiams įdomios lietuviškos istorijos? A.Petrulienės teigimu, įdomus ne pats siužetas, o jo pateikimo forma: „Miniatiūrinių lėlyčių judėjimas, virstantis didžiule spalvinga vaizdo projekcija, lydima gyvos muzikos, - mes stengiamės istorijas pasakoti įspūdingai. Nesikapstome po neįmenamas mįsles, nesprendžiame, kas kaltas ir kas teisus. Nupurtome tik bažnytkaimiui įdomius šnabždesius ir randame išraiškingą branduolį iš meilės ir mirties, o tai - amžini ir visiems bendri dalykai.„ Pasak menininkės, Austrijos publika vis dėlto skiriasi nuo Lietuvos. Festivalio „PannOpticum“ lankytojai - ne tokie santūrūs, jie smalsesni ir gyvai reaguojantys. A.Petrulienė teigė, kad austrų publika mačiusi daug, bet vis nepavargsta stebėtis, o lietuviai jau įpratę per dieną bent kelis kartus kažkuo pasipiktinti ir nuolat ieško tam priežasčių. Nuolat ieškodami pamiršta, kad yra lygiai tiek pat priežasčių maloniai nustebti.

Dešimt spektaklių

Psilikono teatrui jau penkeri. Jo vadovė A.Petrulienė prisiminė 2005-uosius. Buvo pavasaris. Pagamino kiškio formos silikoninį antspaudą ir norėjo ant popieriaus atspausti tūkstantį kiškių Baltijos šalių grafikos meno projektui. Spausti nesisekė, kiškiai buvo nevykę. Nuplovusi nuo antspaudo dažus, ėmė ieškoti defektų. Patampė silikoniniam kiškiui letenas, pamėgino tampyti tamprias ausis, keletą kartų metė ant stalo stebėdama, kaip nuo smūgio dreba uodega. Su silikoniniu kiškiu smagu buvo žaisti, nes jis nepasidavė - nulenki ausį, o ši ir vėl pasistato. Taip netikęs antspaudas tapo silikonine lėle, o silikonas virto psilikonu. Per penkerius metus Psilikono teatras sukūrė dešimt spektaklių, kuriuos rodo Lietuvoje ir užsienyje.

LZINIOS.LT

Naujienos