Saulius Varnas
Režisierius S.Varnas įsitikinęs, kad pragaras prasideda ten, kur pradedame jausti meilės stygių, kur apstu abejingumo savo artimui.
Svarstymus apie padėtį Lietuvos teatre pradėsiu klausimu: „Ar gali Lietuvos teatras vėl tapti ta dvasinio susibūrimo vieta, kuri susietų mūsų žmones?" Ir tik teigiamai atsakęs į šį man svarbiausią klausimą, galiu pabandyti išsakyti kai kuriuos samprotavimus.
Lietuvos turtas yra matuojamas ne vien žemės ištekliais, bet ir kūrybiniu tautos potencialu. Ne paslaptis, kad Japonija įsiveža visas žaliavas, o savo produkcija ir naujausiomis technologijomis teisėtai yra užkariavusi pasaulį. Viena svarbiausių Japonijos sėkmės priežasčių visose žmogiškosios veiklos srityse - meilės veiksnys. Tai ir yra jų tautos gerovės išlikimo faktorius bei garantas. Visa, kas žmogaus sukuriama, yra jo materializuota meilė, o nesugebėjimas mylėti arba nesugebėjimas teisingai įvertinti to meilės faktoriaus svarbos ir sukelia baisingą griūtį žmonių dvasioje bei jų gyvenimuose, beje, tai dabar patiria mūsų tauta.
Japonai jau seniai suprato, kad ta dieviškoji kūrybinė energija ir yra svarbiausias turtas, kokį žmogus atsineša ateidamas į šį pasaulį, todėl nuo pat mažens jie tą meilės bei harmonijos pojūtį nuolat puoselėja šeimose, vaikų darželiuose, mokyklose, o vėliau aukštosiose mokyklose.
Kai trūksta meilės
Mūsų krašte viešpatauja susvetimėjimas ir visur juntamas tos meilės stygius, bet juk pragaras ir prasideda ten, kur pradedame jausti meilės stygių, kur apstu abejingumo savo artimui. Lietuvoje jis seniai tvyro, tiesiog yra brukamas į mūsų sąmonę pačiais blogiausiais pavyzdžiais. Tad kaipgi galime kalbėti apie patriotizmą ar priekaištauti dėl patriotizmo stokos - juk žodžiai tiesiog tampa beverčiai, nes kalbančiųjų poelgiai priešingi jų kalboms, todėl dar labiau didina susvetimėjimą ir atskirtį. Žodžiai gali tapti kūnu tik tada, kai jie sutampa su poelgiais.
Dažniausiai tie, kas organizuoja revoliucijas ir net jas sėkmingai įvykdo, pasirodo visiški bejėgiai taikiame gyvenime. Taip atsitiko ir mūsų teatruose. „Permainos", kurios buvo įvykdytos pirmaisiais Lietuvos atkurtos nepriklausomybės metais, pasireiškė tuo, kad vietoj profesionalių režisierių teatrams pradėjo vadovauti žmonės, kurie su šia profesija neturėjo ir neturi nieko bendra. Tai buvo „naudinga" tiek kai kuriems naujai paskirtiems ir įbruktiems į tuometį kultūros valdymą politikams biurokratams, tiek ir aktyviai dalyvavusiems asmenims teatruose, turintiems visai nepagrįstų ambicijų.
Visiška saviveikla
Lietuvos valstybės dotuojami teatrai (nekalbu apie Vilniaus mažąjį ar Vilniaus rusų dramos teatrus - jiems vadovauja režisieriai ir apie juos reikėtų kalbėti atskirai, kalbu apie visus kitus) tiek savo repertuaru, tiek ir spektaklių kokybe yra neleistinai menko meninio lygio ir negali sudominti tarptautinių festivalių ar bent šiek tiek reiklesnių žiūrovų. Manau, kad jau seniai laikas grąžinti teatrus režisieriams, dėl to nekyla abejonių nė vienoje pasaulio valstybėje, turinčioje profesionalų teatrą. Lietuvoje beveik du dešimtmečius valstybiniuose teatruose vyrauja visiška saviveikla. Kad naujoji - esama - teatrų struktūra patirs visišką krachą, režisieriams buvo aišku iš anksto, bet šito ilgai nenorėjo pripažinti tie, dėl kurių Lietuvos teatras atsidūrė tokioje padėtyje. Jeigu naujasis kultūros ministras pritrūks ryžto imtis rimtų permainų valstybės finansuojamuose teatruose, netolimoje ateityje teks galvoti apie jų uždarymą. Nemanau, kad būtų tikslinga skirti mokesčių mokėtojų pinigus tokiems spektakliams kurti. Atvirai kalbant, buvo šovusi net tokia mintis, kad sąmoningai leidžiama sujaukti, sumaitoti teatrus, o paskui juos uždaryti ar privatizuoti. Taip neatsitiko, ir norisi tikėti, kad neatsitiks.
Nesiimsiu įrodinėti, kokį svarbų vaidmenį žmogaus gyvenime gali atlikti koks nors spektaklis ar aktoriaus vaidmuo jame, pasakysiu tik tiek, jog JAV atlikti tyrimai parodė, kad vaikai, kurie lankydavosi teatrų spektakliuose, mokėsi geriau ir gyvenime pasiekė daug daugiau.
Prarasta vidinė laisvė
Sovietmečiu Lietuvos teatruose vyko tylus sąmokslas - teatras ieškodavo ir rasdavo, kaip savąja kalba prabilti uždraustomis temomis: apie laisvės troškulį ar jos siekius, apie dieviškąjį pradą žmoguje... Tai, kas užginta, visada traukia ir tai vertė teatrą išsiugdyti savąją kalbą. Tame sąmoksle dalyvavo, palaikė ir net gynė menininkus tuometės Kultūros ministerijos darbuotojai, ir tokių ten buvo ne vienas. Šiandien Lietuvoje galime kalbėti apie ką norime, bet argi ne amžinieji būties klausimai, kur tyla gali būti iškalbingesnė už pasakytą žodį, argi ne tai teatro veiklos ir stiprybės erdvė? Į klausimą, ar gali teatras vėl tapti ta vieta, kur tauta galėtų susivienyti, dabar, kai išorinė laisvė iškovota ir, deja, mes jau suspėjome prarasti vidinę laisvę, tapome materijos vergais, tapome vartotojų tauta, kuriai svarbiau turėti nei būti, sunkoka atsakyti. Lietuvos kūrybinis potencialas blėsta, trečdalį biudžeto sudaro Europos Sąjungos pinigai, o jų negavusi valstybė jau nebeišgyventų. Ką gi reikia daryti, kad sulaikytume tą griūtį, ir kuo čia gali pagelbėti teatras? Ar tokiomis sąlygomis, kokios šiandien yra Lietuvoje, teatras gali tapti ta traukos vieta, kur žmonės pajustų dvasinę bendrystę? Ar meno kūrinių formomis galima vėl grąžinti žmonėms tikėjimą ir viltį, grąžinti dvasinių vertybių prioritetą prieš esamą, primestą vartotojišką gyvenimo būdą.
Tikintis stebuklo
Tvirtai tikiu, kad teatras gali atlikti tą misiją ar priedermę, ir tam, kad sugrąžintume teatro spektaklių meninį lygį, sugrąžintume teatrui tą svarbiausią jo paskirtį tautos dvasiniame gyvenime, privalome:
* susigrąžinti, parsikviesti režisierius, dėl įvairių priežasčių išsiblaškiusius po visą pasaulį, sėkmingai ten dirbančius ir jau spėjusius svetur įrodyti savo gebėjimus;
* skirti vadovauti teatrams tik profesionalius režisierius. Kadangi paskirtieji valstybinių teatrų vadovai ėmėsi režisuoti spektaklius, iš to nieko neišėjo ir negalėjo išeiti, tada jie metėsi į teatrų remonto darbus, taip sudarydami veiklos ir savo svarbos įspūdį;
* reikia pakeisti požiūrį į darbą, nes Lietuvoje valstybės tarnautojai ar net valstybinių įstaigų administracijos darbuotojai yra taip susireikšminę, jog pagaliau derėtų išsiaiškinti ir susitarti, kad pirmoji ir svarbiausia administracijos pareiga yra sudaryti palankiausias sąlygas kuriantiems žmonėms - tarnauti kūrybiniams žmonėms ir tuo padėti bei prisidėti materializuojant jų meilę tam, kad atsirastų nauji meno kūriniai, kurie provokuotų žiūrovą leistis į dvasinio pažinimo kelionę. Kol mes nesuvoksime kūrybinio prado svarbos, kol nesistengsime kuo nuoširdžiau ir kūrybiškai atlikti savo darbo, tol neišbrisime iš beviltiško atsilikimo.
Esame maža, bet kūrybinga tauta, taigi suraskime jėgų pripažinti kitų kompetenciją ar gabumus bei pasistenkime įžvelgti savuosius trūkumus. Ir tai liečia visus: tiek kūrėjus, tiek ir jų pagalbininkus. Pabandykime dar kartą atlikti rekonstrukciją savo sąmonėje ir savo dvasioje. Tikiu, kad įvyks stebuklas - tas Tikrasis Tautos Atgimimas, kurio taip visi tikimės.
