Teatras ar dailė?
Scenografijai visuomet teko pasiklydėlio tarp teatro ir dailės, dalia. Tiek teatrinėje praktikoje, tiek kritikoje. Šiuo atžvilgiu paklydo ir vienintelė Lietuvoje scenografijos specialistus ugdanti Vilniaus dailės akademija (toliau - VDA), ruošianti nuo teatro atitolusius būsimuosius scenografus. Netgi dailės terminų žodynas[1], beje, išleistas VDA leidykloje, ties terminu scenografija neapsieina be žodžių teatras ir realizavimas. Realybė byloja kiek kitokią situaciją. Pirmą kartą artimiau susipažinti su teatru scenografijos studentams pavyksta ruošiant diplominius darbus (bakalauro ar magistro), tačiau tokia sėkmė nusišypso toli gražu ne kiekvienam. Dažno absolvento darbai (tuo pačiu - ir praktinė patirtis) lieka tik eskizuose ir maketuose, taip ir nerealizuota teatro scenoje. Tiesa, pasitaiko malonių išimčių, bet, deja, dažniausiai atsirandančių pačių studentų iniciatyva.
VDA studijų programa
VDA scenografija bėga nuo teatro jau pačioje studijų programoje. Bakalauro programoje[2] tarp privalomųjų dalykų randame kompoziciją, tapybą, piešimą, grafikos ir architektūros pagrindus. Tai tikrai solidus mokomųjų dalykų paketas būsimajam dailininkui. Tačiau kalbame apie scenografą, ateityje dirbsiantį teatre. Ar jam to pakaks? Du kreditai teatro technologijų ir konstravimo bei tiek pat specialybinio konstravimo disciplinose per ketverius studijų metus vargu ar yra pakankami pakeisti esamą situaciją. Tiesa, tarp pasirenkamųjų dalykų yra teatro (konkrečiai - scenografijos) istorija. Tačiau nėra nieko, bent kiek glaudžiau besisiejančio su teatro teorija, juo labiau su praktika, scenografo ir režisieriaus darbo metodais. Pasak jaunos scenografės Simonos Biekšaitės, jau spėjusios padirbėti tiek su jaunąja režisierių karta (Olga Generalova, Artūras Areima, Paulius Ignatavičius, Marija Simona Šimulynaitė), tiek su vyresniąja (Jonas Vaitkus, Jonas Jurašas, Gintaras Varnas), norėdami įgyti svaresnės patirties, jos būsimieji scenografai turi ieškoti patys, gaudydami būsimuosius aktorius bei režisierius bendriems projektams.
Žvilgtelėjus į VDA kasmet paruošiamų scenografų skaičių, kyla asociacijos su viščiukų perėjimu ar bandelių kepimu. Apytiksliai dešimt žmonių viename kurse, o kursas renkamas kasmet. Galbūt būtų galima kalbėti apie produktyvesnį darbą, jei studentų skaičius būtų mažesnis? Jis turėtų būti bent daugmaž adekvatus režisūros studentų skaičiui. Palyginkime: režisierių kursą sudaro taip pat apytiksliai dešimt žmonių, tik skirtumas tas, jog režisieriai renkami ne dažniau nei kas ketveri metai. Skirtumas daugiau nei akivaizdus.
Scenografijos magistro studijų programa.[3] Iš pirmo žvilgsnio situacija kiek palankesnė teatrui: šiuolaikinis teatras ir scenografija, vizualinės strategijos, kūrybinė praktika scenografijai, baigiamasis darbas. Kokia kūrybinės praktikos ir baigiamojo darbo forma? Vėlgi, išskyrus keletą išimčių, visa tai dažniausiai lieka tik eskizuose ir maketuose. Vienintelė komunikacija su žiūrovu - jų ekspozicija galerijoje. Geresnis sprendimas nei kai eskizai ir maketai lieka dulkėti giliame auditorijos kampe, tačiau iki teatro scenos vis tiek toloka...
Taiklus scenografės Renatos Valčik, studijavusios tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, samprotavimas, jog VDA išmokoma būti dailininkais, tačiau ne visaverčiais scenografais. Darbo su režisieriumi pradžia tampa dar viena mokykla scenografui. Mokykla, kurioje mokomasi dirbti kartu su režisieriumi, kurti scenos erdvėje. Tad nieko keisto, jog režisieriai dažnai savo darbams renkasi tą patį dailininką, kurį patys išmokė būti scenografu ne tik eskizuose, bet ir teatro scenoje.
 |
| „Vargas dėl proto“. Dailininkė – Medilė Šiaulytytė |
Pas mus ir svetur
Lyginant scenografų ruošimą VDA ir kitose Europos mokyklose, skirtumas milžiniškas. Pirmiausia - metodikos požiūriu. Daug ką pasako tai, jog kitose Europos valstybėse scenografai dažnai ruošiami ne dailės, o teatrinėse mokyklose, ir taip išvengiama Lietuvoje itin skaudaus atotrūkio tarp scenografijos studentų ir būsimųjų aktorių, režisierių ir dramaturgų.
Kaip pavyzdį imkime Prahos muzikos ir dramos akademiją (DAMU). Skirtingai nei VDA, kur „studijuojant dėmesys sutelkiamas į formą, medžiagiškumą, Prahoje nuo pirmojo žodžio akcentuojamas bendras darbas su aktoriais, su dramaturgais".[4] Egzistuoja konkreti sistema, kurios nėra Lietuvoje. Bendras visų studentų darbo rezultatas - pastatytas spektaklis. Į darbą pasitelkiami būsimieji teatro prodiuseriai, kurių užduotis - surasti papildomų lėšų spektakliams (panašiai bendradarbiaujama tarp Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (toliau - LMTA) besimokančių būsimų TV režisierių ir Vadybos skyriuje ugdomų kino vadybininkų: bendromis jėgomis kuriami filmai, kurie pateikiami kaip baigiamieji bakalauro ar magistro darbai). Beje, DAMU spektakliai kuriami ne tik diplominiams darbams, bet netgi kursiniams ar semestro atsiskaitymams. Spektakliai statomi mokyklos pirmame aukšte esančiame moderniai įrengtame teatre. Pastatymams studentai gauna tam tikras dotacijas iš pačios aukštosios mokyklos.[5] Kalba krypsta mokomųjų bazių ir finansavimo link. Pas mus tai yra dar viena aktuali, tačiau vėlgi ne itin maloni tema...
Riba tarp akademijų
Kokie galimi sprendimai Lietuvoje? Visiems aišku, jog didelės finansinės paspirties studentų darbo sąlygoms gerinti tikrai neatsiras. Apie oficialias VDA ir LMTA jungtuves taip pat nekalbama. Oficialių jungtuvių galbūt ir nereikia. Visų pirma pakaktų pasistengti kiek įmanoma sumažinti atstumą, skiriantį VDA ruošiamus scenografus ir LMTA Teatro ir kino fakulteto studentus (konkrečiai - aktorius ir režisierius). Pasak Simonos Biekšaitės, VDA jau seniai kalbama, jog reikėtų kaip nors sujungti šias dvi atskiras teritorijas.[6] Gaila, jog tik kalbama ir tik neoficialiai... Pastovus bendradarbiavimas bent per diplominius spektaklius (jau net nebekalbant apie bendradarbiavimą kursinių darbų metu), inicijuotas VDA ir LMTA, būtų nemažas žingsnis į priekį. Tačiau ir jį reikia kažkaip žengti. Kiek įmanoma greičiau.
Nemažu postūmiu į priekį (arba savotišku spyriu į užpakalį, priverčiančiu judėti) tampa Menų spaustuvės organizuojama jaunųjų scenos meninkų programa „Atvira erdvė", taip pat „Naujosios operos akcija" bei „Tylos!" festivalis. Pasak Simonos Biekšaitės, šios iniciatyvos iš tiesų bent kažkiek lengvina susidariusią situaciją.[7] Tai ne tik padeda suburti jaunus scenografus ir aktorius bei režisierius bendram darbui. Kita teigiama tokios iniciatyvos pusė - suteikiama erdvė repeticijoms, techniniai ištekliai ir bent šiokia tokia finansinė pagalba. Dėl to VDA ir LMTA valdžios atstovai pliuso nenusipelnė, kadangi net toks minimalus jų studentų bendradarbiavimas kilo, deja, bet ne jų iniciatyva.
 |
| „Pasaulio gerintojas“. Dailininkė – Renata Valčik. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Kritikos pamirštoji
Pamestinukės vaidmuo scenografijai tenka ir teatro kritikos srityje. Susidaro įspūdis, jog čia ji pasimetė tarp dailėtyrininkų ir teatrologų, nuklydo neaiškia kryptimi ir tarsi dingo be žinios. Nebėra kritikų (tuo labiau - tarp jaunosios kartos), kurių pagrindinė nagrinėjama sritis būtų teatro dailė. Šiandieninėje teatro kritikoje scenografijai dažniausiai skiriama vos keletas eilučių, kurių tikslas - aprašyti tai, kuo apstatyta scena ar kuo vilki aktoriai. Geriausiu atveju - pora trumpų pastraipų analizės. Atskirų straipsnių, skirtų vien tik scenografijos nagrinėjimui ir analizavimui, nebeliko. „Kritikos galėtų būti ir daugiau. Norėtųsi, kad kritikai ne tik aprašytų matytą vaizdą scenoje, bet ir bandytų jį interpretuoti"[8],- susidariusią situaciją konstatuoja Simona Biekšaitė. Vėlgi, mintys krypsta į VDA ir LMTA: tiek pirmieji, rengdami dailėtyrininkus, tiek antrieji, ruošdami teatrologus, scenografijai palieka mažiau nei epizodinį vaidmenį.
Kita vertus, kalbant konkrečiai apie jaunųjų scenografų darbus dažnai jų minimalizmas pasiekia tokią ribą, jog nebelieka apie ką rašyti ir ką analizuoti. Neretai scenovaizdis apsiriboja keletu scenoje pastatytų kėdžių ar krėslų bei įvairiomis jų išdėstymo variacijomis. „Spektaklio scenografija asketiška: scenoje sustatyti keli odiniai minkštakrėsliai, ant kurių lyg ant miniatiūrinių salų ilsisi veikėjai. Niekas nepasikeistų, jei tų minkštakrėslių ir nebūtų, nebent tik tai, kad veikėjai ilsėtųsi ant scenos grindų."[9], - taip kritika atsiliepia apie Simonos Biekšaitės kurtą spektaklio „Arbūzų cukrus" (pagal Richardą Brautiganą, rež. Olga Generalova) scenografiją. Kėdės Simoną Biekšaitę persekiojo ir „Kelionės į kambario vidų" (pagal Michalą Wałczaką, rež. Artūras Areima) scenovaizdyje: „Savotiškam spektaklio ritmui toną diktuoja scenografija (jos autoriai - A. Areima ir Simona Biekšaitė) - minimali, schemiška. Scenoje tėra šešios baro kėdės, kurių išdėstymas kinta priklausomai nuo veiksmo. Personažai nuo kėdės prie kėdės juda mechaniškai, laikydamiesi griežtos geometrinės trajektorijos, judesiais brėždami kvadratą (kambario kontūrus?)."[10] Čia scenografė ir režisierius tarsi žaidžia kėdėmis, jų išdėstymu kurdami atitinkamas prasmes (šiuo atveju - brėžiant kambario kontūrus). Pavyzdys, jog ir kėdės gali pasakyti kažką prasmingo, o kritikas tai perskaityti.
Iš tiesų galima analizuoti net ir vieną vienintelę scenoje esančią kėdę, jei pradedi ne nuo dekoratyviosios pusės, o nuo jos funkcijų, nuo prasmės visame spektaklio kontekste. Kita vertus, visų pirma kėdė turi nebūti svetimkūniu bendrame spektaklio kontekste, vien tik vieta, skirta atsisėsti. O tai jau nebe kritiko, o scenografo ir režisieriaus tikslas.
Tai visgi teatras ar dailė?
Taigi, teatras ir realizavimas, minėti pradžioje, turės dar palaukti. Laukti teks neaišku kiek... Nes dabar VDA kabinetų pirmose eilėse - teptukas, popierius ir dažai. Šiandien scenografų teatras priverstas sutilpti eskizuose ir maketuose.
[1] Dailės žodynas. - Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1999, p. 377.
[2] Vilniaus dailės akademijos studijų programos 2009-2010 mokslo metams // oficialaus Vilniaus dailės akademijos internetinio tinklapio informacija.
[3] Vilniaus dailės akademijos studijų programos 2009-2010 mokslo metams // oficialaus Vilniaus dailės akademijos internetinio tinklapio informacija.
[4] Renata Valčik: „Nuolankioji" ir darbo su Valentinu Masalskiu universitetai. Daivos Šabasevičienės pokalbis su Renata Valčik // Literatūra ir menas, 2002 10 04.
[5] Iš autoriaus pokalbio su Renata Valčik, 2009 12 18.
[6] Į jauną kūrėją žiūrima nepatikliai. Viktorijos Ivanovos pokalbis su Simona Biekšaite, Irmantu Bačeliu ir Baliu Latėnu // Literatūra ir menas, 2009 02 13.
[7] Iš autoriaus pokalbio su Simona Biekšaite, 2010 05 19.
[8] Į jauną kūrėją žiūrima nepatikliai. Viktorijos Ivanovos pokalbis su Simona Biekšaite, Irmantu Bačeliu ir Baliu Latėnu // Literatūra ir menas, 2009 02 13.
[9] Vilmantas Juškėnas. Beskonis arbūzų cukrus // Literatūra ir menas, 2008 02 29.
[10] Vaiva Grainytė. Nuobodulys - keista debiuto dorybė // Literatūra ir menas, 2008 02 08.
