Fantastiška idėja - surengti „Hamleto" pastatymų festivalį - buvo realizuota septintajame tarptautiniame Shakespeare´o festivalyje, kuris kas dvejus metus vyksta Rumunijos mieste Krajovoje. Festivalio steigėjas ir direktorius Emilis Boroghină, plačiai žinomas kaip didžiojo brito kūrybos nepalaužiamas gerbėjas, tokį savo sumanymą pavadino išdidžiai ir skambiai - „Hamleto" konsteliacija. Shakespeare´as ir naujasis teatriškumas.
Krajova - vidutinio dydžio miestas Rumunijos ir Bulgarijos pasienyje - yra tarsi šios valstybės painios istorijos matrica: čia galima rasti praeityje turtingos kunigaikštystės liekanų, pamatyti apleistos XVIII-XIX a. architektūros tragišką grožį, kurį dar labiau išryškina šalia stūksantys niūrūs pilki čaušeskinio totalitarizmo epochos monolitai ir, žinoma, naujosios Europos simboliai - stikliniai bankų pastatai. Didžiulėje aikštėje prie Krajovos Nacionalinio teatro „Marin Sorescu" slankioja benamių šunų rujos, o jo fasadą puošia baltos afišos, kuriose raudonomis raidėmis įrašytas vienas pavadinimas - „Hamletas", skiriasi tik režisierių pavardės.
Lietuvių režisieriai ir aktoriai jau gerokai anksčiau pažino šį savitą miestą, kuriame keturiolika metų rengiamas šekpyriškasis festivalis. Krajovoje savo spektaklius rodė Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Oskaras Koršunovas. Ir šį kartą lietuviai buvo svarbūs: dvi savaites trukusį „Hamletų" festivalį atidarė Oskaro Koršunovo spektaklis, sulaukęs ovacijų ir garsių „Bravo!", o uždarė antologiniu pastatymu vadinama Eimunto Nekrošiaus Danijos princo tragedijos interpretacija, kurią taip pat lydėjo sėkmė. Juokais pamaniau: pats laikas ne tik Antoną Čechovą, bet ir Shakespeare´ą pripažinti Lietuvos „nacionaliniu" dramaturgu! Festivalio kataloge teatro kritikas, Sorbonos universiteto profesorius George´as Banu, pristatydamas unikalias „Hamleto" dienas Krajovoje, rašė: „Susitiks du žinomi vardai, dvi režisierių kartos iš Lietuvos: garsus, istorinis Nekrošiaus „Hamletas" ir naujesnis, tačiau ne mažiau svarbus Koršunovo spektaklis. Koks nuostabus gestas - šis tos pačios teatro tautos, sužavėjusios Europą, režisierių dialogas."
Krajovos festivalio programą praturtino „Hamleto" pastatymų Rumunijos scenose fotoparoda, pašto ženklų, susijusių su Shakespeare´u ir „Hamletu", Elžbietos I epochos kostiumų ekspozicijos, garsaus rumunų stiklo meistro Michai Topescu įspūdinga paroda „Hamletas ir stiklo atspindžiai", renesansinės muzikos koncertai, o svarbiausia - naujų Shakespeare´o kūrybos ir šekspyrologinių knygų vertimų, pavyzdžiui, šiemet Niujorke išleistos knygos „Shakespeare´o „Hamletas" Rumunijoje: 1778-2008", pristatymai.
Įvyko net dvi konferencijos. Pirmojoje „Shakespeare´o teatro studijos - garsieji „Hamleto" pastatymai", organizuotoje Tarptautinės teatro kritikų asociacijos (IATC), pasisakė žinomi rumunų, britų, prancūzų, kanadiečių, japonų, vokiečių, lenkų teatro tyrėjai, skaičiau pranešimą ir aš („Du lietuviškieji „Hamletai": ledo ir veidrodžių metafizika"). Antrąją konferenciją „Pasaulyje žinomi „Hamleto" pastatymai ir vertimai" inicijavo Europos Shakespeare´o studijų asociacija (ESRA), joje dalyvavo anglų literatūros ir kalbos specialistai iš įvairių šalių, o garbės svečias buvo garsus anglų šekspyrologas Stanley´s Wellsas.
Intensyvi festivalio programa kiek numalšino apmaudą dėl force majeure - Islandijos ugnikalnio išsiveržimas sugriovė japonų ir brazilų planus, trupės, kurių ypač laukta, taip ir neatskrido į Krajovą, tačiau Robertas Wilsonas vis dėlto atvyko. Seniai remontuoto ir jau aptriušusio Krajovos Nacionalinio teatro scenoje vienas rafinuočiausių šiuolaikinio teatro estetų pristatė chrestomatiniu tapusio spektaklio „Hamletas: monologas" (1995) vaizdo įrašą. Nors šio monospektaklio Wilsonas jau nebevaidina, tačiau jis surengė ne mažiau įspūdingą geros valandos trukmės paskaitą-performansą (tai jau laikytina Wilsono mitologija). Į tuščią sceną, kurioje stovėjo tik medinė tribūna su spalvotu Shakespeare´o atvaizdu, išėjęs žilaplaukis režisierius, vilkintis dalykiniu kostiumu, priminė solidų verslininką. Atsistojo tribūnoje ir užsimerkė. Tyla. Tyla. Tyla. Keletą ilgiausių minučių. Salėje - dar labiau spengianti tyla... Vos pastebimas Wilsono judesys ir pasigirsta pirmieji žodžiai: „Menininkas dirba, kad keltų klausimus." Padeklamavęs „Hamleto" ištrauką, sako: „Šį tekstą išmokau, kai buvau dvylikos metų, dabar man šešiasdešimt aštuoneri." Viskas vilsoniškai nuoseklu - spektakliai pradedami tyla, pirmiau išvystame judesį, tik tada ateina laikas žodžiams. Smagu iš pirmų lūpų išgirsti tai, apie ką esi tiek daug skaitęs. Wilsonas pasakoja, kad jo teatro sampratai padarė įtaką du neįgalūs vaikai - kurčnebylys Raymondas Andrews ir autistas Christopheris Knowlesas. Mini George´ą Balanchine´ą, Merce´ą Cunninghamą, Johną Cage´ą, atskleidžia, kaip buvo konstruojami spektakliai „Hamletas: monologas" ir Heinerio Müllerio „Hamletas-mašina" (1986). Ne tik pasakoja, bet ir išėjęs į avansceną rodo - sustingsta jam būdinga įmantria poza, išraiškingai gestikuliuoja, skleidžia keisčiausius garsus. Artistas. Narcizas iki kaulo smegenų, tačiau įtaigus kaip rafinuotumo demonas. Toks ir jo Hamletas.
Tai, apie ką kalbėjo Wilsonas, primygtinai pabrėždamas, kad teatre ypač svarbi erdvė, esanti už atlikėjo nugaros, netikėtai atvėrė japonų No teatro Ryutopia iš Niigatos „Hamleto" (2007) vaizdo įrašas. Žinoma, Wilsonas turėjo omenyje savo garsiuosius baltus ekranus, o japonų teatras tą erdvę įprasmino per Rytų kultūros paradigmą. Net jei spektaklio įrašas itin kokybiškas, rodomas ypač dideliame kino ekrane, jis vis tiek neprilygsta teatrui, tačiau japonų „Hamletas", pastatytas pagal No kanoną, net ir iš ekrano skleidė ypatingą energiją. Ypač aktorius Hirokazu Kouchi, vaidinęs Danijos princą. Sunku bus jį užmiršti. Jaunas. Plikai nuskusta galva. Dėvintis kimono. Per visą spektaklį jis sėdėjo scenos centre meditacine lotoso poza. Nežiūrėjo į partnerius, kurie kalbėjo su juo, kreipėsi į jį, vaidindami taip, lyg jis stovėtų šalia. Šis Hamletas į nieką nežiūri, nors už jo, aplink jį vyksta siaubingi dalykai. Ir viską mato geriau už kitus. Aktorius bendravo su partneriais, sakė Hamleto tekstus, bet jo kūnas nė nekrustelėjo, galva nė sykio nekryptelėjo sceninio veiksmo pusėn. Minties koncentracija tiesiog užburianti. Ji atsispindėjo aktoriaus veide, išsiverždama galingais monologais. Atrodė, kad aktorius turi trečią akį pakaušyje. Pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, kokia stipri mentalinė Hamleto izoliacija. Tai ir yra tikroji jo tragedija. Spektaklio finale Hamletas lieka vienas. Lėtai gęsta šviesos. Paskutinis spindulys dar išplėšia iš tamsos vis ta pačia poza sėdintį Hamletą. Totali vienatvė pasaulio begalybėje. Nepakeliama ir neįveikiama.
Kita vertus, būtent žinomas Shakespeare´o tekstas, pateiktas japonišku stiliumi, padėjo aiškiau suvokti vieną iš esminių No teatro taisyklių: pagrindinis personažas egzistuoja anapus vietos ir laiko, sąlygiškoje erdvėje, bendrinėje atmintyje. Kaip tai tinka Shakespeare´o Hamletui!
 |
| Teatro Ryutopia „Hamletas” |
Spektaklio režisierių Yoshihiro Kuritą ir teatrą Ryutopia labai vertina šekspyriškųjų festivalių rengėjai. Pavergia gebėjimas japonų tradicinio teatro forma perteikti Shakespeare´ą taip, kad atsirastų unikalus Rytų ir Vakarų dvasios derinys. Kurita koregavo tragedijos tekstą, atsisakė kai kurių personažų, įvedė naujų, pavadinęs juos lėlėmis. Trys jaunos aktorės, judančios taip, kaip juda lėlės tradiciniame japonų teatre Bunraku, pasirodo kartu su vyresniu aktoriumi-naratoriumi, kuris groja senovišku monotoniškai skambančiu muzikos instrumentu. Tai ir yra aktoriai, atvykę į Elsinorą. Jie suvaidins ne tik Gonzago nužudymą, bet ir visas kitas Shakespeare´o tragedijos žmogžudystes. Tradicinio japonų teatro kanoną Kurita modernizavo - antai pianistė, sėdėdama prie pat scenos, gyvai atlieka specialiai spektakliui sukurtą muziką. Beje, kaip ir Oskaro Koršunovo spektaklyje senąjį Hamletą ir Klaudijų vaidina tas pats aktorius. Tokį režisūrinį sprendimą pasirinko ir Thomasas Ostermeieris, ir Peteris Brookas, neseniai pastatęs „Hamletą" Bouffes du Nord teatre. Akivaizdu, kad tokios interpretacijos poreikis tiesiog tvyro ore. Ir yra iškalbingas: rojus ir pragaras - tai dvi medalio pusės.
Kodėl Emilis Boroghină į festivalį pakvietė jaunos lenkų režisierės Monikos Pęcikiewicz spektaklį, 2008 m. pastatytą Vroclavo teatre Teatr Polski, atspėti nesunku. Feministinė šekspyrologija jau yra įsitvirtinusi kaip savarankiška Shakespeare´o tyrimų kryptis, tačiau teatro praktika, ypač mūsų platumose, dar nėra taip toli pažengusi. Režisierė kartu su dramaturge Morzena Sadocha į „Hamletą" pažvelgė Ofelijos akimis. Būtent nauji dramaturginiai akcentai šiame spektaklyje ir buvo įdomiausi kaip lakios vaizduotės posūkiai, nes vizualusis spektaklio kodas atitiko įprastinį šiuolaikinį teatrą su privalomomis videoprojekcijomis scenos gilumoje ir plastikiniais scenografijos elementais. Šiame spektaklyje nėra Hamleto tėvo šmėklos, brolžudystės istoriją Hamletui papasakoja Horacijus, tapęs savotišku Jago prototipu. Ją išgirdęs, Hamletas pats ryžtingai priima sprendimą: turiu atkeršyti. Čia Hamletas - eilinis žmogus iš gatvės, su nusmukusiais džinsais, odine striuke ir sportbačiais. Sužinojęs tėvo mirties tikrąją priežastį, jis pajunta energijos antplūdį, nors iki tol tingiai tarsi apdujęs klausėsi Klaudijaus inauguracinės kalbos, sėdėjo per pečius atsainiai apkabinęs Ofeliją, taip pat bukai žvelgiančią į vieną tašką. Gyvenimas netikėtai įgauna nuotykio prieskonį - tą puikiai išreikš scena kapinėse, kai Hamletas su Horacijum tarsi futbolo kamuolį spardys Joriko kaukolę, šokinėdami per kraujo balas, telkšančias ant scenos grindų. Monologą „Būti ar nebūti" šis Hamletas tik pradeda sakyti, ištaręs vos kelias eilutes išeina iš scenos. Čia lieka klūpėti pusnuogė Ofelija, ką tik išgirdusi žiaurius žodžius: „Eik į vienuolyną", paniekinta, nesuprasta ir... pažadinta. Pasigirsta jos skaitomo garsiojo monologo „Būti ar nebūti" įrašas. Aktorė Anna Ilczuk klausosi, o kai kurias frazes pakartoja taip, tarsi Ofelija jau seniai būtų jas suvokusi ir pavertusi savo gyvenimo malda. Efekto efektas - po tipiška atsainios šiuolaikinės panelės kauke slepiasi gilus ir jautrus žmogus. Deja, nelaimingas.
Ofelijos laidotuvės - viena įspūdingiausių spektaklio scenų. Hamletas ir Laertas įsikabina į skenduolės kūną, jiedu mušasi tąsydami ją po sceną. Procesijos dalyviai bando juos išskirti, bet susiveja tikras įnirtingų grumtynių kamuolys. Režisierės profesionalumą atskleidė viena ypač iškalbinga detalė. Kai šis nežmoniškas siautulys nurimsta, ant scenos lieka tysoti bejėgis Ofelijos kūnas, išdraikytais plaukais, suglamžyta suknele. Kažkuris iš gedėtojų prieis ir vienu staigiu judesiu pataisys jos suknelę. Pasaulyje, kur tikrąja to žodžio prasme liejosi kraujas, vaikštinėjo nuogas Klaudijus, visi, kas tik nori, prievartavo Gertrūdą, o Polonijus atrodė įtartinai panašus į pedofilą, mirusios merginos nuogos kojos staiga tapo nepakeliamo nepadorumo ženklu.
Ofelijos mirtis sugrąžina Gertrūdai Gertrūdą. Vargšė moteris, įsispraudusi į aptemptą mini kostiumėlį, iki laidotuvių desperatiškai demonstravo savo kūną, stengėsi atrodyti kuo patraukliau. Jaunam savimylai Klaudijui, skrupulingai puoselėjančiam savo išvaizdą, Gertrūda - tik laiptelis į gerą gyvenimą, o jai jis - paskutinis šansas patirti meilę, paneigti artėjančią senatvę. Į laidotuves aktorė Ewa Skibinska ateis nusivaliusi grimą, santūri ir nurimusi. Kuri iš moterų pasakė - sulaukusi keturiasdešimties, pradedu vis labiau galvoti apie Gertrūdą?
Naujas Hamleto istorijos brėžinys jaunos lenkų režisierės spektaklyje ne iki galo tikslus, koncepcijai stinga grakštumo, be to, Ofelijos ir Gertrūdos archetipai, atskleidžiantys moters psichologiją skirtingais amžiaus tarpsniais, jau buvo išryškinti ne vienoje „Hamleto" interpretacijoje, pavyzdžiui, garsiajame Ingmaro Bergmano 1986 m. pastatyme Stokholmo Karališkajame dramos teatre. Tačiau lenkų spektaklis turi kai ką išskirtinio - pavadinkime pozicija.
Lietuvos „Hamletų" istorijoje Hamleto ir Horacijaus draugystės nuoširdumu pirmasis suabejojo Oskaras Koršunovas, tokį režisūrinį sprendimą grindęs prielaida, kad šiandieniniai horacijai po hamletų mirties „darosi sau piarą". Performatikos kūrėjas, garsus amerikiečių teatro režisierius ir teoretikas Richardas Schechneris taip pat ieškojo papildomų argumentų tokiai artimai vyrų draugystei pateisinti. Jo spektaklyje, sukurtame su Šanchajaus Teatro akademijos studentais, pirmąjį Hamleto susitikimą su Horacijumi paženklino ilgas bučinys, o vėliau jiedu nuolat laikėsi už rankų, vienas kitam reikšdami švelnius jausmus. Homoseksualumą išryškino ir kiti režisūriniai akcentai: Hamletas, Horacijus ir Ofelija - tai trys draugai, net į susitikimą su Hamleto tėvo šmėkla jie eina trise. O kartu ši vaikystėje užsimezgusi draugystė tampa lytinės tapatybės išbandymu. Pats spektaklis, palyginti su japonų „Hamletu", išgrynintu iki skaistumo, dvelkė skirtingų stilių kraujomaiša. Schechnerio kūrybai būdingi enviromentalinio teatro, performanso, medijų elementai susipynė su demonstratyvia ir naivoka jaunų aktorių vaidyba, noru atrodyti „vakarietiškai". Schechneris sukūrė ypač stiprų teatro teatre efektą, pakvietęs jaunus Pekino operos aktorius. Pagal visus tradicinės operos kanonus suvaidintas Gonzago nužudymas, turėjęs tapti Klaudijaus sąžinės spąstais, buvo įspūdingas inkliuzas, paveikus kitokios teatro estetikos įsiveržimas.
Vieno įdomiausių Europos teatrų - Berlyno Schaubühne am Lehniner Platz - meno vadovas Thomasas Ostermeieris savo „Hamletą" pastatė 2008 m. kaip ir Oskaras Koršunovas. Justi šių dviejų tai pačiai kartai priklausančių režisierių dvasinis bendrumas - Shakespeare´o tragediją jie interpretuoja skirtingai, tačiau atsiranda giluminis ryšys, nulemtas stipriai išreikšto instinkto demaskuoti veidmainišką tikrovę. Abiem atvejais Danijos princas iš pirmo žvilgsnio absoliučiai nepatrauklus.
Vokiečių „Hamletas" tarsi sugėrė iki aukštosios teatro mados išlavintus Ostermeierio režisūros ypatumus: vartotojiškos visuomenės klinika (psichorealizmas) ir šių dienų medijų kalba - groteskiškai deformuotos optinės ir akustinės šiuolaikinio kino, televizijos, muzikos citatos. Ir, žinoma, jau spėjusio išgarsėti scenografo Jano Pappelbaumo tiksliai atkurtas „postburžuazinis" viduriniosios klasės anturažas. Vokiečių teatras ir šįkart neatsispyrė pagundai perrašyti klasikinį tekstą. Ostermeierio „Hamleto" naujojo vertimo autorius ir spektaklio dramaturgas Marius von Mayenburgas suteikė Shakespeare´o kalbai šiuolaikinės prozos prieskonį. Deja, nemokantiems vokiečių kalbos šis svarbus aspektas neatsiskleidė ir tai trukdė adekvačiau suvokti spektaklį. Tarp kitko, vokiečiai jau XVIII a. perrašinėjo Shakespeare´ą. Aktorius ir teatro reformatorius Friedrichas Ludwigas Schröderis (1744-1816), iš naujo ir visiems laikams įtvirtinęs Shakespeare´ą vokiečių teatro repertuare, o „Hamletą" padaręs tuo metu madingiausia pjese (net 30 Vokietijos teatrų XVIII a. aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais vaidino Danijos princo tragediją), pats perdirbinėjo didžiojo brito tekstus, įvilkdamas juos į ašaringą prozinę miesčioniškosios dramos kalbą, prilipdydamas optimistinius finalus, kad niekas nedrumstų biurgeriškos publikos ramybės.
 |
| Thomaso Ostermeierio „Hamletas” |
Thomasas Ostermeieris elgiasi priešingai - šiuolaikinių biurgerių „optiką ir akustiką" transformuoja į atgrasų nešvankų pasaulį. Sukrečia šio „Hamleto" prologas. Dalis scenos užpilta drėgna ir klampia žeme. Blizga pigia prabanga dvelkianti iš auksinių grandinių sunerta uždanga, ant kurios išryškėja žmogaus veido videoprojekcija ir pasigirsta klausimas: „Būti ar nebūti?" Naktis. Kapinės. Laidojamas senasis Hamletas. Iškasta kapo duobė, prie jos stovi karstas. Grupelė žmonių - vyrai su juodais kostiumais ir siaurais juodais gedulo kaklaraiščiais, blondinė Gertrūda su juodais akiniais nuo saulės, įsikibusi Klaudijui į parankę. Jos aukštakulniai klimpsta į žemę. Visi su skėčiais. Lyja, t. y. duobkasys gausiai laisto gedinčiuosius, pasiėmęs guminę žarną su specialiu purkštuvu. Į slogią laidotuvių atmosferą įsimaišo tragifarso gaida, nes kitas duobkasys niekaip neįstengia nuleisti karsto į duobę, pats kelis kartus įkrinta į ją, apverčia karstą, karštligiškai bandydamas susidoroti su užduotimi. Ir liūdna, ir komiška. O vėliau - šiurpu. Klampi žemė įtraukia visus, jie neturi jokios atramos, kad atsilaikytų - The time is out of joint.
Laidotuvių sceną keičia Klaudijaus inauguracija - ant pakylos sustumiama keletas stalų su vienkartiniais indais, su pigiais užkandžiais, su gėrimų skardinėmis. Padėta ir karaliaus karūna, paversta butaforiniu daiktu, netekusi turėtos reikšmės. Šventei skirta pakyla atsiremia į žemę prie ką tik supilto kapo. Gertrūda pasidabinusi baltu nuotakos nuometu, Klaudijus kalba į mikrofoną, skamba šokių muzika - įprastas įprastų vestuvių vaizdas. Hamletas sėdi nuošaliai, šlamščia greitąjį maistą, kabindamas plastikine šakute, kuri dvikovos su Laertu scenoje iš pradžių jam atstos špagą. Klaudijus, išdėstęs argumentus, kaip tėvui mirus turėtų elgtis Hamletas, prieina prie jo ir nevykusiai pabučiuoja - po šio tariamai tėviško bučinio princas krinta veidu į žemę. Nuo šiol jis bus Hamletas žemėtu veidu. Vėliau jis voliosis ant tėvo kapo, saujomis grūs žemę sau į burną, teps ja kitus. Gertrūda, kaip ir dera per vestuves, skiria dainą Klaudijui - karaokės stiliumi dainuoja Carlos Bruni „L´amour". Klaudijus apsalęs. Hamletas pasiima vaizdokamerą - ji bus pagrindinė jo gelbėtoja, tarpininkė tarp jo ir pasaulio. Per ją matomą vaizdą iškreipia vos vos judanti blizgioji uždanga-ekranas.
Vizualiai išryškinta opozicija - laidotuvės / vestuvės, - atrodytų, pernelyg tiesmuka Ostermeieriui. Stipresnė ir gilesnė yra žemės ir ekrano - dviejų, regis, visiškai nesuderinamų dalykų - jungtis. Taip ir skaitai Ostermeierio „Hamletą": išnirus iš žemės per kasdienybės pigų anturažą atsiduriama nepatrauklios amžinybės ekrane.
Thomaso Ostermeierio „Hamletas" trunka dvi su puse valandos, šeši aktoriai vaidina po du vaidmenis. Judith Rosmair, užstalės Gertrūda, virsta hiena ar siaubo filmuose matyta piktosios dvasios apsėstąja, išsineria iš nuometo, nusiima blondinės peruką ir štai prieš mus - juodaplaukė Ofelija. Tik Larsas Eidingeris, vaidinantis Hamletą, neturi kito vaidmens. Tačiau tai netiesa. O trumpa akimirka, kai toji „netiesa" išryškėja, yra viena prasmingiausių spektaklio scenų.
Larso Eidingerio Hamletas - apkūnokas, pliktelėjęs, pusilgiais sulipusiais plaukais. Atstumiantis, fiziškai nepatrauklus. Sukyla vidinis pasipriešinimas - tai ne Danijos princas, tai apsišaukėlis. Apgailėtinas nevykėlis. Ateina laikas teatro teatre scenai. Žudiką dėdę ir geidulingą karalienę vaidina pats Hamletas, apsimetęs transvestitu - jis pusnuogis, avi aukštakulniais, užsimaukšlinęs blondinės peruką, užsidėjęs tamsius akinius nuo saulės. Jam talkina aktorius, atvykęs į Elsinorą, taip pat pusnuogis, barzdotas ir akinuotas. Hamletas apvynioja jį polietileno plėvele ir pila į užantį pieną, kečupą, tarsi nuodus į ausį senajam Hamletui. Atgrasu. Trash! Visiškas šlamštas.
Tada ateina ta svarbioji „Hamleto" pagal Ostermeierį tiesos akimirka: Larsas Eidingeris nusiima peruką, nusiauna auštakulnius, nusirengia. Prieš mus - jaunas, gražus ir lieknas kūnas. Bet tikrasis Hamletas atsiskleidžia tik akimirką. Aktorius ir vėl apsivelka specialų kūno formas darkantį kostiumą - nudribusios krūtys, pilvas, subliūškę sėdmenys. Jis vėl tampa apsileidusiu teatro princu, kurio pilvą prilaiko petnešos. Puikus Ostermeierio sprendimas - tikrasis Hamletas trumpam pasirodo tarp dviejų vaidinimų, ir tai trunka tik tiek, kiek reikia, kad vieną kostiumą pakeistum kitu.
Ką liudija Krajovoje matyti Shakespeare´o „Hamletai"? Gal tai, kad Danijos princo istoriją gali papasakoti kiekvienas? O gal tai, kad „Hamleto" matrica atlaiko bet kokias teatrines formas ir režisūrines interpretacijas? Į naująjį teatriškumą nemirtingasis Hamletas žvelgia su atviru stipresniojo smalsumu: na, ką dar jūs išdrįsite, išrasite, kokį mane parodysite? Deheroizuotą iki šleikštulio, atsisakiusį net svarstyti būti ar nebūti? Pavartę teatro istorijos vadovėlius, rastume dar įdomesnių dalykų. Iš Krajovos išsivežiau Hirokazu Kouchi Hamletą - stoiką su išlavintu vidiniu matymu, ir prisiminimus apie 1997-ųjų Andriaus Mamontovo jauną Hamletą, kuris basomis kojomis, plikomis rankomis, net dantimis tirpdė į ledo luitą įšalusį keršto peilį. Tai primena paskutinį rusų poeto ir aktoriaus Vladimiro Vysockio eilėraštį: Ir apačioj, ir viršuj - vien ledas. /Ar gręžt viršuj, ar apačią pralaužt? O juk anuo metu paralelė tarp Eimunto Nekrošiaus „Hamleto" ir 1971 m. Maskvos Tagankos teatre galingai išrėkto Jurijaus Liubimovo legendinio „Hamleto" su Vladimiru Vysockiu atrodė pernelyg paviršutiniška. 1980 m. Maskvoje, dėl Olimpiados apvalytoje nuo „asocialių elementų" ir uždarytoje nepageidaujamiems užsieniečiams, Vysockis, likus kelioms dienoms iki mirties, paskutinį kartą vaidino Hamletą. Leisgyvis, iškankintas ir išsikankinęs, užkulisiuose budint greitosios pagalbos gydytojams. Tai buvo paskutinis jo pasirodymas. Skubiai iškviestas pažįstamas ir patikimas gydytojas reanimatologas teatro grimerinėje suleido jam dar vieną narkotikų dozę. Vysockis, kai vaidindavo Hamletą, netekdavo keleto kilogramų. Ne sykį užkulisiuose spjaudėsi krauju. Ir rašė eiles „Mano Hamletas" (1972) apie tuos, kurie siūlo suktus atsakymus, bet neįstengia rasti esminio klausimo.
