Pokalbis apie idealų modelį, publikos srautus ir neblėstantį kičo grožį
Irena Aleksaitė: Teatras gyvena sunkius laikus, net valstybiniams teatrams smarkiai sumažintos lėšos iš biudžeto. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad laiku nebuvo pertvarkyta jų struktūra. Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo teatralai aktyviai svarstė, kaip reikėtų reformuoti teatrą, ir buvo iškelta nemažai įdomių idėjų. Vieną iš tokių pateikė režisierius Jonas Vaitkus, bet daug kam ji atrodė pernelyg radikali. Kaip vis dėlto keistina teatro struktūra, kuri dabar yra jau visiškai atgyvenusi? Kritikai apie tai daug rašo, antai teatrologas Audronis Liuga straipsnyje, išspausdintame Kultūros barų antrajame numeryje, išsamiai aptarė teatrus apėmusios krizės priežastis.
Vis dėlto vienas teatras yra išskirtinis - jam 1998 m. buvo suteiktas nacionalinio statusas. Koks išskirtinumas susijęs su tuo statusu? Nacionalinio dramos teatro nuostatuose suformuluoti kriterijai šiandien, man regis, skamba pernelyg idealistiškai ir netgi keistai, mat didžiulis šio teatro laivas, plaukdamas be kompaso, jau atsidūrė ant seklumos. Ar Nacionalinis dramos teatras atlieka tų nuostatų apibrėžtas funkcijas, kaip antai „aukščiausiu meniniu lygiu pristatyti iškiliausius nacionalinės meninės kūrybos laimėjimus, puoselėti, plėtoti ir skleisti Lietuvos kultūrą, kūrybiškai interpretuoti ir perteikti pasaulio kultūros laimėjimus, kurti šiuolaikinio meno tradicijas, meniniu lygiu, formų ir žanrų įvairove formuoti ir tenkinti visuomenės poreikį profesionaliajam scenos menui, sudaryti sąlygas talentingiems jauniems ir pripažintiems Lietuvos ir pasaulio meno kūrėjams bei atlikėjams dalyvauti teatro kūrybinėje veikloje, pristatyti iškiliausius Lietuvos ir užsienio scenos meno kūrinius"? Žinoma, čia apibrėžtas idealus modelis, suformuluoti aukščiausi tikslai, bet teatras, vienintelis iš visų valstybinių turintis nacionalinio statusą, gauna ir pačius aukščiausius įgaliojimus, ir, žinoma, riebiausią finansinę „eilutę" iš biudžeto.
Tad pasvarstykime, ar Nacionalinis dramos teatras laikosi, ar bent stengiasi laikytis to idealaus modelio.
Audronė Girdzijauskaitė: Prieš dabartinės Nacionalinio dramos teatro situacijos svarstymą norėčiau iškelti keletą bendresnių klausimų. Ar šiandienos teatrui apskritai rūpi jo garbė ir orumas? Ar jo vadovai galėtų apibrėžti savo veiklos kryptį, kūrybos programą? Aišku, kai teikė paraiškas postui užimti, jie tas programas buvo suformulavę. Neabejoju, kad jas, išguldytas popieriuje, ir dabar turi Kultūros ministerija. Bet jos taip ir liko tik popieriuje, o ne įsikūnijo scenoje.
Nacionalinis dramos teatras, kuris galėjo pretenduoti į Lietuvos teatrų lyderio ar „skėčio", kaip sakė režisierius Rimas Tuminas, vaidmenį, šiandien tenkina pačios nereikliausios publikos poreikius. Publikos, kuri tingiai čepsėdama žiūri visokias banalybes - „Bambą", „Meilę pagal grafiką", „Grobį" ir t. t. Jeigu šiandieninio Nacionalinio dramos teatro spektaklius - visą tą nešvankybių paradą - pamatytų, tarkime, Bertoltas Brechtas, neišvengiamai turėtų pripažinti, kad įnirtingą kovą su miesčionišku teatru jis, deja, pralaimėjo. Miesčioniškumo bacila, lengvo pasitenkinimo recepcija ir percepcija yra velniškai gaji. O liūdniausia, kad Nacionalinio dramos teatro publika net nežino, kokiame ji yra teatre, - tiesiog kritika per mažai apie tai kalba platesniame kontekste, neaiškina, kokie galėtų ir turėtų būti šio teatro siekiai, jo santykiai su žiūrovais. Todėl salės beveik visada pilnos, bet žiūrovai net nesupranta, ką jie vartoja. Reikalas dar ir tas, kad madinga postmodernizmo iškaba šiandienos teatruose leidžia pasireikšti negabiems cinikams, vadinantiems save režisieriais.
Rasa Vasinauskaitė: Norėčiau grįžti prie Nacionalinio dramos teatro statuso. Dėl jo apibrėžimo karštai diskutuota nuo 1994 m. iki 1998 m., bet taip ir nebuvo aiškiai sutarta. Po nepriklausomybės atgavimo atsirado poreikis apibrėžti lietuvių teatrą nauju raidos etapu. Nacionalinio teatro samprata susijusi su XIX a. pab.-XX a. pr. nacionaliniu atgimimu ir rėmėsi labai paprastais kriterijais - tai nacionalinė dramaturgija, tautos tradicijos ir, žinoma, istorinis pastatas, kuris galėtų tapti valstybingumo ar tautos istorijos simboliu. Naujaisiais laikais nacionalinio teatro idėja nebuvo deramai išdiskutuota. Akademinis dramos teatras tokiam vaidmeniui pasirinktas tiesiog todėl, kad yra sostinėje, be to, jis palyginti didelis ir siejamas su Romualdo Juknevičiaus 1939 m. sukurtu teatru. Ir nors šiame teatre 10-ajame dešimtmetyje buvo susitelkusios stiprios vyresnės kartos aktorių pajėgos, sukurta tam tikra vaidybos ir režisūros tradicija, sukauptas romantinės krypties repertuaras, vis dėlto nebuvo aiškiai atsakyta į klausimą, kodėl būtent šiam teatrui reikėtų suteikti nacionalinio statusą, kodėl, pavyzdžiui, ne Kauno dramos teatrui.
Žinoma, viską kaip visada lėmė asmenybės. Kita vertus, Rimas Tuminas, tuo metu vadovavęs Akademiniam dramos teatrui, turėjęs savo viziją, galbūt ir buvo tas asmuo, kuris galėjo plėtoti Nacionalinio teatro idėją. Bet ar tuo metu, 1998-aisiais, šis teatras galėjo tenkinti(s) kalbos, nacionalinės dramaturgijos, tautos tradicijų puoselėjimu, t. y. plėtoti principą, kuris apibrėžia nacionalinį teatrą?
Audronė Girdzijauskaitė: Manyčiau, mūsų nacionalinė dramaturgija nėra pakankama, kad iš jos būtų galima sudaryti gyvybingą nacionalinį repertuarą. Bet juk yra neišsemiamas klasikinės dramaturgijos aruodas!
Rasa Vasinauskaitė: Taip. Vertėtų prisiminti 1994 m. Dienos laikraštyje paskelbtą šviesaus atminimo aktoriaus Henriko Kurausko inicijuotą kreipimąsi į Prezidentą, Vyriausybę ir kultūros ministrą: „Teatras, sunkiausiais tautinės priespaudos metais kėlęs žmonių dvasią, atsidūrė gyvenimo paraštėse. Šiandien scenoje dominuoja neigimas, griovimas, žemiausios aistros - tokiam „pasauliui" sukurti nebereikalinga aukštesnioji dramaturgija ir režisūra. Lietuvos teatrus palieka žinomiausi aktoriai ir režisieriai. Teatras merdi, jis vos bespėja atspindėti antrarūšį gyvenimą, ieško trumpalaikių komercinių struktūrų paramos. Scenose vis rečiau pasirodo spektakliai ir vis dažniau džiazo festivaliai, madų šou, turtingų firmų prezentacijos. [...] Kultūrai reikia teatro, kur po vienu stogu tarptų geriausios nacionalinės dramaturgijos tradicijos. Kiekviena save gerbianti tauta tokį valstybės išlaikomą teatrą turi. Tokio teatro užuomazgos buvo sukurtos Vilniaus akademiniame ir Kauno dramos teatruose, nors ideologinis ir politinis klimatas neleido joms iki galo išsiskleisti. Valstybė ir keičiantis valdžioms turėtų vienodai gerbti, pasitikėti ir finansiškai išlaikyti gyvąjį tautinės dvasios žodį, nepavaldų ūkio ir politikos vėjams..."
Brandinti „nacionalinės institucijos idėją" šiame teatre pradėta ne tiek dėl jos pačios, kiek ieškant, kas galėtų stoti prie teatro vairo ir pabaigti arba nutraukti Jono Vaitkaus reformą, kuri tuometinei teatro trupei atrodė pernelyg griežta. Iš to išaugo ir šiek tiek utopiškas sumanymas, kad šio teatro aktoriai arba čia ateisiantys nauji žmonės galės nešti ir Nacionalinio teatro vėliavą. Juk 1994-aisiais ir Tuminas viename interviu kalbėjo: „Tai turėtų būti stiprių ir įdomių menininkų centras, kuriam nereikalingas lyderio vaidmuo. Pats teatras turi tapti lyderis. Įsivaizduoju, kad jame dirbs Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus ir kiti režisieriai. Man norėtųsi matyti būsimajame teatre kokybiškai naujus namus, kur svarbi kiekviena dalelytė..."
Jau čia, šio teatro ištakų ir įsitvirtinimo istorijoje, galima įžvelgti tam tikrą painiavą, kuri daugiau kaip dešimtmetį persekioja tiek Nacionalinio dramos teatro statusą, tiek jo idėją. Kyla klausimas, ar tas asmuo, kuris stoja prie šio teatro vairo, gali sukurti ir tam tikrą jo raidos programą? Kurausko inicijuotame kreipimesi buvo pabrėžiama, kad šis teatras turėtų būti finansuojamas atskira „eilute" kaip nacionalinė vertybė, kaip vienintelis Lietuvoje veikiantis nacionalinis teatras, pristatantis pirmiausia nacionalinę dramaturgiją, skatinantis jos atsiradimą, sudarantis sąlygas jos brandai, jei ji apskritai dar gali turėti įtakos šiandienos teatrui. Aš jau nekalbu apie pasaulinę dramaturgiją...
Vaidas Jauniškis: Rasa gražiai istoriškai apžvelgė, kokia Nacionalinio teatro misija. Bet, man regis, jis atsirado visiškai neatsižvelgiant į istoriją, o inertiškai - pagal sovietinę logiką. Net nesvarstyta, kad Nacionalinis dramos teatras galėtų būti ir ne sostinėje. Akademinis dramos teatras tapo Nacionaliniu todėl, kad iš Vilniuje veikusių teatrų tokiu nepavadinsi nei „Lėlės", nei Rusų dramos, nei Jaunimo teatro, į kurį sovietiniu papratimu žiūrėta kaip į „jaunojo žiūrovo" teatrą. Be to, kad tokį statusą gautum, reikėjo turėti politinį užnugarį. Tiek tada, tiek dabar tai yra natūralu, bet neturi nieko bendra su meninėmis ambicijomis ir programomis. Teatrą „perkrikštijant" svarbiausia buvo išsirūpinti atskirą biudžeto eilutę. O jau gerokai vėliau, 2005-aisiais, atsirado ir privalomi Nacionalinio dramos teatro nuostatai.
Ironiškai žiūrint, jie yra įvykdyti 100 procentų. Jeigu Nacionalinis dramos teatras turi atspindėti tautos kultūrą, tai šiuo atveju ją jis ir atspindi - tik klausimas, kokių tos visuomenės sluoksnių. Deja, ne tų, kurių išprusimo „cenzas" bent kiek aukštesnis. Negalima paneigti ir to, kad Nacionalinis dramos teatras pristato iškiliausius kūrėjus - juk kartą per pusmetį čia rodomi Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo spektakliai... Kitaip sakant, pagal raidę, o ne pagal dvasią, nuostatai pavyzdingai vykdomi. Taip, juose yra įrašyti epitetai „aukščiausi", „iškiliausi", bet teatro atskaitomybės ministerijai tvarka kokybės nereikalauja. Ministerijai svarbiausi statistiniai ir buhalteriniai duomenys, t. y. vienintelis atsiskaitymo matmuo yra finansinis. Apie kokybę net nediskutuojama.
Šarūnė Trinkūnaitė: Nors Nacionalinio teatro samprata šiais laikais, kaip sakė Rasa, yra komplikuota, nors mūsų NDT atsirado, kaip teigia Vaidas, inertiškai ir mechaniškai, tačiau šis statusas vis tiek reiškia išskirtinės svarbos teatrą. Net jei iki galo nežinome, koks jis turėtų būti... Mūsų Nacionalinis dramos teatras savo svarbumą suvokia kaip teisę į savivalę, nes jis uždirbinėja pinigus išsižadėdamas teatro meno, keliaklupsčiaudamas prieš publikos lūkesčius. Šiuo - įžūlaus cinizmo - požiūriu bene iškalbingiausias yra dar visai neseniai Nacionalinio dramos teatro repertuarą „puošęs" spektaklis „Grobis", kuriame išsityčiota iš visko, kas sudaro scenos meno esmę - iš dramaturgijos, iš režisūros, iš scenografijos, iš vaidybos. Kitaip sakant, nacionalinį statusą turintis teatras net nemėgina puoselėti teatrinės kultūros, jis apskritai yra atsidūręs už kultūros ribų.
Rasa Vasinauskaitė: Ir čia vėl iškyla Audronės minėta asociacija su Brechtu. Juk iš tikrųjų režisieriai, bent jau vyresniosios kartos, visada siekė, kad teatras atsilaikytų prieš publikos arba masinės kultūros spaudimą. O Nacionalinis dramos teatras ramiausiai tenkina nereikliausios publikos dalies poreikius, vadinasi, savo statuso niekaip nepagrindžia. Jis tiesiog yra vienas iš tų valstybinių teatrų, į kuriuos žiūrima atlaidžiai, nes visi supranta, kokia sudėtinga jų situacija. Tačiau kartu jis yra ir vienas iš komercinių teatrų, kurie turi parduoti sukurtą produktą, kad užsidirbtų pinigų. Teatro tinklalapyje pateikta teatro vykdomų programų lentelė. Viena iš jų - lankomumo skatinimas, tam skiriama nemažai pinigų, beje, manyčiau, tai ir paskatino taip žvėriškai sudarkyti teatro interjerą. Matyt, NDT vadovams atrodo, kad tokie interjero pokyčiai labai patrauklūs žiūrovams. Taigi teatras, turintis nacionalinio statusą, atlieka komercinio teatro funkciją.
 |
| „Žmogus iš La Mančos”: Inga Jankauskaitė ir Evaldas Jaras |
Vaidas Jauniškis: Net simbolinis ženklas - laivelis iš šio teatro uždangos dingo.
Irena Aleksaitė: Dėl to laivelio ypač skaudu, nes jis susijęs su lietuvių teatro iškiliu režisieriumi Romualdu Juknevičiumi, kuris dar prieš karą subūrė anuo metu itin stiprų meninį kolektyvą. Išpūsta jūros bangų svaidomo laivelio burė iš Juknevičiaus sukurto nuostabaus spektaklio „Viltis" pagal Hermanno Heijermanso pjesę „Vilties" žuvimas" tapo nuolatinio veržimosi pirmyn simboliu, scenos meno vertybių ženklu. Matyt, NDT vadovai nei su tokiu veržimusi, nei su scenos meno vertybėmis savęs nesieja...
Grįždama prie šiandieninių šio teatro problemų, išskirčiau svarbiausią - tai režisūra. Argi neparadoksalu, kad režisūrinio teatro laikais apskritai kyla toks klausimas? Mano giliu įsitikinimu, daugumoje valstybinių teatrų įvyko tylus perversmas. Aktoriai paėmė valdžią į savo rankas ir eliminavo iš teatrų režisierius. Tik keliuose valstybiniuose teatruose dar likę vyriausieji režisieriai: Klaipėdos dramos teatre - Povilas Gaidys, Vilniaus Mažajame - Rimas Tuminas, kuris, kaip žinome, triūsia ir Maskvos J. Vachtangovo teatre, Vilniaus rusų dramos teatrui neseniai pradėjo vadovauti Jonas Vaitkus... Ir viskas! Kituose valstybiniuose teatruose vyriausieji režisieriai (generaliniai direktoriai, meno vadovai ir kt.) yra aktoriai. Jie turi formuoti teatro meninę kryptį, repertuarą, spręsti trupės problemas. Kaip jiems sekasi, rodo akivaizdžiai smukęs daugumos valstybinių teatrų meninis lygis. Aktoriams, ko gero, atrodo, kad pagaliau atėjo jų interesus ginsiantis „savas" žmogus. Kol kas neteko girdėti, kad kuris nors ką nors būtų apgynęs.
Nacionalinio dramos teatro generalinis direktorius Adolfas Večerskis plačiai atvėrė duris visiems aktoriams, norintiems režisuoti, pirmiausia - pačiam sau. Yra pastatęs jau tris spektaklius, jie rodomi didžiojoje scenoje ir sutraukia atitinkamo lygio televizijos šou ir muilo operų išugdytus žiūrovus. „Bamba", „Grobis", „Meilė pagal grafiką" - tai generalinė NDT generalinio direktoriaus „linija", kryptis, nuostata.
Neapsieita ir be „mistifikacijų". Antai spektaklio „Gaidukas" programėlėje parašyta, kad jį režisavo choreografas Jurijus Smoriginas, tačiau nė menkiausių režisūros žymių ar pėdsakų čia ir su žiburiu nerasi... Kokie kriterijai lėmė, kad šis leisgyvis anoniminis keistų istorijėlių kratinys apie gaidelio seksualinę brandą ir tapsmą gaidžiu atsirado Nacionalinio dramos teatro afišoje? Mažiems vaikeliams pasakoti šią istoriją lyg ir per anksti, paaugliai šiandien seksualiai labiau išprusę negu „Gaiduko" autorė Ema Ashley, bet „vidutiniai" žiūrovai užkimba, o „masalu", deja, tampa Marius Jampolskis. Čia tvyro tokia vaidybinė monotonija, kad net šis gabus aktorius nepajėgia jos įveikti.
Algirdui Dainavičiui, režisavusiam spektaklį „Planeta", koją pakišo pjesės autorius Jevgenijus Griškovecas. Jis pats taip puikiai skaito savo tekstus, kad publika leipsta iš juoko, bet kito aktoriaus lūpose tie sąmojingi pasakojimai tarsi netenka prieskonių. Dainavičius pasakoja jautriai, subtiliai, o žiūrovai tyliai ramiai viso to klausosi. Matyt, ir šiuo atveju būtų pravertęs režisieriaus įsikišimas...
Nemažai spektaklių Nacionaliniame dramos teatre yra pastačiusi Yana Ross. Šalia jos pavardės skliausteliuose parašyta - JAV. Ką tai reiškia? Ar tai amerikietiška režisūra? Deja, ji neatlaiko jokios kritikos. Štai Mažojoje scenoje Ross pastatė Henriko Ibseno „Meistrą Solnesą" - tokio „nugenėto" norvegų klasiko dar neteko regėti. Svarbiausi dalykai - pjesės filosofija, menininko kūrybinės kančios, sudėtinga simbolika, - viskas eliminuota, pasakojama apie energingą vyruką Solnesą, kuris nežinia kodėl ir nežinia kuo nepatenkintas... Naujausias Yanos Ross režisūrinis opusas - „10 dialogų apie meilę". Austrų dramaturgo Arthuro Schnitzlerio pjesė vadinasi „Ratelis", joje rodoma XIX a. austrų visuomenė, įsisukusi į šeimyninių apgavysčių, neištikimybės, melo, veidmainysčių sūkurį... Čia veikia prostitutės, neištikimos žmonos, neištikimi vyrai, „paslaugios" viešbučio kambarinės... Būtent apie tokį „meilės" supratimą kalba dramaturgas... Režisierė sutelkė dėmesį į keistą saloninį personažų „manieringumą", jų judesiai sulėtinti, orūs, iškilmingi. Neliko vietos svarbiausiam dalykui - aštriai Schnitzlerio ironijai, kai pasityčiojimas pateikiamas kaip komplimentas, o veidmainiškumas, melas ir apgaulė - kaip nuoširdus „tiesos" žodis...
Audronė Girdzijauskaitė: Režisierius Cezaris Graužinis neranda prieglobsčio Lietuvoje, o tuščiažiedė Ross režisūra rado.
Irena Aleksaitė: Taip, Yana Ross Nacionaliniame dramos teatre pastatė jau 4 spektaklius, nors kiekvienas iš jų sukėlė daugybę abejonių dėl režisūrinės kokybės, o Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, pagaliau toks profesionalus režisierius kaip Algirdas Pociūnas negali užimti jokios vietos šitoje struktūroje. Aišku, gal jie nenori. Ir jeigu nenori, tai aišku kodėl. Bet, kiek žinau, jie niekada net nebuvo kviečiami į šį teatrą.
Audronė Girdzijauskaitė: Reikia pasakyti, kad Nacionaliniame dramos teatre yra du teatrai. Antrasis - tai Valentino Masalskio teatras, kuris egzistuoja kaip teatras teatre. Gerokai anksčiau susovietintame, nutautintame Vilniaus akademiniame dramos teatre panašiai egzistavo nacionalinis Kazimieros Kymantaitės teatras. Paskui iš kasdienybės falšo bandė išsiveržti Rimo Tumino teatras teatre. Tačiau, kad ir koks būtų iniciatyvus, talentingas artistas, apšvietėjas, stalius ar scenografas, jis negali pakeisti režisieriaus. Ar dažnai orkestrantai pretenduoja į dirigento kėdę? Natūralu, kad tiems aktorių spektakliams, kurie buriasi aplink Masalskio teatrą, trūksta būtent režisūros, net jei aktoriai vaidina neblogai. Šio „mažojo" teatro vaidmuo „didžiajame" teatre apskritai yra įdomus. Visų pirma, jis priklauso Masalskiui, iš dalies Birutei Mar, čia statomi spektakliai tarsi pridengia didžiosios scenos begėdiškumą, kurį Večerskis teisina žiūrovų antplūdžiu. Bet jeigu, tarkime, Katedros aikštėje sekmadienių rytais po Mišių kas nors kapotų rankas vagims, prie gėdos stulpo ar Gedimino arklio kojos rištų paleistuves, tai Katedros aikštė irgi būtų pilnutėlė. Juk nuo Romos laikų publika niekaip nepasisotina krauju, egzekucijomis ir nešvankiais žaidimais. Taigi žiūrovų antplūdis nieko nereiškia ir nėra - negali būti - joks pasiteisinimas. Džiaugtis ir teisinti savo broką perpildytomis salėmis gali tik komerciniai teatrai. Visais režisūrinio teatro etapais kiekvienas teatro lyderis ieškojo naujų būdų, kaip prabilti į publiką, sužadinti jos smalsumą ir meilę kūrybos procesui. Būtent šito noro - kurti teatrą, kuris skirtųsi nuo kitų, turėtų savo braižą, kryptį, - labiausiai stinga. Didžiuma Nacionalinio dramos teatro spektaklių ne žadina, bet bukina žiūrovus. Teatras tampa eiline komercine įstaiga. O teatro vadovas Večerskis, būdamas protingas žmogus, bet cinikas, darosi vis panašesnis į „Žaldokynės" Sidabrą. Skirtumas tik tas, kad Boriso Dauguviečio pjesės herojus pavogė kolchozo avelę, o čia veikiama nacionaliniu mastu. Takeliai nuo teatro vadovo kabineto veda į jo atžvilgiu palankiai nusiteikusią Kultūros ministeriją, į visiškai subyrėjusią, išparceliuotą Teatro sąjungą, į parlamentą - į ne pačių padoriausių Seimo narių kabinetus.
Rasa Vasinauskaitė: Problema ta, kad Nacionaliniam dramos teatrui vadovaujantis generalinis direktorius yra absoliučiai vienvaldis teatro šeimininkas. O tai diskutuotina. Jo veikla turėtų būti labiau susijusi su teatro administravimu, meno sritį galėtų kuruoti kas nors kitas. Visuose, bent jau Europos, nacionaliniuose teatruose yra išlikusios teatro direktoriaus kaip administratoriaus ir meno vadovo pareigybės. Suplakti jas į vieną buvo labai neatsakingas žingsnis. Generalinis direktorius negali būti atsakingas už meninę teatro programą ir spektaklių kryptį. Nacionaliniame dramos teatre ši problema dar akivaizdesnė, nes jame apskritai nėra režisieriaus pareigybės, todėl režisuoti gali bet kas. Ne režisieriai (iš lietuvių teatro režisierių šiame teatre spektaklius kartais stato tik Jonas Vaitkus), o bet kas, net pats generalinis direktorius.
Audronė Girdzijauskaitė: Norėčiau paklausti, ar galima Nacionalinio dramos teatro nuopelnams priskirti tai, kad jame kartais vaidinami Nekrošiaus ar Tumino spektakliai?
Rasa Vasinauskaitė: Žinoma, ne. Juk jie - kitų teatrų produkcija.
Audronė Girdzijauskaitė: Juo labiau kad Nacionalinis dramos teatras ima iš jų nuomą.
Irena Aleksaitė: Aš turiu oficialų patvirtintą Nacionalinio dramos teatro repertuarą, į kurį įeina Valentino Masalskio, Birutės Mar spektakliai, yra dar ir šokio spektaklis, kažkoks improvizacijų reviu, neaišku, kieno pastatytas. Tai rinktinė kitų kolektyvų komanda, formuojanti Nacionalinio dramos teatro repertuarą. Iš pirmo žvilgsnio repertuaras atrodo labai įvairus, aprėpiantis įvairias šakas - ir šokį, ir reviu, ir monoteatrą. O iš esmės tai yra visiškas kratinys.
Vaidas Jauniškis: Prisiminkime, kaip tampama teatro vadovu. Procedūra tokia: ateina žmogus į Kultūros ministeriją ir komisijai, kurioje sėdi funkcionieriai ar sekretoriai, kartoja vis tą pačią „keturių komponentų" maldelę - teatras statys klasikinę, šiuolaikinę užsienio, taip pat lietuvių dramaturgiją ir spektaklius vaikams. Nacionalinio dramos teatro repertuaras rodo, kad programa vykdoma tiesiog pavyzdingai - čia yra ir Fiodoro Dostojevskio, Henriko Ibseno, Arthuro Schnitzlerio, Thomaso Bernhardo, Slawomiro Mrožeko pavardės, ir nacionalinė dramaturgija - Borisas Dauguvietis, Antanas Škėma... Perskaitęs dramaturgų vardus ne tik ministerijos atstovas galėtų sakyti, kad tai yra labai geras repertuaras. Tol, kol niekas nekels kokybės klausimo. Aišku, šedevrų nesuplanuosi, tačiau tokios pastangos turėtų būti dedamos! Juk kiti šalies teatrai bent bando ieškoti kažko naujo. Kauno teatras, nors šiuo metu neturi pagrindinės salės, pradėjo intensyviai kviesti žmones iš šalies, Šiaulių teatre režisuoja Albertas Vidžiūnas, Paulius Ignatavičius, kurio spektaklis iš karto buvo nominuotas Auksiniam kryžiui. Nacionalinis dramos teatras nepanaudoja savo garsiausių aktorių - žiūrovus masina ne jų vardais, o prastomis komedijomis. Čia nevykdoma jokia edukacija, nėra jokios laboratorijos, nors NDT nuostatuose ir strateginiame plane tai, beje, numatyta („...atskleisti ir ugdyti scenos meno talentus"). „Versmės" festivalis yra absoliučiai „blefinis". Jis tikrai neugdo nacionalinės dramaturgijos, tiesiog gauna pinigus, juos padalija ir pravalgo tiesiogine (furšetuose) ir perkeltine prasme, nes viskas čia vyksta tuščiai, be atsako ir tolesnio pjesės tobulinimo, vien dėl „paukščiuko". Per festivalį kūrybiškai nebendraujama su dramaturgais, nekuriamos mokymosi laboratorijos. Su savo pjesių pastatymais dramaturgai susiduria tik per jų skaitymą, po to išsiskiria gražiuoju arba ne, ir tik nuo konkretaus režisieriaus priklauso, ar jis dar bendraus su konkrečiu autoriumi. Beje, tai vienintelė edukacinė Nacionalinio dramos teatro programa.
Kiekvieną mėnesį čia vaidinami vidutiniškai 4 paties Večerskio spektakliai - iš 15-16 apskritai vaidinamų (vadinasi, maždaug ketvirtadalis). Dėl skonio, žinoma, nesiginčysime. Aš ne prieš tokią estetiką, jei ji būtų - o ir yra - komerciniuose teatruose. Bet, kai kičas klesti valstybiniame ir dar nacionaliniame teatre, kyla klausimas, kodėl su jo vadovais „nesiginčija" ministerija, kuri už tą teatrą atsakinga, todėl turėtų ne tik tvirtinti vadovus, bet ir vertinti jų darbą? Kadangi to nedaroma, prastas skonis tiesiog primetamas - jis klesti ir publika jam pasiduoda.
Šarūnė Trinkūnaitė: „Versmės" festivalį, ko gero, galima laikyti Nacionalinio dramos teatro cinizmo viršūne. Šis kilniais lozungais „apkaišytas" festivalis ne tik neugdo dramaturgijos, bet ir yra tapęs atvira teatro flirto su politikais erdve - politikai kviečiami į festivalį kaip garbės svečiai, bet sveikindami aktorius nesugeba net jų pavardžių teisingai ištarti. Nacionalinis dramos teatras visiškai sukompromitavo nacionalinės dramaturgijos ugdymo ir reprezentavimo idėją, nors būtent ja, regis, paprasčiausia pagrįsti nacionalinio teatro vardą. Čia galima minėti ir Ramunės Kudzmanaitės režisuotas Antano Škėmos „Saulėtas dienas", kurios į šiandieninį teatro repertuarą įsiterpia kaip lietuvių dramaturgiją reprezentuojantis spektaklis šalia teberodomos Juliaus Dautarto „Pasdendusios vasaros" ir Sigito Račkio „Duburio" pagal Romualdą Granauską. Aišku, „Saulėtos dienos" priklauso minėtam alternatyviam teatrui teatre ir, ko gero, atsirado tam, kad bent kiek pridengtų pramoginį repertuarą. Tai ypač vaizdžiai liudija Nacionalinio dramos teatro visišką abejingumą lietuvių dramaturgijai - „kompensaciniams" spektakliams skiriamos silpniausios pajėgos, į juos žiūrima visiškai nesuinteresuotai, kaip į antraeilės ar trečiaeilės svarbos dalykus.
Irena Aleksaitė: Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pirmame Nacionalinio dramos teatro nuostatų punkte yra pabrėžta: „vadovaujantis sezoninėmis ir perspektyvinėmis kūrybinės veiklos programomis, savarankiškai sudaryti repertuarą". Generalinis direktorius išsikovojo teisę „savarankiškai sudaryti repertuarą"...
Rasa Vasinauskaitė: Taip, jis yra išsikovojęs visas teises vadovauti šitam teatrui, kuriame nebėra ką veikti nei profesionaliems režisieriams, nei aktoriams. Matyt, būtent todėl beveik visi Nacionalinio teatro aktoriai užsiima kuo nors kitu, dalyvauja įvairiuose projektuose ir t. t., kur jie bent jau gali būti aktoriais ir pasirodyti publikai. Didžioji dalis „etatinių" aktorių, vaidinančių Večerskio spektakliuose arba tuose, kuriuose jiems „leidžiama" vaidinti, tiesiog negauna jokios profesinės satisfakcijos. O režisierių šiame teatre nėra todėl, kad vietoj jų pasirenkami žmonės, tiesiog palaikantys vadovybės nubrėžtą kryptį.
Vaidas Jauniškis: Aktorių egzistavimas NDT yra problemiškas, nors mes, aišku, negalime žinoti, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Akivaizdu kitkas - Nacionaliniame dramos teatre įteisinta tokia sistema, kad aktoriai galėtų užsidirbti iš šalies - televizijoje ar kur kitur. Suprantu, atlyginimai yra nusikalstamai maži, ir tai ne vien teatrų, o visos šalies kultūros problema. Tačiau Nacionalinis dramos teatras, taip pat ir Mažasis dabar yra, galima sakyti, komercinių televizijų filialai, ir tai kelia nerimą.
Irena Aleksaitė: Norėčiau aptarti esmines NDT trupės problemas. Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre yra 36 aktoriai, bet jeigu reikėtų juos išvardyti, vargu ar įstengčiau paminėti bent dešimt, nes kiti labai retai pasirodo scenoje... Užtat gana dažnai šmėžuoja visiškai nepažįstami veidai. Kas jie, iš kur? Tai dabartinės teatro vadovybės politikos padarinys. Daug metų trupe nebuvo deramai rūpinamasi, ji iškriko. Nebėra kartų pusiausvyros, taigi netrukus jauniems aktoriams teks klijuotis barzdas ir ūsus, maukšlintis ant galvų žilus perukus...
Bet yra ir dar opesnių dalykų, apie kuriuos net nejauku garsiai kalbėti. Daugelis spektaklių yra gyvas įrodymas, kaip smuko vaidybos lygis. Čia ir vėl paradoksas - atrodytų, jei režisuoja aktorius, tai vaidyba turėtų ypač gerai atsiskleisti, juk jis išmano savo profesijos dalykus. Deja, režisuojančių aktorių spektakliuose ji dažniausiai būna visai sekli. Matyt, pasinėręs į režisavimą, koncepcijos, formos, stiliaus paieškas, toks spektaklio „dirigentas" tiesiog nemato scenoje besiblaškančių savo kolegų arba leidžia jiems patiems ieškoti savo personažo spalvų... Tokią vaidybos sumaištį, besiribojančią su lėkštu mėgėjiškumu, klaikių grimasų panoptikumą matėme Večerskio spektaklyje „Grobis". Pasijutau tarsi atsidūrusi sovietmečio teatre, kuris savais „metodais" vaizduodavo „kapitalistinio pasaulio ryklius", monstrus, galvažudžius... Generalinis direktorius režisavo ir populiarų miuziklą „Žmogus iš La Mančos". Šįsyk nustebino ypač agresyvi kai kurių aktorių vaidyba, tarsi po sceną siautėtų piktadariai iš istorinių kronikų... Tai ir varovų vadas Evaldas Jaras, ir visi „grėsmingi" įsiutę varovai, ir Jono Korenkos hercogas, ir tarsi furija siautėjanti Ingos Jankauskaitės Dulsinėja... Visi charakteriai vienodo „sukirpimo", vienos - primityviausios - spalvos, pritvinkę sceninių štampų, vaidybos „klišių", bet statytojas jų arba nemato, arba jas toleruoja. Ir vėl paradoksas: Adolfas Večerskis yra puikus aktorius, įvairiausių spalvingų - ir komedijos, ir dramos - personažų sumanus atlikėjas, o jo režisuotuose spektakliuose aktorių vaidyba abiem kojom „šluba"...
Dar viena NDT „repertuaro vinis" - komedija „Meilė pagal grafiką". Ray´aus Cooney´o pjesė yra tipiška situacijų komedija, joje apstu tikrai juokingų nuotykių, kurie nuolat nutinka personažams, visa tai reikėtų tiesiog šmaikščiai, bet rimtai ir meistriškai, suvaidinti. Deja, vos du aktoriai - Vytautas Rumšas (vyresnysis) ir Marius Jampolskis šiame spektaklyje prisimena, ko juos mokė teatro mokykloje, visi kiti, vaidindami juokingus pjesės keistuolius, maivosi išsproginę akis, kalba siaubingai nenatūraliais balsais... Žiūri į tą balaganą ir norisi ne juoktis, o verkti.
Audronė Girdzijauskaitė: Taip yra todėl, kad Nacionalinio dramos teatro aktoriai desperatiškai vykdo keistas negabių režisierių užduotis. Tiesą sakant, į juos scenoje truputį gėda žiūrėti. Ir kartu gaila, kad jie šitaip pasidavė! Juk tuos, kurie šiandien vaidina Večerskio ar Ross pastatymuose, esame matę Vaitkaus, Tumino, Koršunovo spektakliuose ir jie puikiai vaidino. Apskritai įvertinti Nacionalinio dramos teatro trupę yra sunku, nes neaišku, kas jai priklauso, iš kur tie žmonės ten yra atsiradę.
 |
| „10 dialogų apie meilę”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vaidas Jauniškis: Šiuo atveju net nekalbame apie tokį dalyką kaip ansambliškumas.
Rasa Vasinauskaitė: O juk valstybiniai teatrai reformas atmetė pirmiausia todėl, kad tikėjosi išsaugoti stacionarią trupę, kuri išties yra brangintina, nes užtikrina tradicijų tęstinumą, perimamumą ir t. t. Tokia trupė yra tiesiog dovana, juo labiau Nacionaliniam dramos teatrui, kuriame ir kiti režisieriai galėtų turėti kūrybinę erdvę ir dirbtų su iš tikrųjų puikiais aktoriais. Visų šalių nacionaliniai teatrai turi stacionarias trupes, o jų meno vadovai privalo užtikrinti galimybę puoselėti senas scenos meno tradicijas ir kurti naujas. Naujų tradicijų kūrimas yra susijęs su darbu čia, savo teatro scenoje, bet jis turi būti daug kūrybiškesnis negu paskiri projektai, o juo labiau televizijos laidos. Paradoksalu, bet net Comédie-Française aktoriai, kurie anksčiau negalėdavo rodytis niekur kitur, tik savo scenoje, dabar pradėjo vaidinti televizijos filmuose ir pan. Aktoriui būtina išeiti į kitas kūrybos sritis, tokia jo prigimtis. Tačiau matydama šią problemą, nes tai iš tikrųjų problema ir apie ją diskutuoja daugelio užsienio nacionalinių teatrų vadovai, Comédie-Française ėmė skatinti, kad būtų kuo daugiau eksperimentuojama prie teatro įkurtose aikštelėse. O, pavyzdžiui, Suomijos Nacionalinis teatras, viena vertus, yra konservatyvus, antra vertus, - daugiasluoksnis, nes kviečia skirtingus avangardiniais vadinamus režisierius, beje, ir iš svetur. Kitaip sakant, nacionaliniai teatrai dirba ieškodami originalių sprendimų, tirdami, kas jų teatrui yra reikalinga, kokia jo publika, kokiais spektakliais, projektais galėtų ją, o kartu ir trupę, sudominti. Mūsų Nacionalinis dramos teatras tą irgi nuolatos deklaruoja kaip vieną iš prioritetinių savo tikslų, bet nematyti jokių „tikslingų" rezultatų.
Man atrodo, reikia iš naujo apibrėžti, kas yra nacionalinis dramos teatras ir koks jo statusas. Juk pati jo samprata, kokią žinome iš istorijos, šiandien nebeaktuali, nes pasikeitė ne tik teatro vaidmuo visuomenėje, bet ir nacionalinio teatro idėja. Atsiranda naujų iššūkių ir problemų, susijusių ir su tradicijomis, ir su nacionalinio teatro gebėjimu dirbti šiuolaikiškai, būti aktualiam. Apie tai praėjusį rudenį buvo kalbėta Varšuvoje vykusiame Europos nacionalinių teatrų vadovų susitikime, kuriame dalyvavo ir Adolfas Večerskis, tačiau sunku suvokti, kokius iššūkius pasiryžęs atremti mūsų Nacionalinio dramos teatro vadovas.
Audronė Girdzijauskaitė: Man atrodo, nacionalinis turėtų būti tas dramos teatras, kuris reprezentuoja šalį ir jos scenos meną tarptautiniu lygmeniu.
Rasa Vasinauskaitė: Tai yra įrašyta į nuostatus. Tačiau NDT visiškai praradęs gebėjimą reprezentuotis ar reprezentuoti.
Vaidas Jauniškis: Jis „reprezentuojasi", man regis, tik Ukrainoje, Baltarusijoje. Tiesa, Birutės Mar monospektakliai rodomi įvairiuose pasaulio festivaliuose.
Audronė Girdzijauskaitė: Man atrodo, kad statant veikalus taip, kaip juos stato Nacionalinis dramos teatras, vaidyba, kaip, beje, ir scenografija, yra tiesiog priversta tapti banalia ir prasta. Nevyksta kūrybinis dialogas tarp režisieriaus ir aktorių, tarp jo ir scenografo. Pradėjusi tolti nuo buitinio teatro, scenografija kratėsi daiktų ir mokėsi būti lakoniška, o dabar ji atsikrato bet kokios minties, idėjos, fantazijos. Nacionalinio dramos teatro kostiumai ir grimas kopijuoja blizgiųjų žurnalų viršelius - veržiamasi į visišką „kičą".
Rasa Vasinauskaitė: Toks yra, pasak Vaido, generalinio direktoriaus skonis. Čia vėl derėtų prisiminti nacionalinių teatrų vadovų susitikimą Varšuvoje - Večerskis, išklausęs, kaip kiti nacionaliniai teatrai bando atremti globalizacijos iššūkius, kaip jie suvokia savo misiją ir jos pokyčius, pasigyrė, kad jo vadovaujamas teatras gyvena gerai, o salės lūžta nuo žiūrovų. Taigi vienintelis šio teatro kriterijus yra publikos srautai. Bet juk tokį tikslą sau kelia antreprizė! Vadinasi, Nacionalinis dramos teatras nė neslepia tapęs antreprize, kuri siekia vien pelno.
Šarūnė Trinkūnaitė: Ir tai yra labai pavojinga. Ypač turint omenyje tuos, kurie tik pradeda lankytis teatre - po tokių grynai komercinių (kasinių) spektaklių vieni apskritai praranda susidomėjimą juo, kiti pradeda teatrą tapatinti tik su tokiu scenos „menu".
Vaidas Jauniškis: Žiūrėdamas „Meilę pagal grafiką" pagalvojau, kad šis teatras galėtų būti labai įdomus objektas sociologams. Jis kuria pramoginius spektaklius tai publikai, kuri į teatrą atėjo pirmą kartą arba jame lankosi labai retai, t. y. galbūt klysdamas pasakyčiau, - žemesnei viduriniajai klasei. Ir štai tie žmonės žiūri spektaklį - iš pradžių jaučiasi sutrikę, bet ilgainiui „įsijaučia" džiaugdamiesi, kad pataikaujama jų skoniui... Ne tik konkretaus spektaklio, bet ir apskritai Nacionalinio dramos teatro lygis yra žemiau bendro visuomenės išprusimo ir vis leidžiasi žemyn. Šiuo požiūriu jį būtų įdomu panagrinėti ne iš teatrologų, o iš sociologų pozicijos.
Rasa Vasinauskaitė: Kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Šiuo teatru patenkintų žiūrovų vis daugėja.
Irena Aleksaitė: Manyčiau, pirmiausia turėtų būti pasiūla, o ne paklausa. Nacionalinis dramos teatras sukeitė vietomis šiuos du dalykus. Aiškina, neva pasiūlą lemia paklausa, bet tos paklausos NDT niekada netyrė. Todėl čia galima kalbėti tik apie supainiotus kriterijus, apie gudravimą ir pasiteisinimų ieškojimą.
Audronė Girdzijauskaitė: Tarp kitko, sociologai daugelyje šalių gilinasi į kultūros problemas. Net Rusijoje, kiek žinau, speciali sociologų grupė tiria teatro gyvenimą. Bet Lietuvoje nėra nei publikos poreikių, nei teatro ir publikos santykių sociologinės analizės.
Rasa Vasinauskaitė: Čia, ko gero, ne sociologų, o teatro užduotis - jis pats turi imtis spektaklių reitingų tyrimo ir pan. Kalbu ne apie popierėlius su klausimais, ar patiko spektaklis, bet apie išsamesnį klausimyną, kuriuo teatras analizuotų savo poziciją, savo kaip meno institucijos reikalingumą.
Audronė Girdzijauskaitė: Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad bendrame kūrybinio išsekimo fone Nacionalinis dramos teatras nėra išimtis. Panašiai supilkėję ir kiti Lietuvos teatrai - Šiaulių, Panevėžio, dažnai Jaunimo ir net Mažasis, dar neseniai puoselėjęs klasiką, o pastaruoju metu nusileidęs iki „Vestonų".
Vaidas Jauniškis: Kol teatrų vadovai bus skiriami inertiškai, per daug nesigilinant, kandidatų neaptariant su teatralų bendruomene, kol kiekvienais metais nebus peržiūrima kūrybinė veikla ir jos kokybė, tol viskas bus taip, kaip yra. O galvojant apie Nacionalinio dramos teatro statusą, reikėtų apsvarstyti ir perimamumo galimybę, kai kuriose mažose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, tai yra įprasta. Gal iš tikrųjų būtų prasmingiau, jei ta nacionalinė institucija, kuri nepateisina savo trejų metų programos, šį garbingą vardą ir finansavimą perleistų kuriai nors kitai institucijai? Nematyčiau jokios tragedijos, o kultūros sistema tikrai nesugriūtų, jei Nacionalinio teatro statusas pereitų, tarkime, kuriam nors kitam Vilniaus arba Kauno ar Klaipėdos teatrui.
Rasa Vasinauskaitė: Vaidas teisus - teatro problemos susijusios su ydinga vadovų skyrimo praktika, kuri nesikeičia jau 20 metų. Juk pas mus neįmanoma net rotacija, kuri įteisinta, pavyzdžiui, Vokietijos teatruose. Neįmanoma ir vieša diskusija, nors kitose šalyse aptarti kandidatūras, teikiamas į tokio teatro vadovo postą, yra visuomenės teisė ir net pareiga.
Šarūnė Trinkūnaitė: Manyčiau, grėsminga teatro problemų lavina išduoda ir visuotinį abejingumą kultūros sričiai apskritai...
Irena Aleksaitė: Pabaigai norėčiau pasakyti: neturiu vilčių, kad šis pokalbis duos impulsą rimtesnėms permainoms, kad ministerija ar kitos institucijos kaip nors sureaguos į mūsų nerimą dėl teatro, ne tik dėl NDT, ateities. Tačiau džiaugiuosi, kad mes, kritikai, bent jau atlikome savo profesinę pareigą.
Parengė Šarūnė TRINKŪNAITĖ
