Šiandien ir vėl kyla klausimas -
kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa,
kuria galima būtų pasidalyti su kitais.
Kristian Smeds
Žinomas šiuolaikinio teatro tyrinėtojas Draganas Klaicas straipsnyje „Ilgalaikė utopija" ateities teatro pokyčius sieja su teatrinės erdvės transformacijomis. Jos turėtų vykti ne tradiciniuose teatro pastatuose, o tokiose vietose, kur nyktų ribos tarp tikrovės ir meninės fikcijos, scenos ir žiūrovų. Tai, anot Klaico, kyla iš poreikio sugrąžinti teatrui bendruomeninį išgyvenimą, paversti jį ne tiek estetinės, kiek dvasinės patirties vieta. Šis poreikis išplaukia iš nostalgijos tiems laikams, kai teatras reikšdavo daug ir tapdavo kolektyvine švente. Kas šiandien teatrui sugrąžintų tokią patirtį? Juk jis negali konkuruoti su masinėmis šventėmis, vykstančiomis miestų gatvėse, aikštėse, arenose. Vadinasi, vien kitokios erdvės nepakanka. Reikia sukonstruoti kitokią teatro mašiną, padedančią nevaržomai keliauti laike ir erdvėje. Ją sukurti ir valdyti turėtų kūrybinė bendruomenė, nestokojanti drąsos, avantiūrizmo ir fantazijos. Dar būtina, kad kiekvienas jos narys gebėtų per kūrybinį veiksmą pasidalyti savo patirtimi su partneriais ir žiūrovais. Gal tada teatras, kaip bendros patirties vieta, nors akimirką iš utopijos taptų realybe.
***
2006-ųjų sausį suomių režisierius Kristianas Smedsas Vilniuje pradėjo repetuoti spektaklį pagal Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę". Būtiniausius daiktus scenografijai - spintą, kėdes, kilimą - radome sename vasarnamyje netoli Vilniaus. Tada čia apsilankęs Smedsas juokaudamas pasiūlė „Vyšnių sodo" idėją: tarp susenusių žydinčių obelų susodinti aktoriai skaitytų Čechovo pjesės tekstus, o tuo metu darbininkai elektriniais pjūklais nupjautų medžius ir išvežtų kaip medienos atliekas... Vėliau prie „Vyšnių sodo" idėjos grįždavom aptarinėdami teatro ir apskritai kultūros situaciją Lietuvoje. Per dvidešimt nepriklausomybės metų įsitvirtinę rinkos dėsniai pakeitė kultūros vietą visuomenėje. Pasikeitė ir ją kuriančių žmonių tarpusavio santykiai. Ideologinę cenzūrą pakeitė ekonominė priespauda. Kultūros žmonės ją ypač pajuto ekonominės krizės metais. Atėjo tinkamas laikas „Vyšnių sodui".
2009-ųjų gegužės mėnesį Smedsas su būriu lietuvių teatro menininkų tame pačiame vasarnamyje netoli Vilniaus pradėjo „Vyšnių sodo" repeticijas. Medžių kirsti niekas nesiruošė. Ieškota kitokių priemonių perteikti laiko paradoksus. Iš šalies žiūrint galėjo susidaryti įspūdis, kad sode susibūrę teatralai kartu smagiai leidžia laiką. Tačiau įsižiūrėjus buvo galima pastebėti filmavimo kameras, fiksuojančias kiekvieną repeticijų akimirką, ir pajusti ore tvyrančią kūrybinę įtampą...
Iš pradžių buvo tik apleistas sodas su senais vaismedžiais ir nedideliu vasarnamiu - nykstančio Vilniaus peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien yra daugelyje Europos miestų. Tai - atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo" priešistore. „Būtent autentiška aplinka paskatino pasitelkus Čechovo „Vyšnių sodą" kalbėti apie tai, kas šiuo laiku vyksta gyvenime. Tai lyg kelių laikų sankloda: pro šiandieną persišviečia kelių dešimtmečių senumo atmosfera, o pro ją - Čechovo pjesės laikas", - prieš pradėdamas repeticijas sakė Smedsas.
Vėliau atsirado „Vyšnių sodo" vaidmenų atlikėjai: Ranevskaja - Virginija Kelmelytė, Gajevas - Juozas Budraitis, Lopachinas - Jonas Vaitkus, Jepichodovas - Vytautas Anužis, Piščikas - Gytis Padegimas, Petia Trofimovas - Paulius Budraitis, Šarlotė - Benas Šarka, Varia - Aldona Bendoriūtė, Ania - Irina Lavrinovič, Duniaša - Rasa Samuolytė, Jaša - Dainius Gavenonis. „Vyšnių sodo" kūrybinė grupė taip pat įkūnijo „kelių laikų sanklodą" - skirtingos kartos ir meniniai interesai buvo kaip ant delno. Kai kuriuos buvusius bendražygius likimas išblaškė po pasaulį. O visus sujungė „Vyšnių sodo" idėja. Aktoriai buvo kviečiami ne kurti vaidmenis, kaip tai įprasta teatre, o pabūti kartu su savo personažais, paskaityti jų tekstus, papasakoti apie juos ir apie save. Repeticijos prasidėjo nuo pjesės skaitymo prie didelio stalo lauke po žydinčiais medžiais. Iš Paryžiaus atvykusi Ranevskajos vaidmens atlikėja V. Kelmelytė pirmą kartą po ilgo išsiskyrimo apkabino kolegas ir išdalijo jiems mažas dovanėles...
Teatras pasitraukė į šalį ir užleido vietą gyvenimui. Daugeliui aktorių tai buvo pirmasis tokio pobūdžio eksperimentas, ir kilo klausimas, kuo jis baigsis. Smedsas pasiūlė kitokį darbo metodą: „Tarp mūsų yra nemažai aktorių, kurie įpratę dirbti greitai ir rezultatyviai. Čia jie turi kitokią galimybę. Kaip režisierius noriu pasiūlyti aktoriams tokias aplinkybes, kuriose jie neturėtų skubėti ir galėtų džiaugtis laisve kartu fantazuoti. Gal iš tokios laisvės rasis kažkas įdomaus..." Jau pirmąją „Vyšnių sodo" repeticijų ir filmavimų savaitę dingo aktorių profesinis atsargumas, vyresnieji nusimetė amžiaus naštą ir kartu su jaunimu pasinėrė į režisieriaus Smedso pasiūlytą improvizacijų sūkurį. Iš jo pradėjo gimti netikėčiausi Čechovo pjesės scenų sprendimai. Netrukus atsirado ir atsakymas į klausimą, kas yra šis „vyšnių sodas". Anot paties Smedso tai - „kūrybos, džiaugsmo, anarchijos vieta ir laikas, kai žmonės gali jausti, fantazuoti ir gyventi prieš pabaigą".
„Vyšnių sodas" atspindi tai, kas teatre šiuo metu mane domina labiausiai. Tai - buvimas kartu su žmonėmis, su aktoriais. Kartais drauge praleisto laiko kokybė man svarbesnė už paties darbo kokybę. Interpretuodamas Čechovą neišvengiamai susiduri su laiko sąvoka. Turi atsakyti sau į klausimą, ką reiškia laikas teatre ir gyvenime. Dar ir todėl yra svarbu, kaip tu praleidi laiką kartu su Čechovu ir su žmonėmis", - sakė Smedsas po pavasarinio repeticijų etapo. „Buvimas kartu su žmonėmis" reiškė ne tik repeticijas, bet ir pokalbius apie teatrą, gyvenimą, kūrybos prasmę vakar ir šiandien, taip pat kasdienį pietų sriubos ritualą, vakarones prie laužo... Iš viso to gimė „Vyšnių sodo" kūrybinė bendruomenė, nors kai kurie aktoriai ir režisieriai kartu repetavo pirmą kartą.
Pirmąjį rezultatą gegužės pabaigoje galėjo pamatyti nedidelis teatralų ir svečių būrelis. Iš pradžių planuota viską rodyti lauke. Tam buvo parengtos atskiros pjesės scenos, turėjusios vykti sode ir miške. Tačiau likus kelioms dienoms iki pasirodymo pradėjo pliaupti lietus. Netekus vilties, kad oras pasitaisys, buvo nuspręsta žiūrovus pakviesti į namą. Aktoriai susėdo ankštame kambaryje aplink mažą stalą, panašiai kaip pirmą repeticijų dieną lauke po medžiais, užsikūrė židinį ir pradėjo skaityti pjesę. Bet tai jau buvo visai kitoks skaitymas. Dviejų savaičių darbas davė rezultatą - „Vyšnių sodo" vaidmenų atlikėjai suprato vienas kitą iš pusės žodžio. Nors ir laikydami rankose knygas, jie galėjo laisvai improvizuoti ir tarpusavy bendrauti pasitelkę Čechovo pjesės tekstus. Smedsui beliko sudėlioti pagrindinius akcentus ir susodinti žiūrovus, o vaizdo menininkui Villei Hyvönenui - filmavimo technika išplėsti veiksmą į kitas namo vietas. Dailininkė Jūratė Paulėkaitė už aktorių nugarų ant sienos iškabino didelę galeriją nuotraukų, iš kurių žvelgė jau mirę žinomi Lietuvos ir pasaulio menininkai. Prieš pat aktorius buvo paliktos kelios dešimtys vietų specialiai pakviestiems kultūros žmonėms. „Vyšnių sodo" ratas išsiplėtė.
Kambario erdvė tapo savotiška scena, sujungusia gyvuosius ir mirusiuosius. Filmavimo kameros fiksavo ir „transliavo" veiksmą į antrąjį namo aukštą. Ten, iš name rastų vaikiškų piešinių, knygų ir senų daiktų sukurtame „vaikų kambaryje", įsitaisė dar keliasdešimt žiūrovų. Jaukiame kambaryje prie židinio prasidėjęs veiksmas baigėsi lauke, kur pliaupiant lietui visi aktoriai ir žiūrovai stebėjo vyšnių sodo pardavimą vainikavusį jausmingą Jono Vaitkaus Lopachino monologą. Po to iš namo pasigirdo Laimono Noreikos skaitomo Salomėjos Nėries eilėraščio „Mūsų dienos kaip šventės..." įrašas, pakeitęs paskutinę Firso repliką. L. Noreika buvo pirmasis į šį projektą pakviestas aktorius ir sutiko jame atlikti Firso vaidmenį. Deja, nebespėjo... Gyvenimas ištiesė ranką teatrui ir sufleravo kūrybinius sprendimus, o žiūrovas tapo šio keisto įvykio bendrininku.
Po pirmojo „Vyšnių sodo" susitikimo su žiūrovais tapo aišku, kad vien filmu viskas neturėtų baigtis. Atsirado poreikis plėtoti tai, kas atrasta. „Vyšnių sodo" sumanymas, primenantis bandymą atsukti veidrodį į lietuvių teatrą, siekiant pažvelgti į jo esamąjį laiką, įgavo apčiuopiamus kontūrus. Tada paklausiau Smedsą, ką jis, kaip svetimšalis, mato šiame veidrodyje? „Matau daug skirtingų žmonių - išmintingų, patyrusių. Bet kartu matau, kad jie yra vieniši. Šiandien visų mūsų ateitis labai neaiški - niekas nežino, koks pasaulis bus po dvidešimties, trisdešimties metų. Tokioje situacijoje užsisklęsti ir užsiimti vien individualia kūryba man atrodo nepriimtina. Manau, kad mums labai trūksta vizijų, minčių, kuriomis galėtume pasidalyti vieni su kitais ir su publika. Dirbdamas su „Vyšnių sodo" dalyviais, jaučiau, kaip jie brangina galimybę bendrauti, keistis mintimis, nuomonėmis."
Antrą kartą „Vyšnių sodo" grupė susitiko rugsėjį. Savaitę trukusiose repeticijose buvo toliau šlifuojami vaidmenys, atsirado nauja veiksmo vieta - sode tarp medžių įtaisytas didelis ekranas. Ši vieta pakeitė antrąjį namo aukštą. Taip buvo atskirtos dvi „Vyšnių sodo" erdvės. Pirmosios, namo kambaryje, funkcija liko nepakitusi - tai scena arba filmavimo aikštelė. Lauke įrengtas improvizuotas kino teatras tapo sale po atviru dangumi daugiau kaip šimtui žiūrovų. Visas „Vyšnių sodo" kūrimo procesas buvo apnuogintas: į namą užėję žiūrovai galėjo matyti gyvą vaidinimą, jo filmavimo, montažo procesą, o lauko ekrane - name kuriamą veiksmą. Taip vyko du pirmieji pjesės veiksmai su pertrauka. Trečiasis, prasidėjęs Beno Šarkos Šarlotės fokusais su ugnimi ir pasibaigęs sodo pardavimu, kaip ir pavasarį, persikėlė į lauką. Aktoriai įsimaišė tarp žiūrovų ir viskas priminė beprotišką vakaronę. Finale gimęs bendrumo jausmas tapo svarbiausia šio „Vyšnių sodo" tiesa, peržengusia meninio sąlygiškumo ribas.
Baigiantis 2009-iesiems iš Vokietijoje rengiamos teatro bienalės „Theater der Welt" atėjo pasiūlymas atvežti „Vyšnių sodą" į Rūrą. Ilgai truko vietos paieškos, kol galiausiai paaiškėjo, kad dabartiniame projekto etape jo neįmanoma perkelti į kitą šalį, nes jis pernelyg suaugęs su Vilniaus sodo erdve. Buvo nuspręsta ten pat paskutinį kartą parodyti „Vyšnių sodą", tiesiogiai transliuojant į Vokietiją. Prie sumanymo panoro prisidėti Lietuvos televizija. Tai nebus tradicinė transliacija. Jos žiūrėti Mulheimo „Stadthalle" susirinkusi publika taip pat bus filmuojama ir kartu su Vilniaus sodo publika taps virtualaus „Vyšnių sodo", kurį matys Lietuvos televizijos žiūrovai, dalyve. Ar „Vyšnių sodo" kambarys atsivers pasauliui?
