Mindaugas Klusas
Vienas iš Dalios Tamulevičiūtės lėlininkų dešimtuko aktorių, dabartinis Vilniaus teatro „Lėlė" vadovas Juozas Marcinkevičius jau seniai mąstė apie jauną, drąsią, kūrybingą pamainą sostinės scenoje. Ir į galvą tuomet nešovė, kad ją rengiant rasis šitiek problemų.
Lėlių teatro specializacijos aktoriai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) rengiami nedažnai. Pastaruosius kartus kursai rinkti 1975 ir 1990 metais, bakalauro studijas šiemet baigia 2006-aisiais suburta lėlininkų klasė. Dvi ankstesnės aktorių kartos į pripažinimą ėjo skirtingu, nelengvu keliu. 1979 metų laidą, kuriai vadovavo režisierė D.Tamulevičiūtė, šlovės spinduliais stelbė tos pačios pedagogės parengtas dramos aktorių dešimtukas. Vis dėlto šių lėlininkų branda sutapo su savito mąstymo režisieriaus Vitalijaus Mazūro itin turtingu kūrybos dešimtmečiu. 1994-ųjų laida grūdinosi per didžiules visuomenines permainas, per patį teatrų tuštėjimą. O trečiosios aktorių kartos nepasigailėjo šiandienos pamėklės: komercialėjimas, jaunai rinkos ekonomikai būdingos grumtynės dėl išlikimo arba greitos šlovės, populiarumo.
„Neįdomusis" kursas
J.Marcinkevičius 2006 metais pasiūlė LMTA surinkti lėlių teatro specializacijos kursą. Jam vadovauti sutiko D.Tamulevičiūtė. „Labai gerai, kai į teatrą ateina ne po vieną, o iškart visas kursas. Pamenu, kaip Dalia, negailėdama laiko, dirbo su mumis. Užsiėmimai vykdavo iki įpykusio sargo riktelėjimo. Visi gyvenome teatru. Norėjau, kad taip atsitiktų ir šiems jaunuoliams", - LŽ tikino J.Marcinkevičius. Deja, D.Tamulevičiūtė netrukus išėjo amžinybėn. Pakeisti buvusią savo mokytoją sutiko Jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas. „Metus kitus viskas ėjosi gerai, su studentais buvo dirbama. Jie net vadinti įdomiausiu kursu. Paskui staiga ėmė sklisti kalbos, kad jis - nebeįdomus. Vadovas vis rečiau susitikdavo su savo auklėtiniais", - pasakojo J.Marcinkevičius. Nei jis pats, nei studentai A.Latėno nekaltino: jam - ir teatrui vadovauti, ir spektaklius statyti, ir į sceną kilti. „Matyt, pritrūko laiko", - spėjo J.Marcinkevičius. Kad A.Latėnas daug dirbo su studentais, patvirtina ir jie patys. „Matėme, kad iš šio žmogaus galime daug išmokti, paimti", - teigė lėlių teatro specializacijos studentė Asta Stankūnaitė. J.Marcinkevičius ėmė dažniau lankytis „Lėlės" globojamus aktorius ugdančioje aukštojoje mokykloje ir tai, ką ten išvydo (tiksliau - ko neišvydo), perpildė kantrybės taurę.
Apie ateitį - miglotai
Lėlininkams akademijoje buvo skirta teorijos klasė, kurią per ketverius metus studentai šiaip ne taip pavertė tinkama repetuoti. „Sąlygos buvo antisanitarinės", - juokėsi lėlių teatro specializacijos ketvirtakursis Imantas Precas. Studentai išnešė stalus, ėjo į kėdžių „medžioklę", patys pirko medžiagą, darėsi kulisus, sukūrė minimalias dekoracijas. „Lėlė" padovanojo užuolaidą, kad auditorija bent kiek primintų teatrą. „Per ketverius metus susikūrėme erdvę. Gaila bus palikti", - tikino I.Precas. Kur kas liūdniau, pasak J.Marcinkevičiaus, kad LMTA nėra lėlininkams tinkamų dėstytojų. „Studentai gauna tik specialybės žinių, kurios suteikiamos ir dramos aktoriams", - pridūrė J.Marcinkevičius. „Specializacijos požiūriu akademija mums nieko nedavė", - tiesiai šviesiai rėžė studentai. Jie prisiminė, kaip mokykla buvo pakvietusi iš Vengrijos dėstytoją, kuri lėlininkus moko scenos judesio. „Visas jos laikas buvo skirtas kitoms grupėms, o mums - vos viena kita valanda. Kai dėstytoja atvyko antrąkart, išvis nepavyko susitikti", - guodėsi A.Stankūnaitė.
Studentus kitąmet kviečia magistro studijos. Pusei jų mokslai kainuos milžiniškus pinigus, tačiau jų turinys kelia abejonių. „Mokėti daugiau nei 10 tūkst. litų per metus neturime galimybių. O sąlygos tokios, kad už tą sumą nieko negauni. Tad jei pavyks pakliūti į nemokamas vietas, studijuosiu toliau", - tikino I.Precas. Jam pritarė ir kurso bičiuliai: „Jei bus kviečiami specialistai lėlininkai, kaip žadama, tada verta tęsti studijas." Pasak J.Marcinkevičiaus, šiuo atveju akademija lupikauja. „Žinoma, LMTA vyks paskaitos, tačiau praktiniai užsiėmimai - magistro studijų pagrindas - nori nenori persikelia į teatrą. Akademija tampa tarpininku, jos indėlis - minimalus, tačiau imami didžiuliai pinigai. Tai paprasčiausiai nedora", - piktinosi „Lėlės" vadovas.
Prasimano naujų kursų
Vyresniųjų lėlininkų kritikos nusipelnė ir LMTA Vaidybos ir režisūros katedros sprendimas šalia lėlių teatro aktorių surinkti renginių vedėjų kursą. „Nežinau, kam tokia nesąmonė šovė į galvą. Ar aktoriai nemokės renginio vesti? Juk mokės", - stebėjosi J.Marcinkevičius. Dėl to vaidybą šiemet baigs trisdešimt aktorių. „Ar teatrai jiems visiems pasiūlys darbą? Ne. Esą gyvenimas pats atsijos. Toks katedros požiūris - jaunų žmonių luošinimas", - netvėrė savo kailyje prityręs lėlininkas. Pasak jo, katedra suinteresuota turėti kuo daugiau studentų - nes studento krepšeliai lemia finansavimą, o dėstytojams - daugiau valandų ir uždarbio. „Katedros vadovas ir kai kurie dėstytojai nori išsaugoti savo darbo vietas, prasimano naujų kursų, - kolegai pritarė „Lėlės" meno vadovas, režisierius Algirdas Mikutis. - Tačiau specializacijos dalykų studentams nesugebama dėstyti, nėra specialistų. Tas pat ir magistrantūroje."
Nebeliko dėstytojų
Pasak J.Marcinkevičiaus, pomėgis užsėsti dvi tris kėdes - Teatro ir kino fakulteto didžiausioji yda. Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis, be pareigų akademijai, dar vadovauja dviem teatrų trupėms. Čia dirba aktorius Vladas Bagdonas, režisierius Cezarijus Graužinis, kurie LMTA - esą reti paukščiai, mat daug laiko praleidžia užsieniuose. „Katedros vedėjo pareiga - visų pirma surinkti kompetentingą akademinį kontingentą: dabar ten arba talentingi žmonės, tačiau važinėjantys po visą pasaulį, arba visiškai nenusimanantys apie teatrą. Susidaro įspūdis, kad LMTA nebeliko dėstytojų", - sakė J.Marcinkevičius. Jo teigimu, jaunieji lėlininkai pateko į savotišką mėsmalę, kai LMTA kiekybė kur kas svarbesnė už kokybę. „Jei jie būtų pakliuvę į geras rankas, taptų ne menkesniu dešimtuku už tą legendinį. Tai labai kūrybingi vaikai, tikras permainų kumštis", - tvirtino „Lėlės" vadovas. Teatras pastaraisiais metais stengėsi kaip įmanydamas kompensuoti skriaudą jauniesiems, sudaryti jiems kūrybos sąlygas. „Džiaugiuosi, kad studentai beveik metus dirbo su V.Mazūru, taip pat su A.Mikučiu. Patirtis su šiais režisieriais, tikiu, nenuėjo perniek", - vylėsi J.Marcinkevičius. Jaunimas dirbo su teatro pakviestais profesoriais iš Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos. Dabar „Lėlės" pastogėje baigiamos rengti kūrybinės dirbtuvės, rudenį jos bus padovanotos jauniesiems. Palėpėje galės virti kūrybinės diskusijos.
Jei norime nekrošių...
Aštuoni bakalaurai kitąmet lieka dirbti „Lėlėje", keturi bus priimti į Kauno valstybinį lėlių teatrą. J.Marcinkevičiaus įsitikinimu, LMTA turi parengti tiek aktorių, kiek jų prašo Lietuvos teatrai. Akademija turi tapti kalve. „Aktoriai turi ateiti stipriai įkaitinti, apdaužyti. Jei norime nekrošių, reikia pagaliau nuo kiekybės pereiti prie kokybės", - pabrėžė J.Marcinkevičius.
Įvertinti jaunąją Vilniaus lėlininkų kartą progą suteikia trečiasis debiutų festivalis „Tylos!" Kitą savaitę nuo trečiadienio „Lėlės" teatre jaunieji aktoriai pristatys penkis spektaklius. Jiems tai bus ne paprastas pasirodymas, o bakalauro darbo gynimas.
