Šarūnas Kalpokas
Gegužės 25 dieną debiutų festivalis „Tylos!" sostinės teatro mėgėjus pakvies į Rusų dramos teatrą, kur bus rodomas režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus spektaklis „Kova", pastatytas pagal F.Kafkos kūrybą. Prieš „Kovos" premjerą Vilniuje kalbiname spektaklio režisierių.
- Mažajame teatre esi režisavęs du linksmus muzikinius spektaklius. Ar ir iš „Kovos" turėtume tikėtis kažko panašaus?
- Ir debiutinis „Grybų karas", ir labiau koncertą primenantis „Kur aš tai girdėjau?!" gimė spontaniškai: daug improvizavome, žaidėme. O apie Kafką galvojau jau seniai, tad „Kova", galima sakyti, gimė iš poreikio kalbėti. Išeities pozicija ir yra didžiausias skirtumas. „Grybų kare" vengėme moralizuoti - to ir taip apstu teatre vaikams.
Jiems reikia leisti žaisti, skirti laiko ir dėmesio, o ne kalti į galvas visuomenės normas, kurių ir patys nesilaikome. Teisingumo ar teisybės momento vengiau ir „Kovoje": spektaklyje kalbame apie neišvengiamybę, baimę būti savimi, prisitaikėliškumą.
Lietuviška problematika: nuolat esame nepatenkinti, niurzgame, bijome reikšti nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Dar labiau bijome veikti, prisiimti atsakomybę, slepiamės už „poreikio" būti panašiais į kitus, į vakarus. Atsidarė sienos ir kas atsitiko? Ogi nieko. Tapome hedonistine visuomene. Ta pati nelaisvė, tik šeimininkas kitas.
- Ką apskritai tavo kūryboje ir gyvenime reiškia muzika?
- Net nežinau kas yra muzika. Tai garsai - taip. Bet mes nuolat girdime garsus. O kada garsas virsta muzika? Galbūt, kai jis kalba žmogaus sielai? Manyčiau, muzika nėmaž nesusijusi su intelektualumu, filosofija ar apskritai logika. Jos neišmąstysi. O spektaklyje ji - tarsi atskiras veikėjas, savotiškas antras dugnas.
- Kaip sekėsi dirbti su šiauliečiais? Ar jautėsi, jog jie atstovauja kiek kitą teatrinę tradiciją?
- Darbas Šiauliuose - neįkainojama patirtis. Norėjau dirbti su žmonėmis, aktoriais, kurių nepažįstu, įgyti patirties. O kurse būdavo sunku tą darbą įvertinti, sunku suklysti ir suvokti klaidas, nes jauteisi lyg ir apsidraudęs.
Šiauliuose norėjosi viso to išvengti. Aktoriai daug reikalavo iš manęs, aš - iš jų, bet kažkaip susikalbėjome. Manyčiau, kad visos teatrinės mokyklos - daugiau mitas. Akademija duoda tik pradžią, o tikrasis darbas prasideda teatre ir iš mokyklos lieka tik prisiminimai. O juk apskritai susitinki dirbti su žmonėmis, kalbėtis su ir su žiūrovu apie esminius egzistencijos klausimus.
- Kaip manai, ar skiriasi Šiaulių ir Vilniaus žiūrovas?
Tai du visiškai skirtingi miestai, tad ir publika savaime skirtinga. Šiauliuose gyvenimas teka ramiai, o Vilniuje daug skubėjimo. Šiauliuose kol kas suvaidinome tik 5 spektaklius, nespėjome įsivažiuoti, tad sunku įvertinti ir publikos reakciją.
Teko girdėti įvairių atsiliepimų - manau, tai teigiamas bruožas. Visada sakau, kad teatras turi kelti klausimus, provokuoti dialogą. Vilniaus kultūrinis gyvenimas - margesnis, tad savaime išrankesnis ir žiūrovas. Bet iš esmės savo publiką formuoja pats teatras, universalaus žiūrovo - nebūna. Ką siūlo teatras, toks žiūrovas ir ateina. Tik nuo tavęs priklauso, skatinsi žiūrovą mąstyti, suvokti ar norėsi tik palinksminti...
Džiaugiuosi dėl to, kad ŠDT kviečia jaunus kūrėjus. Jiems priklauso ateities teatras. Man šis darbas buvo ir lieka svarbus ieškojimų etapas. Drauge su aktoriais improvizuodami ieškojome Kafkos žmogaus kasdienybėje, atsisakėme bet kokio istoriškumo, daug analizavome, bandėme suvokti laiką, kuriame gyvename šiandien. Tuo spektaklis itin reikšmingas ir man, ir aktoriams.
- Baigdami magistro studijas, festivalyje „Tylos!" debiutuojate tarsi antrą kartą. Kuo ypatingas „antrasis debiutas"?
- Antrasis debiutas ypatingas, nes pirmą kartą galime spektaklį iš Šiaulių. Šiais laikais, pasirodo, tai nėra taip jau paprasta. Anksčiau skelbėme, kad darbai lieka po akademine uždanga, todėl festivalio reikia tam, kad mus pamatytų ir išgirstų. Dabar uždanga tarsi ir pakilo, esame matomi Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje... Tada norėjom būti matomi, dabar - susitikti. Savotiškai įtvirtinti tai, ką pradėjome.
- Kokia kūrybine veikla užsiimi dabar?
- Atvirai kalbant, dabar labai sudėtingas metas. Aplink pilna projektų be jokio tęstinumo. Atrodo, kad svarbiausia tiesiog daryti. Visada keliu sau klausimą, kodėl esu teatre. Norisi susivokti, suprasti, ką ir kodėl darau, o ne tiesiog verstis per galvą vien tam, kad būčiau pastebėtas. O šiais laikais itin pavojinga pasiduoti inertiškai trumpalaikių projektų bangai - tas laikinumas labai blaško. Turiu kūrybinių ateities planų, bet nenoriu jų atskleisti anksčiau laiko.
„Kova" - trečiasis jauno režisieriaus darbas profesionalioje teatro scenoje. Be šio pastatymo, kurio inscenizaciją pagal F.Kafkos tekstus parašė pats P. Ignatavičius, režisieriaus kūrybinėje biografijoje spektaklis vaikams „Grybų karas" ir teatralizuotas koncertas „Kur aš tai girdėjau?!"
- Šiemet spektaklis „Kova" pelnė net tris „Auksinių scenos kryžių" nominacijas: Goda Palekaitė nominuota už scenografiją ir kostiumus, Juozas Bindokas - už antraplanį vyro vaidmenį, o P.Ignatavičius pristatytas metų debiuto kategorijoje.
