Šokio mylėtojų pavasarį labiausiai laukiamas festivalis „Naujasis Baltijos šokis" šiais metais pristatė visą virtinę lietuvių darbų ir vieną kitą užsienietį - lyg graikinius riešutus lietuviško šokolado plytelėje. Viena vertus, galėtume dejuoti, jog dėl krizinio festivalio biudžeto šokio virtuozai tapo sunkiai prieinami Baltijos kraštui, kita vertus turėtume džiaugtis, jog lietuvių choreografų spektakliai šįsyk gavo didžiulę pasirodymo platformą festivalyje. Paskanauti tiek riešuto, tiek šokolado galėjau antroje festivalio dalyje, o savaitgalinė šokio porcija puikiai atitiko mano skrandžio tūrį.
Penktadienis: vanduo ir smėlis
Festivalio penktadienis buvo ir šlapias, ir kaitrus. Pirmąją vakaro dalį jauna šokėja ir choreografė Dovilė Petkūnaitė nagrinėjo vienišumą, kurį trys moterys, užsidariusios savo tikėjime, apeigose ir darbo prievolėje (kaip teigiama spektaklio „Movie never made" aprašyme), pavertė stabu. Juodomis spalvomis ir dar juodesnėmis emocijomis piešiamas spektaklis sužadino smalsumą, kas dedasi jaunųjų choreografų sielose, tačiau choreografinė raiška „nepavežė" emocinių užmačių bagažo. Gausiai laistomas vanduo atliko ne tik apsiplovimo ar šlakstomo šventinto vandens funkcijas, bet kartu tapo savęs baudimo, plakimo simboliu. Spektaklyje įdomiai žaista šviesomis - lyg pro bažnyčios langą besiskverbianti viltis, smilkalais - tikėjimas ritualų galia išsivaduoti iš vienišumo gniaužtų. Tačiau nesumeluotą kančią įskaičiau tik pačios choreografės veide, vienatvės nualintame jos kūne. Kitų dviejų šokėjų atlikimas pasirodė kiek dirbtinis: Rūtos Butkus pertemptose veido išraiškose, Marijos Simonos Šimulynaitės atsainiu pozavimu. „Movie never made" vidutiniškas, bet turintis potencialo augti spektaklis.
Antroje vakaro dalyje vandens šaltį keitė smėlynų karštis. Choreografė Loreta Juodkaitė spektaklyje „Malda smėlyje" kalbėjo apie gyvybiškai svarbią saulės energiją, ritualus ir gyvenimo prasmę. Nuo matyto premjerinio varianto spektaklis šiek tiek atitrūko, o naujos šokio kombinacijos įdomiai sužvilgo scenoje pribertame smėlyje. Tačiau darnią spektaklio ritmiką vis dar skaldė gruboki atskirų choreografinių dalių junginiai, spinduliuojantis Juodkaitės artistiškumas gožė kitų šokėjų leksiką, o ritualinė spektaklio eiga - patį šokį. Tiek vandens spektaklyje „Movie never made", tiek ir karščio spektaklyje „Malda mėlyje" sudievinimas, maldos gyvenimui per kančią ir per atnašavimą žavėjo, tačiau neįtikino.
Šeštadienis: Ana Karenina ir eksperimentiniai pasivaikščiojimai
Suomijoje gyvenantis choreografas Andrius Katinas kartu su choreografe ir šokėja Maria Saivosalmi šeštadienį į Lietuvą atvežė prielaidas jaunos moters portretui ir atsisveikinimą su Ana Karenina. Šiuolaikinės moters portretas - tai apsmukę treningai ir aukštakulniai, mikrofonas rankoje ir lėkšti dainų tekstai, o ji pati - primygtinai ieškanti populiarumo, besiblaškanti ir nerimstanti savyje. Magnetofonui plyšaujant „A-a-a-a, du bist so heiß wie ein Vulkan" (A-a-a-a, esi karšta lyg ugnikalnis), lindo mintys apie šiais laikais niekieno nestebinantį viešai demonstruojamą seksualumą, o kartu ir apie viską dėl meilės paaukojusią Aną Kareniną, kurios dabar nė su žiburiu nerasi. Sudie Anai Kareninai tarę choreografai pasislėpė už originalios koncepcijos, „nepadoriai" pamiršdami šokį. Kai Europos eksperimentiniai teatrai mirga panašaus stiliaus produkcijomis, į kuriuos renkasi alternatyvus jaunimas pasižiūrėti dar alternatyvesnių menininkų kūrybos, estetinę mintį kremti ir ne visuomet skaniai gromuliuoji, tačiau kai tokio pobūdžio kūrinį pamatai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre - ilgam dingsta apetitas panašaus pobūdžio spektakliams.
 |
| Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Taip“ |
Itin šviesiai meilės temą analizavo choreografai ir šokėjai Raimonda Gudavičiūtė ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „Taip". Šokio spektaklio mintis, jog kiekvienas žmogus vertas meilės, jog meilės užtenka, jei stengiamės mylėti ir suvokti patys save, o ne rankioti ar reikalauti jos iš kitų, nuskambėjo lyg dabartinė religinė filosofija, kaip paprastas, lengvai suvokiamas dalykas. O paprastume juk ir slypi esmė. Bet ar Marijos žemėje savarankiškai augti sielai įmanoma be krikščioniškų kaltės ir atgailos sąvokų? Vargu. Todėl įdomu, kiek žiūrovų matė vien gražų vyro ir moters meilės duetą, o kiek iš jų čia įžvelgė atsakomybę už patį save ir savo laimę.
Spektaklio choreografija pasakojo apie du atskirais keliais einančius žmones, kartais susitinkančius, kartais išsiskiriančius, be perdėtos aistros, be reikalavimų ir be priklausomybės. Įdomios kombinacijos ir puikus atlikimas kreipė žvilgsnį ne į išorę koncentruojamus žmogaus jausmus, bet į vidinę jų konsteliaciją. Itin įspūdinga pasirodė scena, kuomet nuo Gudavičiūtės kylantis baltos šviesos pluoštas ją paskandino sielos švytėjime. Viskas čia pasirodė tikslu ir deramai apgalvoja: nuo judesių, muzikos, kostiumų ir vaizdo projekcijų iki pačios minties ir jos įasmeninimo. Šviesus, nesumeluotas ir jaudinantis pozityvios energijos gūsis!
Švedų spektaklyje „Pasivaikščiojimas vodevilyje" scenos menų rebuso, kurį žiūrovams žadėjo choreografas Örjanas Anderssonas, neįžvelgiau. Rebusą sudarė vien šiuolaikinio šokio kombinacijos - tiesa, estetiškai gražios ir puikiai atliktos, tačiau keliančios nuobodulį. Vaidybos elementų ir komiško atspalvio bandyta suteikti, vaizduojant šiuolaikinį balerūną-supermeną ir magijos triuką; bandyta konstruoti instaliaciją iš daugiabriaunių medinių kaladėlių ir šitaip pateisinti scenos rebuso sudedamąsias dalis per abstrakcijas. Tačiau kaladėlės čia veikiau naudotos, nes „reikia", nešiotos po sceną ir komponuotos viena su kita, nes „taip įdomiau". Pavadinimo aliuzija į prancūziškąjį vaudeville teatro žanrą, jungiantį populiarias XVIII a. melodijas su šokiu, lyg ir atitiko mūsų epochos dvasią - trupė be vargo jungė šiuolaikinį šokį ir šių dienų populiarią elektroninę muziką. Tačiau vingiuotesnio maršruto, galinčio išlaikyti dėmesį ir smalsumą, švedų pasivaikščiojimui pritrūko.
 |
| Norvegų choreografo Jo Strømgreno „Eksperimentas“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Pasivaikščiojimą po eksperimentinius laukus tęsė norvegų choreografas Jo Strømgrenas, gvildendamas savanorių valią ir patriotinį pasišventimą. Jau keliuose spektakliuose vis tą pačią temą apie uždaras žmonių grupes, jų problemas ir jų žlugusius idealus narpliojantis choreografas ir šįsyk liko ištikimas savo stilistikai. Lietuvoje antrąją premjerą šventusiame spektaklyje „Eksperimentas" keturios savanorės kaip išskirtinė visuomenės grupė, vedina tikėjimu greita valstybine pažanga, tapo kapitono Sergėjaus bandomaisiais triušiais, o tarp jų kilusios žmogiškų nesusipratimų variacijos - net tik medicininio eksperimento, bet viso spektaklio varomuoju arkliuku. Nepaliaujamą juoką kėlė grotesku vaizduojamas tyrimas, rusų ir anglų kalbų leksemomis grįsta neegzistuojanti nonsenso kalba, užuominos į Šaltojo karo įtampą ir nepaliaujamą Rusijos ir Amerikos konkuravimą bei klasika tapusio Tarkovskio filmo „Ivano vaikystė" citatos. Strømgrenui būdinga juodo humoro ir absurdo teatro dozė žiūrovų dėmesį kaustė ligi paskutinės eksperimento minutės, kuri netikėtai privertė susimąstyti apie beprasmių valdžios tikslų pagimdytas aukas. „Eksperimentas" - greitai „užkabinantis" ir įsimenamas spektaklis kaip ir „Departamentas", „Ligoninė", „Vienuolynas", „Konsulatas", „Visuomenė" ir kt., bet visgi kilo klausimas, kiek ilgai išliks pilna Strømgreno idėjų skrynutė.
Sekmadienis: pragaras
Paskutinę festivalio dieną rodytas Nyderlandų šiuolaikinis šokis vilniečius supažindino ne tik su vakarų šokio madomis, bet ir su vis labiau populiarėjančiu žanru - šokio filmu. Prieš aštuonerius metus sukurtas britų režisieriaus Jocelyno Cammacko, choreografo Emio Greco ir režisieriaus-dramaturgo Pieterio C. Scholteno šokio filmas „Piano di Rotta" nagrinėjo neištirtą erdvę tarp proto logikos ir kūno impulsyvumo. Nepaprastai gyvų ir įdomių vaizdinių pažėrė kameros objektyvas, nes jis, o ne šokėjų kombinacijos, čia buvo pagrindinis veikėjas - subjektas, šokantis savąją choreografiją. Nors filmas skelbė, tiriantis neatrastą šalį tarp žemės ir dangaus, filmo vaizdai kėlė aliuzijas į Dantės „Dieviškąją komediją". Tik žvilgsnis čia krypo ne nuo pragaro per skaistyklą iki dangaus, bet atvirkščiai. Dykumos smėlynų tuštuma atstojo dangišką ramybę, virpantys šokėjų pirštai ir po kojomis šiugždantis smėlis - skaistyklos nerimą, o tamsios uolos baimė - pragaro kančias. Originalus, estetiškai paveikus šokio filmas - vertinga patirtis tiek mūsų šalies žiūrovams, tiek ir šokio profesionalams.
Pragaru buvo pavadintas ir toliau sekęs trupės Emio Greco | PC spektaklis „Double Points: Hell". Pusvalandį trukęs šokio spektaklis analizavo jaunos moters ir jos šešėlio kaip jos alter ego, partnerio, net pavojingo varžovo konfliktus. Dažno choreografo pamėgta tema nestebino, tačiau žavėjo šokėjos raiška ir kompozicijos ekspresyvumas. Apsinuogindama šokėja pabrėžė savo kūniškumą, identitetą, charakterį, o nuo galvos iki kojų juodu kostiumu aprengtas šešėlis - belytiškumą. Galių kova ir egzistencinis konfliktas simboliškai baigė XIV-ąjį tarptautinį „Naujojo Baltijos šokio" festivalį.
