Ekvatoriaus karštį išprovokavo ne tiek trys trečiosios dienos „Monobaltijos" spektakliai, kiek jų aptarimas. Dar kartą tapo aišku, kad po vienu stogu ilgai negalima laikyti festivalinių pirklių, praktikų ir kritikų, nes gresia nesusikalbėjimas. Normaliai diskusijai reikalingi rimti teoretikai, antraip kalbos perauga į vaikišką nuomonių išsakymą. Vienoje vietoje besisukančių diskusijų temas lėmė ir skirtingi spektakliai iš Estijos, Latvijos ir Lenkijos. Visi trys spektakliai buvo tipingi šių šalių teatro kultūros pavyzdžiai.
Nepriklausomas projektas iš Tartu - Pipo Uttono ir Ervino Хunapuu „Adolfas", kurį suvaidino Indrekas Taalma, buvo pirmasis. Tarp Baltijos šalių estų teatras jau kelinti metai išsiskiria savo agitaciniu, dokumentiškai socialiniu turiniu. Svarbu ne tik pats teatrališkumas, kurio estai niekada nemokėjo kurti, kiek šio meno visuomeniškumas ir bandymas tapti socialinio gyvenimo avangardu. Todėl jau penktus metus sėkmingai gyvuojantį Indreko Taalmaa „Adolfą" galima pavadinti ne tiek teatro reiškiniu, kiek agitacine ir dokumentine medžiaga, žiūrovui leidžiandčia tiesiai susidurti su tuo, apie ką pastaruoju metu skalambija TV ar bulvarinė spauda. Pirmas planas - Hitlerio fašizmo dogmos ir jų neišnykstantčios apraiškos šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau svarbiausia mintis - ribotos pasirinkimo galimybės, nes visa žmonija ritasi ta pačia kryptimi. Pripažindama savo klaidas, visuomenė ir toliau sėkmingai skęsta trečiarūšių pakaitalų, nutautėjimo, visapusiško susiniveliavimo liūne.
Indrekas Taalmaa žavingas - įspūdingo stoto aktorius, Dievo apdovanotas puikiu balsu (savo išraiškingumu kiek primenantis mūsiškį Irmantą Jankaitį), pirmojoje spektaklio dalyje jis išraiškingai perskaitė citatas iš Hitlerio „Mein Kampf", o peržengęs antrojo veiksmo slenkstį persikūnijo į kitas būtybes, kurios savo demagogiškais išvedžiojimais nedaug kuo skyrėsi nuo pirmo veiksmo fašistinių idėjų.
Estų teatras šaltas. Jis smogia ne į jausmus, bet į protą. Kadangi pats aktorius turi specifinį humoro jausmą, jam neblogai sekasi priartėti prie publikos, sugriovus ketvirtąją sieną. Kartais spektaklis perauga net į agitacinį koncertą, kuris žiūrovą paperka iš karto. Tai aktualus teatras, turintis galimybę gyvuoti šimtą metų, nes laikraštinių tiesų niekada nemažės, o panašių tipažų tik daugės. Žiūrovai tokiam teatrui visais laikais atviri, nes jį ir galima pavadinti publicistiniu teatru.
Scenoje - tik draperija, svastika, antrajame veiksme ji virsta kryžiumi, ir ant gumutės pakabintas mažas buteliukas, kuriame galbūt „idealus vanduo, mano mėgstamiausias" - kaip pasakytų Hitleris. Ši didelė ir pakankamai stambi žmogysta sako visiškai neteatrinį tekstą apie savo visokio plauko iškrypimus, sentimentus ir įpročius. Tai žmogus, kuris daugiau praranda kraujo skusdamasis, nei kariaudamas. Hitleriška aplinka tampa nuobodi, nes ji netrukus paskęsta žodžiuose. Sakoma, kad scenoje reikia kuo mažiau atributikos, kad išryškėtų aktorius, tačiau teksto gausa taip pat aktoriui nepadeda. Atsiranda monotonija. Ir tik suradus betarpišką teksto ir aktoriaus kontaktą įvyksta teatrinis dialogas. Tokiam teatrui nebūtina scenos aikštelė, toks teatras gali būti ir kokiame nors restorane. Panašiu principu pasaulyje kuriamas „sriubos teatras".
 |
| Anna Skubik spektaklyje „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich“ |
Latvių aktorė Krīstine Klētniece - tipiška Latvijos aktorė. Graži, maloni, scenoje atrodo kaip gyvenime. Kai jau kelis dešimtmečius nesikečia toks latviškos aktorės įvaizdis, imi galvoti, kad labiausiai prie to nagus bus prikišusi latvių aktorių mokykla - į aktorius neįpiltas šiai profesijai reikalingas kraujas.
Spektaklis, savotiškas Latvijos-Ukrainos projektas, truko keturiasdešimt minučių, o jį kūrė didžiulė komanda žmonių. Galima būtų ir daugiau vardinti „virtuvinių" detalių, tačiau šiuo atveju svarbu atsakyti į klausimą, kodėl tai ne teatras, o pasakaitė. Nina Mazur parašė pjesę „Ledi Kapuleti". Intriga nemaža. Kaip antraeiliam personažui išaiškinti tragediją? Džiuljetos motina po dukters mirties pasitraukia į vienuolyną, tikėdamasi ten surasti ramybę. Tačiau šioje vienuolyno celėje jai neduoda ramybės veidrodėlis, kurį jai leido turėti vienuolyno vyresnioji. Ją persekioja praeitis ir kaltės jausmas dėl dukters mirties.
Tačiau aktorės tai nepersekioja. Ji tik imituoja kančias, kai tuo tarpu pjesė skleidžia kraujo kvapą. Spektaklis nekvepia ir Shakespeare´u, nėra tai ir šiuolaikinė traktuotė. Tai daugiau individualus požiūris į universalias tiesas, kurias nužeminti XXI amžiuje nėra teisinga. To nepastebėjo ir spektaklio režisierė Irina Kliščevskaja (Ukraina), nors šiame spektaklyje apskritai nėra režisūros.
Aktorė sako: „Vaidinti reikia ten, kur tik įmanoma, ir net ten, kur neįmanoma... Teatras - tai tiesiog laisvė." Laimingi žmonės, gimę aktoriais.
O lenkų Anna Skubik, 2009 metais tapusi Vroclavo lėlių teatro aktore, suvaidino Romualdo Wiczos Pokojskio parašytą ir surežisuotą spektaklį „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich". Skubik išsiskyrė savo teatrine kultūra, giliu savo profesijos išmanymu. Pati kūrinio tema priminė Nijolės Narmontaitės spektaklį „Selavy!". Aktorei ši medžiaga buvo svarbi ir reikalinga. Antruoju jos kūnu tapo lėlė, į kurią ji sudėjo visą savo išradingumą, visą energiją, beveik nieko nepasilikdama savo moters personažui. Spektaklis buvo gyvas, stebinantis lėlės ir aktorės santykiais ir visais įmanomais jų dialogo niuansaits.
Kaip ir dera senajam Europos teatrui, jis telpa dėžėje, kuriai atsidarius, pasirodo visa aktoriui reikalinga atributika, visas gyvenimas. Marlene Dietrich - nuvytusi, vieniša ir nelaiminga moteris, suvokianti, kad didžiąją savo gyvenimo dalį buvo lėle. Šiai koncepcijai labai tiko kiek sušaržuota Marlen Dietrich lėlė. Užteko nemaloniai susiraukšlėjusio kaklo ar per plačiai išdažytų lūpų, kad galėtum suvokti ne tik Dietrich gyvenimo, bet ir daugelio šios profesijos žmonių tragediją. Vos žvilgtelėjus į veidrodėlį ištinka nemalonus jausmas: senatvė taip žiauriai žvelgia į akis.
 |
| Indrekas Taalma spektaklyje „Adolfas“ |
Valdydama lėlę, aktorė iš pradžių tik retsykiais sutapatina savo ir jos kūnus. Tačiau netrunka praeiti, ir jų kūnai savaip suauga.
Annos Skubik pagrindinis meistriškumo įrankis - balsas. Ji kalba dviejų personažų vardu ir beveik niekur neišsiduoda, kad tai ji. Begalė detalyčių įtaigiai slepia tokį tamprų aktorės ir lėlės susidvejinimą. Aktorė tarytum panaikina savo lytį ir tik tada įsikūnija į vieną iš savo personažų. Aktorinės technikos prasme Skubik galima pavadinti virtuoze. Smarkių apsisukimų aktorei svarbiausia - aktyviai ištransliuota mintis. Todėl kartais atrodė, kad jai ši tema ir pats tekstas per siauri, per maži, jos aktorinės galimybės kur kas didesnės.
Ir nors spektaklyje „Nulūžę nagai. Marlene Dietrich" viskas tiksliai apskaičiuota, jam užteko emocinės įtaigos, kuri vilioja šią aktorę pamatyti ir kituose spektakliuose.
