Mindaugas Klusas
Pagal išankstinį planą režisierius Saulius Varnas kovą turėjo statyti spektaklį Makedonijoje, o iš tikrųjų atsidūrė Baltarusijoje. Čia jo sukurtas „Tarelkinas" pelnė tris tarptautinio festivalio prizus.
Neseniai Mogiliove (Baltarusija) vyko penktasis tarptautinis jaunimo teatrų forumas „M.@art.kontakt 2010", kuriame dalyvavo daugiau nei dešimt teatrų kolektyvų iš įvairių šalių. Tarp jų buvo ir Mogiliovo apskrities dramos teatras, kuris parodė spektaklį „Tarelkinas" (pagal rusų dramaturgo Aleksandro Suchovo-Kobylino pjesę). Šį spektaklį sukūrė lietuvių režisierius Saulius Varnas. O Vilniaus mažasis teatras atvežė spektaklį „Žuvėdra" pagal Antoną Čechovą (režisierius Rimas Tuminas). Abu minėtieji spektakliai festivalyje sulaukė dėmesio ir buvo įvertinti profesionalios tarptautinės komisijos. „Žuvėdrai" teko specialus komisijos prizas „Už geriausią jaunimo spektaklį", o „Tarelkinas" gavo net tris apdovanojimus: jam skirtas pirmasis festivalio prizas „Už originalų klasikos perskaitymą" ir du specialūs prizai už aktorinius darbus Tarelkino bei Raspliujevo vaidmenų atlikėjams.
- Kokia „likimo galia" jus nuvedė į Mogiliovą?
- Pernai per teatrų festivalį „Atspindys" Vilniaus Meno forte ir Visagine rengiau Eugene´o Ionesco projektą „Alkis ir troškulys", kuriame dalyvavo aktoriai iš Anglijos ir Lietuvos teatrų. Renginį stebėjo ir Mogiliovo teatro direktorius Andrejus Novikovas. Jam labai patiko, tad pakvietė mane į Baltarusiją surengti aktoriams meistriškumo kursus. O jau ten kilo idėja ir sulaukiau prašymo pastatyti spektaklį. Pasiūliau keletą literatūrinių variantų, baltarusiai išsirinko „Tarelkiną". Šį dramaturgą statau nebe pirmą kartą. Paprastai režisieriai puola kartoti tai, ką yra padarę. Tačiau pats jį stačiau kaskart skirtingai. Esu patenkintas, kad į tą medžiagą pavyko pažvelgti iš skirtingų taškų.
Beje, E.Ionesco projektą ketiname tęsti ir šią vasarą. Turėtų dalyvauti anglų, lietuvių, italų aktoriai.
- Apsistojote Mogiliove ar nuolat važinėjote į jį?
- Gyvenau ten du mėnesius. Premjera įvyko prieš mėnesį, kovo viduryje.
- Koks tai teatras?
- Repertuarinis, seną istoriją turintis teatras, statytas Nikolajaus II laikais, jame net yra imperatoriškoji ložė. Labai graži statinio architektūra. Trupė - jauna ir labai miela. Mogiliovo teatre dažniausiai vaidinama rusų kalba, baltarusių - rečiau.
- Ar pastebėjote bendravimo, kūrybinių skirtumų tarp lietuvių ir baltarusių aktorių?
- Baltarusių aktoriai jaučia rusiškos mokyklos įtaką, turi gana dėkingą aktorinę prigimtį: jie yra labai atviri informacijai, naujiems ieškojimams. Dirbti su jais malonu ir lengva. Ir pati Baltarusija man paliko malonių įspūdžių. Pirmą kartą ilgesnį laiką gyvenau tarp baltarusių. Atkreipiau dėmesį, kad žmonės ten optimistai, jokių slogių, liūdnų nuotaikų neteko pajusti.
- Ar pavyko svečiame teatre perteikti lietuviško teatro mokyklos principus?
- Esu įsitikinęs, kad apie lietuvišką teatro mokyklą galima kalbėti tik teoriškai. Mes juk baigę Peterburgo arba Maskvos aukštąsias režisūros mokyklas, tik turime savąjį, tautinį mentalitetą. O iš tikrųjų dirbame veiksminės analizės principu. Galime kalbėti apie metaforinį Lietuvos teatrą, tačiau nemanau, kad tos paieškos išskiria lietuvišką teatrą iš kitų.
- Ar ketinate ateityje sugrįžti į Mogiliovą?
- Nežinau, neplanuoju tokių dalykų, tačiau gyvenimas parodys. Planuoji vienaip, o likimas nukreipia kitur. Štai kovą turėjau statyti spektaklį Makedonijoje, bet viskas pasisuko taip, kad pastačiau Baltarusijoje.
- Gal jūsiškį „Tarelkiną" išvysime ir Lietuvoje?
- Gal. Spektaklis kviečiamas į kitus festivalius, tad galbūt kada nors užsuks ir į Lietuvą.
- Ką statote šiuo metu?
- Paskutiniąją Henriko Ibseno pjesę „Kai mes, mirę, nubusim", kurią į lietuvių kalbą išvertė Antanas Gailius. Gegužę Panevėžio dramos teatras vyks į Tarptautinį teatrų festivalį Turkijoje, ten rodysime spektaklį „Kreicerio sonata".
