Kalbėdami apie gyvenimo sceną, politikos teatrą, iš tiesų neturime omeny nei scenos, nei teatro, tik automatiškai panaudojame metaforas ne pačia gražiausia prasme. Negražiausia teatro meno atžvilgiu. Nes ir gyvenimas, ir politikai teatrą - kaip abipusės, scenos ir salės harmonijos siekiantį meną - šiuo atveju tik įžeistų. Ir ne dėl to, kad valdžios ir tikrojo teatro santykiai visuomet yra priešiški ne vien ideologiškai, bet ir pagal prigimtį. Valdžia yra ta gyvenimo dalis, kuri nuolat apie save primena, o mes norėtume gyventi taip, kad ją pamirštume. Teatras - ne tik netvariausias iš menų, teatras yra tai, kas mene sunkiausiai pagaunama: akimirkos įspūdis ir galia, akimirkos, kurios nepajėgtų nė Mefistofelis sustabdyti. Todėl Faustas eitų ir eitų žiūrėti kai kurių scenų su Vladu Bagdonu, kad uždarytų jas nebent tik savo atminties dėžutėn. Faustas neabejotinai mokėjo fiksuoti akimirkas.
Akimirkos, vertos atminties saugyklos, susijusios nebūtinai su grožiu, bet beveik visada - su paslaptimi: su tuo, ką pasilieki pats sau, ko akimirksniu neišsprendi, bet su malonumu prisimeni ir gvildeni gerokai po tavo galvoje įvykusio teatro. Nes teatras ir yra galvoje, o ne tik už rampos. Valdžia, jos viešasis gyvenimas negali nieko paslėpti, jau pats jos vaizdas - ar tai, ką ji bando slėpti - nėra gražus, teatras gi, prikišamai rodantis ir eksponuojantis save, iš tiesų slepia - esminę mintį (išviešinta ji nebus paveiki), metaforos mechanizmą (net ir atskleistas jis stulbina veikimo principu), grožį (nuostabių kostiumų medžiagos nebūtinai bus kokybiškos). Jis slepia ir tai, kas yra numatyta, bet poveikis jau ne jo valioje, o tik sumodeliuotas, nujaučiamas. Nes tai susiję su žiūrovais ir jų dalyvavimu.
Todėl pastarąjį sezoną iš daugelio rodytų darbų be paslapties ir be akimirkų, kurių tuoj po spektaklio neužmirštum, galima išskirti vieną teatro įvykį, kurį tikrai nemažai žmonių aptarinėjo, dalinosi nuomonėmis ir ginčijosi. Ne, tai nebuvo kokio nors aktoriaus skyrybos ar banalūs meilės trikampiai. Jie kalbėjo apie pagaliau pamatytą Eimunto Nekrošiaus „Idiotą". Nepaisant vertinimų skirtumų, viena frazė visus juos jungė: „Pasiilgau tokio teatro". Kai kurie priduria - tikro teatro.
Kokio? Būtent to, kuriame dalyvauja visi. Suveikė tarsi seno suokalbio prieš valdžią mechanizmas, bet šiuo atveju - suokalbio prieš kasdienybę, rutiną, kurią išgyvename automatiškai. Čia gerą vakarą ir tuščiai smagiai praleistą laiką pakeičia darbas - su metaforomis, simboliais, tekstu, intensyvus ir kartais varginantis ilgo spektaklio sekimas. Klysta tie, kurie po darbo dienos nori pramogos kaip poilsio - ji nesuteikia galimybės atsitraukti nuo kasdienybės. Būtent savanoriškas ir gilus panirimas į meno suvokimo procesą tampa poilsiu nuo to, ką kasdien darai. Ir užpildai savo kasdienybės sceną prakilniais gestais ir įžvalgiom mintim - net jei scenoje ir nebuvo jos ištartos tiesiai. Bet tai jau kiekvieno žiūrovo indėlis ir nuopelnas sau pačiam. Nekrošius liepė pamiršti kasdienybę ir įdarbino žiūrovus.
Kitas įvykis, nesukėlęs tiek rezonanso tarp žiūrovų, bet plačiai nušviestas žiniasklaidos - Mistro pasirodymas Lietuvai. Ilgus metus šaukęs „Į Maskvą! Į Maskvą!" pagaliau iš jos trumpam pargrįžo Rimas Tuminas - atšvęsti savo teatro 20-mečio ir pristatyti Mariaus Ivaškevičiaus dramos „Mistras" pirmąją dalį. Ir čia jau pereinam iš teatro uždarumo į jo santykius su valdžia. „Mistras" kalba apie mįslingą Andrzejų Towianskį, realų asmenį, apkerėjusį savo pranašystėmis ne tik Adomą Mickevičių, bet ir visą tuometinį Paryžiaus kultūros elitą - Balsacą, George Sand, Chopiną. Bet „Mistras" neapkerėjo Tumino, režisierius nepasidavė jo įtaigai, o sykiu atėmė ją iš žiūrovo, ties kiekviena scena šaukdamas kaip Stanislavskis „Netikiu!" Tuminas pamiršo teatro paslapties principą, o kas eina į teatrą netikėti? Kam reikėjo prikišamai rodyti, kad tas aktorius, kuris vaidina filosofą Pierre´ą Leroux, yra ne Leroux, o aktorius, iš visokių TV šou žinomas kaip Leo? Kas pagaliau dar šiandien galvoja, kad scenoje - tikras Balsacas, kad reikėtų tokį naivuolį kas žingsnis perspėti, jog taip nėra? Režisierius nedėkingai ėmė parodijuoti jau ir taip pjesėje parodijuojamą aplinką, ir paveikslas liko plokščias. O žiūrėti jį tokį nuobodu. Teatras, pasidavęs televiziniam juokinimui ir nuvertinęs žiūrovą, tapo tiesiog televizija, kuri scenoje - apgailėtina.
Visgi įvykis buvo ne Ivaškevičiaus pjesė ir spektaklis, bet Mistro galia antroje vakaro dalyje. Kai prasidėjo teatro apdovanojimų, padėkos ir sveikinimo raštų ceremonija, scena ėmė keršyti, o žiūrovas jau galėjo dirbti, nes teatras, kaip žinia, niekada neteigia to, ką rodo pirmame plane. Scenoje ką tik sklaidėsi Mistras ir Paryžiaus bomondas, o dabar pas jį, jau Rimo Tumino asmenyje, ėmė kopti ir lenktis Lietuvos demimondas. Atsitiktinumo dėka aukštus postus užėmę aktoriai, kubiliai, inžinieriai statybininkai. Scena keršija, ir kiekvienas joje ištartas žodis ėmė verstis tuo pačiu „netikiu" ir asmens parodija: kai liaupsinamas teatras, kuris, švelniai tariant, tikrai ne toks, koks kadaise buvo, ir ano jau nebėra, jei nelaikysime teatru tiesiog fizinio stogo; kai iš premjero staiga išgirsti jam nebūdingą autoironiją apie mažuosius, kurie iš tiesų yra didieji, ir didžiuosius, kurie - tik mažiukai; kai miesto valdžios atstovas tiesiog pasiūlo režisieriui kreiptis į juos, jei reikės dar kokio pastato (kokio - ir kam?), ir jie jį bandys rasti - visa tai pakvimpa nebe parodija, o jau visišku panoptikumu su gyvom lėlėm, hampelmanais ir jiems suteiktom rolėm. Mistras išmintingai tyli ir klauso.
„Tik kuklus šešėlis vachtangoviškos pompos", - konstatavo pažįstamas. Išties, Maskvoje į sceną eina patys imperatoriai ir daug kitų, beje, ne tokių atsitiktinių. Ir prisimeni, kaip ir šioje scenoje Mistrui lenkėsi ištisa ankstesnių valdytojų kohorta; prisimeni neseną Tumino pasakojimą spaudos konferencijoje, o vėliau ir per radiją apie tai, kaip kadaise pagirdytas Vagnorius (režisierius pasakojo, lyg anas jau būtų nukirsta figūra) padovanojo visam teatrui lėktuvo reisą į Islandiją; prisimeni, kiek kartų teatras buvo atidaromas ir vis ne iki galo, kiek reikėjo numinti valdžios koridorių ir su kuo tinkamu metu pasėdėti - ir pagalvoji: o gal tai yra toks - nors menkas, bet vis tiek kerštas valdžiai už tuos menininko žeminimosi ir žeminimo metus? Jie tebesitęsia, bet su valdžia Mistras sugebėjo sugyventi ir sugebės, nes tarybiniai metodai gyvenime nenyksta kaip barokiniai gestai scenoje. Mutavusio sovietiškumo simbiozė - garsūs žodžiai ir pompastiški renginiai beveik nesamam solenizantui - tampa ne tik būtini, bet ir imami mėgti. Arba atvirkščiai: galbūt mėgiami, bet tikrai būtini. Todėl ir šįkart scenoje vėl stovėjo Mistras, dar sykį priimantis besikeičiančius, trumpam į akinančią valdžios šviesą išėjusius valdovus.
Kaita nuo sovietijos laikų akivaizdi: tai nebuvo protestas prieš valdžią. Valdžia, anais laikais cenzūravusi menininkus, vis dėlto jų bijojo - kad šie tik ko nors neiškrėstų. Šiandien - beveik niekina. Ir teatras, norėdamas fiziškai išgyventi, turi sugyventi su valdžia, lįsti jai į akis ir kitur, teigti, kad ir valdžiai jis reikalingas. Jiems abiem judėti drauge padeda viena aiški bendrybė - abu prarado ideologiją. Ir dažniausiai abu atiduoda save publikos pajuokai, teatro atžvilgiu - taip pat: nebūtinai komedijose juokiamasi iš veikėjų. O dar dažniau raudama - dėl aktorių. Esu liudininkas kraupaus komplimento, kai viena Balsaco amžiaus žiūrovė po komedijos ištarė kitai - „O aš maniau, kad x - geras aktorius". Nutylėkime pavardę, nors tai buvo Jaunimo teatro žvaigždė, bet jo vietoje galėjo būti bet kuris kitas, iškeitęs scenos meną ir savo vardą į savo ir teatro kasą. Schillerio posakis apie teatrą - „Lentos, kurios reiškia pasaulį" - šiandien skamba kaip niekad tiesiogiai, atspindėdamos visus jo ir pasaulio santykius ir susijungia milijonais bendrame glėbyje.
Pasikeitė dar vienas, esminis teatro parametras - atpažinimas. Žiūrovai seniai liovėsi identifikuotis su veikėjais, išgyventi dėl jų. Visas atpažinimo džiaugsmas bulvarinėje gandų visuomenėje supaprastėjo iki atpažinimo, kur tu matei šitą aktorių (žurnale? televizoriuje? gatvėje?). Čia žiūrovo darbas ir pasibaigia, toliau - vaidinkite, mes pažiūrėsime. Taip spektaklis, į kurį jie atėjo, virsta tik fonu jų užduočiai gerai praleisti vakarą. Daugiau jie čia neturi ką veikti. Nepalikite žiūrovų teatre be darbo - jie juk už tai pinigus sumokėjo.
Šis komentaras buvo skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė" 2010 m. kovo 20 d.
