Apaugo kerpėmis mūsų Melpomenos rūmai,sudūlėjo sijos, prirūgo pastogė. Argi jaunebebūtų galima atidaryti langai ir durys, pravėdinti?
Balys Sruoga
Pernai man į rankas pateko reto dydžio knyga keistu pavadinimu „Kiek kainuoja žmogus". Efrosinija Kersnovskaja, ištvėrusi Stalino gulagų pragarą, kai grįžo iš tremties, ėmė rašyti atsiminimus ir iliustravo juos savo piešiniais. Daugybė spalvotų piešinių, detaliai atkuriančių autorės išgyvenimus, net apie baisiausius dalykus byloja su stojiška ištverme ir ironija, kuri persmelkusi ir tekstus. Knygos įžangoje Kersnovskaja rašo, kad tai ne memuarai, o dokumentai, liudijantys tiesą, kuri užmirštama iš „savisaugos instinkto" ir pakeičiama tuo, ką „naudinga vadinti tiesa". Autorė teigia „kartą ir visiems laikams" apsisprendusi „niekada nekelti sau klausimo Kas man naudinga? ir nesvarstyti visų už ir prieš, kai reikia apsispręsti, bet paprasčiausiai paklausti savęs: Ar nebus man gėda prieš tėvo atminimą?" O tada elgtis taip, kaip liepia sąžinė, nes „žmogus kainuoja lygiai tiek, kiek kainuoja jo žodis".
Kersnovskaja gyveno gūdžiu sovietmečiu, kai ištartas žodis kartais kainuodavo net gyvybę. Bet jos mintys ir šiandien verčia suklusti, nes argi dabar iš „savisaugos instinkto" neieškome „naudingos tiesos"? Tą daryti verčia jau ne ideologinė, o ekonominė cenzūra, kultūros žmonėms tapusi tikru Damoklo kardu. Turėti darbą darosi prabanga, už kurią reikia mokėti. Kartais net garbės ir sąžinės sąskaita.
Kultūros barų paprašytas aptarti šiandieninę Lietuvos teatro situaciją, išties nežinojau, ar verta tą daryti. Naujų įsimintinų premjerų beveik nėra. Dirbu su kai kuriais teatro menininkais, todėl galiu pasirodyti neobjektyvus. Apie įsisenėjusias Lietuvos teatro problemas jau ne kartą esu kalbėjęs. Apie tai su nerimu rašo ir kolegos. Bet kas iš to? Ar kas nors pasikeitė? Kiekvienas kovoja už savo interesus nesiskaitydamas su priemonėmis. Vadovaujamasi principu „mano gero neliesk", nors savo „geru" tapo įprasta vadinti tai, kas priklauso valstybei. Už kritiką galima greitai susilaukti keršto. Pavyzdžiui, viešų kaltinimų įvairiausiais nebūtais dalykais arba finansinių sankcijų, jei užsiimi praktine veikla ir teiki paraiškas valstybės paramai gauti. Taigi naudingiau būtų patylėti. Bet savigarba verčia, užuot svarsčius, kas man naudingiau, paprasčiausiai paklausti savęs...
* * *
Kai studijavau teatrologiją Sankt Peterburge, ten pat buvo dėstoma ir teatro ekonomikos (tada dar niekas nekalbėjo apie vadybą) specialybė. Ji mums, teatrologams, atrodė visiškai svetima sritis, neturinti nieko bendra su teatro kūryba. Tada nė nenutuokiau, kad turėsiu perprasti ekonominius, teisinius ir kitus praktinius teatro veikimo pagrindus, kurių išmanymas praverčia ir vertinant jo procesus.
Štai apgailestaujama, kad teatruose daugėja menkaverčių spektaklių. Žinoma, trūksta režisierių ir ambicingų idėjų, bet pažvelkime, kaip valstybė skatina, kad jų rastųsi. Kultūros ministerija skiria dotacijas pastatams išlaikyti ir atlyginimams sumokėti, o statyti spektaklius teatrai turi savo lėšomis. Daryk, ką nori, kad tik užsidirbtum. Tai ir daroma. Pirmiausia rūpi gauti pajamų, kad galėtum sumokėti už kitą pastatymą ir dar šis tas nubyrėtų išpūstų trupių atlyginimams. Teatrai bijo rizikuoti, todėl nesiima didesnių pastatymų, nes gali patirti nuostolių. Kas kita - koks nors miuziklas, šiuolaikinė komedija arba šeimyninė drama su populiariais aktoriais. Pajamos garantuotos, jei teatras pasiūlo žiūrovams televizijos serialų pakaitalą. Tad kam dar sukti galvą?
Teatrų finansavimas, atsietas nuo kūrybinės jų veiklos, yra iš principo ydingas, nes veda į degradaciją. Kalbos apie išlikimą ir „pragmatišką vadybą" - tik jos priedanga. Apie tai yra perspėjęs ne vienas režisierius, pasitraukęs iš valstybinio teatro. Paskutinis buvo Gintaras Varnas, atsisveikinęs su Kauno dramos teatru. Ar kas nors pasikeitė? Tiesa, Kultūros ministerija sudarė darbo grupę, kad ji įvertintų „teatrų sistemos reformos būtinybę". Buvo surengta apklausa ir atsakymai rodo, kad dauguma teatrų dabartinę sistemą laiko gremėzdiška, biurokratiška, neekonomiška ir kenksminga kūrybai. Kokių dar reikia argumentų?
Per Nepriklausomybės dvidešimtmetį teatruose nebeliko etatinių režisierių, ir tai yra didelė problema. Iškalbinga išimtis, patvirtinanti taisyklę, - Rusų dramos teatras, kuriam vadovauja Jonas Vaitkus. Profesionaliojo Lietuvos teatro tradicijas formavo būtent režisieriai, vadovavę teatrams: Andrius Oleka-Žilinskas, Juozas Miltinis, Jonas Jurašas, Jonas Vaitkus, Dalia Tamulevičiūtė. Iš šios tradicijos šiandien valstybiniuose teatruose, klasiko žodžiais tariant, „tik kelios pušelės apykreivės liko". Įsivyravo nuomonė, neva nauji laikai reikalauja grynai vadybinio modelio, kuris yra demokratiškesnis ir ekonomiškesnis už režisierių vienvaldystę. Tačiau ar kas nors įvertino kūrybines to pasekmes? Ar išmatavo ekonominį efektyvumą? Ar daug mūsų teatruose profesionalių vadybininkų, sugebančių ne vien skaičiuoti pinigus, bet ir inicijuoti, ir įgyvendinti kūrybines idėjas?
Repertuarinis teatras niekaip neišsivers be kryptingos meninės politikos, o už ją tradiciškai atsako režisierius. Kad ir ką įrodinėtų vadybinio modelio šalininkai, spektaklis nėra grynasis rinkos produktas, trupė - ne pavienių individų bendrija, o repertuaras - ne skirtingų pavadinimų suma. Galima išmokti sėkmės receptų, bet jie bus trumpalaikiai, jei kūrybinį procesą išstums atsitiktiniai pastatymai, skirti repertuaro skylėms užkamšyti. Klausimas, kodėl statomas vienas ar kitas spektaklis, šiandien jau tapo retoriniu, nes viską lemia poreikis išsaugoti etatus, postus, pinigus. Anksčiau režisieriaus, kuris imasi vadovauti teatrui, garbės reikalas būdavo suteikti aktoriams kūrybinę motyvaciją. Dabar teatrų (ypač Vilniaus) vadovai neretai suka galvas, kaip surinkti trupę repeticijoms. Teatras kaip institucija neturi nei aiškaus turinio, nei perspektyvos. Reti atvejai, kai kūrybinė idėja suburia bendram darbui daugiau negu keletą entuziastų, tapo tikra švente. Dažniausiai tie entuziastai yra aktoriai, kurie nenori sėdėti be darbo, todėl ieško pjesių, patys jas verčia ir režisuoja...
Per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį aukštesnius kūrybinius reikalavimus teatrui, kad jis nepataikautų vidutiniam publikos skoniui, daugiausia lėmė asmeninės iniciatyvos. Prie to prisidėjo nors ir netobulas, bet pažangus projektinis valstybės finansavimas. Baigiantis 2009-iesiems bendrame ekonominės krizės fone buvo suabejota tokio finansavimo skaidrumu ir pradėta ieškoti naujų kontrolės būdų. Bet juk Lietuva, ES narė, galėtų taikyti tuos pačius kultūros projektų finansinės kontrolės standartus, kokie yra prigiję kitose Europos šalyse, ir problemos neliktų. Kodėl nenorima to daryti? Susidaro įspūdis, kad isterija, sukelta dėl VEKS´o veiklos, jau subrandino karčius vaisius. Politiniai sluoksniai gavo „svarų" argumentą, neva didžioji visuomenės dalis laiko kultūros žmones potencialiais vagimis, todėl jie turėtų įrodyti, kad taip nėra. Nesvarbu, kad toks „įrodinėjimas" paralyžiuos kultūros organizacijų veiklą, o mažesnes apskritai privers bankrutuoti, nes užgulusi administracinė našta joms bus nepakeliama, - juk visa tai daroma tariamo skaidrumo labui.
2009-aisiais kultūros srityje susitelkusi kritinė nepasitikėjimo, įtarinėjimų ir kaltinimų masė kultūros žmones slėgs dar ilgai. Bet liūdniausia, kad tai sudaro palankų foną revanšistinėms nuotaikoms ir skatina eiti paprasčiausiu pinigų perskirstymo keliu. Kam švaistyti pinigus visokiems „laisvųjų radikalų" spektakliams ir projektams, juk valstybė pirmiausia turi išlaikyti biudžetinius teatrus, kuriems lėšų irgi trūksta. Tegul Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis eina dirbti į valstybinius teatrus ir problemos nebeliks. O jeigu jiems ten nepatinka, tegul patys išlaiko savo „privačią" veiklą.
Užuot diskutavę apie kultūros turinį, konkurencingumą, visuomeninę reikšmę, vis dar sukame galvas, kaip planingai išleisti pinigus. Atrodytų, seniai pamiršta planinės ekonomikos šmėkla grįžta, apsigobusi „valstybės intereso" skraiste. Paraiškose, ataskaitose, net kultūros įstaigų strategijose lemiami yra planiniai ir kiekybiniai kriterijai, o apie kokybę kalbama deklaratyviai, miglotai, nes neaišku, kaip ją įvertinti. Todėl Kultūros ministerija kapituliuoja prieš Valstybės kontrolės reikalavimus griežtinti kultūros organizacijų kontrolę ir iš esmės neprieštarauja, kad jų veikla būtų prilyginta masinės gamybos sričiai. Ir tai nenuostabu, nes iš kur atsiras svarūs kontrargumentai, jeigu neaišku, kokie mūsų valstybės kultūros prioritetai ir kas galėtų juos kompetentingai ginti.
Šiandien, kai Kultūros ministerija yra kiaurai perpučiama politinių skersvėjų, verkiant reikia nepriklausomų plataus akiračio ekspertų, kurie padėtų suformuoti modernią kultūros strategiją. Svarbiausia apsispręsti, ne kaip padalyti katastrofiškai senkančias lėšas, bet kaip užtikrinti, kad kultūros įstaigos ir kūrėjai būtų vertinami pagal jų veiklos kokybę. Vienas didžiausių pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio paradoksų yra tai, kad kultūros sistema iki šiol taip ir liko nereformuota, o kuriantis žmogus, jeigu jo negina jokia institucija, negali vadintis „meno kūrėju" ir atsiduria už įstatymo ribų. Pridėkime kasmet didėjančią mokesčių naštą, gremėzdiškus buhalterinės apskaitos reikalavimus ir taps aišku, kodėl aktyviai veikiančios kultūros įstaigos priverstos galvoti apie bankrotą, o gabiausi menininkai darbo ieško svetur ir, beje, yra ten laukiami. Teatralai - pirmosiose naujųjų kultūros emigrantų gretose.
Iškalbingas pavyzdys - režisieriaus Eimunto Nekrošiaus teatras „Meno fortas". Viena iš jo steigėjų - Kultūros ministerija - suteikė teatrui patalpas su repeticijų sale, jas suremontavo, bet tai vienintelis ministerijos įnašas, visa kita yra paties teatro reikalas. Vadinasi, Nekrošius turi uždirbti tiek, kad savo teatrą ir jo darbuotojus išlaikytų be valstybės paramos. Bene vienintelis būdas tai padaryti - gastrolės užsienyje, nes Lietuvoje spektaklių rodymas neužtikrina pelno. Nekrošius rodo spektaklius daugelyje pasaulio šalių, specialistai laiko juos Lietuvos teatro etalonu. Tačiau ne daug kas žino, kad, sumažėjus gastrolių skaičiui, „Meno fortas" turėtų užsidaryti, nes nesudurtų galo su galu. Kultūros ministerija neva negali remti „Meno forto" kitaip, negu tik skirdama dalinį finansavimą pastatymams. Bet nejaugi valstybė iš tikrųjų yra nepajėgi sudaryti sąlygų vienam talentingiausių režisierių dirbti Lietuvoje? Gal iš tikrųjų kada nors teks teatro istorijoje parašyti, kad Nekrošiaus teatras iš mūsų šalies scenų išnyko būtent tada, kai kultūrai vadovavo buvęs jo aktorius?
* * *
 |
| Krzysztofo Warlikowskio „(A)polonia”. Varšuvos Nowy Teatr. Nuotrauka: Magdalena Hueckel |
Vienas įsimintiniausių kūrinių, kuriuos mačiau pastaruoju metu, - Krzysztofo Warlikowskio „(A)pollonia". Spektaklį, tapusį pagrindiniu Lenkijos teatro praėjusių metų įvykiu, įkvėpė jaunos lenkės, kuri Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo žydų mergaitę ir už tai buvo nužudyta, istorija. Tačiau režisierius kalba ne apie tautinius skirtumus ir istorines sąskaitas. Pasitelkęs mitologinių antikos herojų istorijas ir pokario įvykius, jis gilinasi į šiuolaikinio žmogaus ir visuomenės dvasinę būseną. „(A)pollonia" yra pavyzdys, kaip istorinė ir kultūrinė atmintis teatre tampa esamuoju laiku.
Warlikowskis nesistengia atkurti praeities, nes tai būtų jos imitacija. Spektaklyje nėra „autentiškų" istorijos ženklų. Bet yra stipri visų kūrėjų motyvacija liudyti praeitį kaip negyjančią žaizdą - jeigu ji slepiama ir pudruojama, vadinasi, nei žmogaus, nei tautos „siela negali būti sveika". Tasai liudijimas yra nuoširdus ir jautrus, nes išvengiama tokioms temoms būdingos didaktikos ir moralizavimo. Gyvai atliekama muzika ir austrų aktorės Renatos Jett dainos sukuria intymaus čia ir dabar užsimezgančio pasakojimo atmosferą.
Spektaklyje daug kalbama apie karą nuo antikos iki mūsų dienų, bet jo siaubas atkuriamas ne scenoje, o persmelkia žiūrovų vaizduotę ir mintis. Iš karo grįžęs Agamemnonas klausia: „Ar karas išties baigtas?" Ir pats atsako: „Niekada nesakyk - nežudysiu. Galime tik viltis, kad neteks žudyti." Nenužudyti - reiškia neužmiršti, netapti abejingam, neišduoti, net jei tą daryti verčia politinės aplinkybės, ekonominės sąlygos, savisaugos instinktas arba tariami valstybės interesai. Taip buvo visada, nuo antikos iki nūdienos. Ir kiekvienoje epochoje atsirasdavo savų apolonijų. Spektaklyje, sukurtame pagal originalų scenarijų, kurio pagrindas - įvairūs tekstai ir aktorių improvizacijos, susipina trijų moterų likimai. Ifigenijos auka tėvynei, Alkestidės ryžtas numirti už mylimąjį, Apolonijos drąsa gelbėti savo artimą neturi nieko bendra su herojizmu. Tai žmogaus akistata su savo sąžine. Spektaklio „(A)pollonia" kūrėjams pavyko atskleisti apvalančią tokios akistatos jėgą tiek pavieniam žmogui, tiek visuomenei.
Alvis Hermanis Naujajame Rygos teatre, kuriam pats vadovauja, sukūrė spektaklį „Senelis", pripažintą geriausiu Latvijos praėjusio sezono pastatymu. Jo iniciatorius - teatro aktorius Vilis Daudzinis, prieš keletą metų pradėjęs ieškoti savo senelio, dingusio per Antrąjį pasaulinį karą. Nors jo nerado, bet susitiko su trim tokio paties amžiaus bendrapavardžiais vyrais. Vienas iš jų tarnavo SS legione ir iki šiol yra antisemitas, kitas kovėsi sovietinės armijos gretose, o trečias laikėsi „sveiko" požiūrio į gyvenimą, todėl bendradarbiavo su abiem kovojančiomis pusėmis. Spektaklyje aktorius Vilis Daudzinis pasakoja tris išgirstas istorijas - jos paremtos skirtinga gyvenimo filosofija ir skirtingais požiūriais į karą, ideologiją, istoriją, moralę.
Paprastas, režisūriniais efektais nestulbinantis Hermanio ir Daudzinio spektaklis turi retą savybę: vieno aktoriaus atkurtos trijų žmonių biografijos atskleidžia, kad ideologinis karą išgyvenusios kartos susipriešinimas iki šiol lemia skirtingus Latvijos visuomenės požiūrius į savo šalies istoriją, į tautiškumą, į kitataučius. Kiekvienas Daudzinio personažas gina savo tiesą, paremtą asmenine patirtimi. Teisė vertinti kiekvieno iš jų moralę paliekama žiūrovams. Spektaklis baigiasi simbolišku susitaikymo ritualu - idėjinė nesantaika palaidojama mažame žemės lopinėlyje, kurio užtenka visiems spektaklio herojams. Pasitelkę istorinius faktus ir dokumentinę meninę formą, „Senelio" kūrėjai pavertė spektaklį terapijos seansu vidinių prieštaravimų draskomai šiuolaikinei Latvijos visuomenei. Žiūrovų susidomėjimas spektakliu patvirtina jo vertę.
Abu minėti spektakliai, nors yra labai skirtingi tiek estetiniu požiūriu, tiek ir savo meniniais užmojais, įtikinamai parodo, kad šiuolaikinis teatras yra pajėgus sužadinti „kolektyvinę atmintį". Warlikowskis ir Hermanis, kiekvienas savaip, tautos atmintyje ieško ir randa tai, kas svarbu šių dienų žmogaus savimonei. Abiem atvejais - tai klausiantis, provokuojantis, nepatogus teatras. Bylodamas šiuolaikine scenos kalba, jis įstengia tautinėms problemoms suteikti universalų žmogišką mastelį.
Lietuvos teatrui istorinė atmintis jau seniai nėra įkvėpimo šaltinis. Istorinių dramų niekas nebestato, jos prisimenamos nebent švenčių progomis vykdant valstybės užsakymą. Kitaip žvelgti į savo istoriją nebemokame. Stokojama talento, trūksta idėjų ar tiesiog noro kapstytis po savo tautos atmintį, ieškant praeities sąsajų su dabartimi? Kadaise būtent tai davė impulsą Jonui Jurašui pastatyti „Barborą Radvilaitę", Eimuntui Nekrošiui - „Ilgą kaip šimtmečiai dieną", Jonui Vaitkui - „Golgotą" ir „Vėlines". Šie plataus epinio užmojo spektakliai atvirai prabilo apie skausmingą istorinės atminties ir dabarties koliziją. Tiesa, tada buvo kiti laikai, o atmintis laikyta moralinės atskaitos tašku vertinant dabartį.
Vis dar esame romantizuoto požiūrio į savo tautos praeitį įkaitai. Sovietmečiu romantizmas buvo laisvės idėjų palydovas. Istorijos romantizavimas išreiškė pasipriešinimą nelaisvei ir melo propagandai. Ar neatėjo laikas nušveisti kolektyvinę atmintį, kad nebeliktų apnašų, nesvarbu, kokio jos atspalvio, ir geriau pažintume savo istoriją, o kartu adekvačiau suvoktume dabartį? Deja, lietuvių teatras dar nėra tam pasirengęs, skausmingos istorinės temos jo arba nedomina, arba jis ima jomis spekuliuoti pasiduodamas politinei konjunktūrai.
* * *
Nacionalinis dramos teatras (NDT) pasitvirtino artimiausių metų strateginį veiklos planą ir paskelbė jį savo internetiniame puslapyje. Jame rašoma, kad NDT misija - „skleisti teatro meno kūrybą ir pristatyti žiūrovams geriausius nacionalinius ir užsienio šalių teatro meno pavyzdžius". Ką vadinti „geriausiais pavyzdžiais", NDT teatro vadovų ir daugumos kritikų nuomonės skiriasi. Kultūros ministerija užima neutralią poziciją, jai rūpi, kad ir avys būtų sveikos, ir vilkas sotus. Teatro meno taryba, į kurią „gali būti pakviesti iškiliausi šalies teatro ir kitų sričių menininkai, mokslininkai, meno kritikai, visuomenės atstovai", taip pat tyli, o gal tų „iškiliausių" atstovų į ją tiesiog niekas nepakvietė?
Kalbėsiu ne apie vadovo personaliją (dėl to labiausiai būgštaujama, kai Nacionalinio dramos teatro pusėn pažyra kritikos strėlės). Labiau rūpi klausimas, kaip užtikrinti atvirą ir viešą dosniausiai valstybės finansuojamo teatro veiklos vertinimą ir skatinti, kad toji veikla atitiktų šiai meno institucijai keliamus reikalavimus. Niekas nepriekaištautų, kad teatras stato lengvo turinio komedijas, jei šalia jų būtų ir kitokio pobūdžio spektaklių, pateisinančių Nacionalinio dramos teatro vardą. Juk nenormalu, kai keletą sezonų iš eilės NDT neatsiranda nė vieno įsimintino nacionalinės arba pasaulinės klasikos pastatymo, o spektaklius daugiausia kuria režisieriaus amatą bandantys aktoriai. Gal iš tikrųjų Lietuvoje trūksta „gerų režisierių, galinčių tenkinti visuomenės poreikius", pasak šio teatro strategijos?
„Visuomenės poreikių tenkinimą" NDT strategai siūlo matuoti pagal tai, kiek žiūrovų apsilanko spektakliuose. Tas pats kriterijus su Kultūros ministerijos palaiminimu taikomas vertinant ir kitų teatrų veiklą. Žiūrovų gausa ir iš to gautos pajamos, žinoma, yra svarus argumentas, kai kalbame apie teatrų išlikimą. Tačiau kas slypi už statistinių rodiklių? Kaip kiekybė susijusi su kokybe? Kaip teatras rūpinasi publikos ugdymu? Kaip interpretuoja nacionalinę ir pasaulinę literatūrą? Kaip atspindi dabarties pasaulį? Ir kaip apskritai pateisina savo gyvavimą? Atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma, nes specializuoti tyrimai, nuolatos daromi kitose Europos šalyse, pas mus neatliekami. Taigi neturime ir kuo remtis, kad „pasvertume" konkretaus teatro visuomeninę reikšmę, o pagal tą „svorį" skirstytume valstybės finansavimą. Kitose Europos Sąjungos šalyse teatrai remiami įvertinus, kaip jie atlieka visuomeninę misiją siekdami aukštesnių meninių, švietėjiškų tikslų. Tai padeda repertuariniams teatrams nevirsti komerciniais, priklausomais nuo žiūrovų skaičiaus ir gaunamų pajamų. Lietuvoje atvirkščiai - valstybės remiami teatrai konkuruoja su komerciniais, pasitelkdami tą patį repertuarą, tuos pačius aktorius ir režisierius, o „visuomenės poreikių tenkinimas" tampa tuščiais žodžiais, kuriais galima pateisinti viską, net paprasčiausią „chaltūrą".
Kadaise apie tą patį neieškodamas žodžių kišenėje rašė Balys Sruoga: „Galimas daiktas, pastangos tenkinti įvairiausius interesus nė principialiai nėra teisingos. Didelis menas byloja paprastai visiems suprantama kalba. Ar ne tiksliau būtų daugiau dėmesio kreipti į meniškosios kalbos suprantamumą negu į repertuaro skirstymą: čia - elmui, čia - judėjui, čia - vienam gyventojų sluoksniui, čia - kitam? Ar ne tiksliau būtų kelti valstybinio teatro meniškumą, negu principialiai teisinti chaltūrą vadinamaisiais liaudies namų spektakliais?"
Klysta tie, kurie įrodinėja, neva sudėtingesnė „meniškoji kalba" negalės patraukti įvairių visuomenės sluoksnių dėmesio. Juk kai kurie Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno spektaliai - o lengvasvoriais jų nepavadinsi! - yra laukiami labiau ir lankomi daug geriau už kai kuriuos komercinio repertuaro blizgučius. Tačiau juos sukurti yra daug sudėtingiau, rodyti - gerokai brangiau, o kartais tiesiog nėra kur.
Prieš metus Lietuvos teatro bendruomenė išplatino kreipimąsi į politikus, primygtinai prašydama, kad jie drauge su teatro žmonėmis sėstų prie apskritojo stalo ir tartųsi, ką daryti, nes būtina „iš esmės keisti ydingą šalies teatro sistemą". Kreipimąsi pasirašė žinomi šalies režisieriai, būrys aktorių, vadybininkų, kritikų. Tarp pasirašiusiųjų yra ir Remigijus Vilkaitis, tiesa, tada jis dar nebuvo kultūros ministras.
Reikia pripažinti, kad Lietuvos teatro bendruomenė susiskaldžiusi ne vien dėl to, kad skiriasi jo kūrėjų interesai. Susipriešinimą gilina ir tai, kad valstybė neturi toliaregiškos teatro strategijos. Užuot ieškojusi būdų, kaip sutelkti skirtingose barikadų pusėse atsidūrusius valstybinius teatrus ir iškiliausius mūsų režisierius, Kultūros ministerija siūlo kiekvienam gelbėtis pačiam. Vienintelis simboliškas ministerijos gestas yra prizų dalybos per Teatro dieną, tačiau ši profesinė šventė tik išryškina nutylimas problemas. Nepriklausoma ekspertų komisija pagrindinius prizus dažniausiai skiria spektakliams tų režisierių, kurie neturi nieko bendra su valstybiniais teatrais. Žinoma, teatras nėra sportas ir prizais jo vertė nematuojama, tačiau, jeigu stipriausios kūrybinės pajėgos yra atsidūrusios lauke, už durų, t.y. už valstybės remiamų teatrų slenksčio, vadinasi, iš tikrųjų, pasak klasiko, „kažkas papuvę Danijos karalystėje"...
Baisu imtis reformų krizės laikais. Tačiau reforma nėra vien pretekstas atleisti nereikalingus darbuotojus ir perskirstyti pinigus. Ji - tai galimybė teatrų teisinį statusą, administravimą, finansavimą ir darbo santykius sutvarkyti taip, kad būtų sudarytos optimaliausios sąlygos kūrybinei veiklai, kad talentingiausi teatro menininkai nebūtų išmesti už borto ir kad teatruose galėtų vykti kartų kaita, nuo kurios apskritai priklauso mūsų teatro rytdiena. Klaidinga manyti, kad tada, kai išbrisime iš krizės ir atsiras daugiau pinigų, kai bus baigta teatrų pastatų renovacija, viskas susitvarkys savaime. Nesusitvarkys, jei nebus keičiama ydinga teatrų sistema. Šiandien gyvenimas verčia galvoti apie išlikimą, bet rytdiena neįsivaizduojama be kokybinių pokyčių, o jie patys neprasidės. Reformų negalima daryti kertant „iš peties". Būtina atlikti išsamius tyrimus, kad išsiaiškintume ne vien galimą ekonominį, bet - svarbiausia - kūrybinį pokyčių efektą. Kultūros ministerija jau pradėjo tą daryti, ir dabar svarbu šį procesą tęsti, įtraukiant į jį kuo daugiau teatrų. Reformos keliai galimi įvairūs, tai priklauso nuo vietos realijų, susiklosčiusių tradicijų. Mes turime savo tradicijas, tačiau būtų kvaila nepasimokyti iš sėkmingos užsienio teatrų praktikos. Suprantama, reikia ir žinių, nes be jų atsinaujinimas tiesiog neįsivaizduojamas. Būtina mokytis modernios vadybos, gilintis į scenos menų sociologiją. Praverstų susipažinti, kaip kitų šalių teatruose rengiamos kūrybinės ir edukacinės programos, kaip jos siejamos su teatro praktika, kaip į jas įtraukiama visuomenė, kaip vertinama jų nauda.
Teatrai yra inertiški organizmai, todėl jokių idėjų negalima diegti paskubomis ir tikėtis greito reformos rezultato. Antra vertus, jeigu ji nebus pradėta, lietuviškoji Melpomenė taip ir liks rymoti prie suskilusios „geldos".
