2005 metais Berlyno nacionalinėje baleto trupėje gimęs projektas „Užsičiaupk ir šok!" (Shut up and dance!), skatinantis baleto šokėjus drąsiai imtis choreografinės veiklos, šiais metais išaugo iki tris valandas trunkančio šokio vakaro, o į septynių šokio kūrinių programą įkėlus penkias premjerines miniatiūras, buvo pateisintas ir projekto pavadinimo prierašas Reloaded („Perkrauta"). Pirmą kartą projektas buvo rodytas Berlyno operos ir baleto teatre kaip kuklus baleto šokėjų choreografinis bandymas, 2007-aisiais „Užsičiaupk ir šok! Atnaujinta" kitokios publikos ir naujo konteksto ieškojo technomuzikos šventove pramintame klube „Berghain", o šiais metais vėl perkeltas į tradicinę, kone prašmatnaus meno sceną Berlyno komiškoje operoje (Komische Oper Berlin). Tarp visiškai skirtingų scenų migruojantis projektas šįsyk sutraukė itin gausią ir įvairią publiką, tačiau po pirmos vakaro dalies gerokai ištuštėjęs parteris bylojo tiek apie Berlyno vyresnio amžiaus žiūrovų, tiek ir apie alternatyvaus jaunimo pomėgius, apie jų klasikinio ir modernaus baleto, modernaus šokio ir šių žanrų kaitymo suvokimą.
Šešioms šokio miniatiūroms skirta pirmoji vakaro dalis ne vien tik džiugino neįprastais choreografiniais piešiniais, įdomiomis potekstėmis ir netikėtais judesių sprendimais, bet ir nenorom trikdė nevykusiais „perėjimais", statišką įspūdį keliančiomis pozomis ir veikiau patyrusio atlikėjo nei prityrusio choreografo žvilgsniu. Antrosios vakaro dalies laikas atiteko Berlyno nacionalinės baleto trupės primabalerinos Nadjos Saidakovos vienaplaniui kūriniui „Ego vieta" (Egopoint), kuris nuo praeitais metais tarptautinio teatro ir šokio festivalyje spielzeit´europa matytos premjeros ne itin pasistūmėjo į priekį ir liko tuštoką potekstę analizuojančiu šokio spektakliu.
Prieš trejetą metų choreografinės veiklos ėmusis Kathlyna Pope rodė dviejų dalių kūrinėlį „ERDVĖS KONTROLIAVIMO SRITIS, tik suinteresuotiems asmenims!" (SPACE CONTROL AREA, for interest only!) apie dvi elektroninės muzikos kūrėjas: teremino virtuozę Clarą Rockmore ir elektroninės muzikos krikštamote pramintą Delią Derbyshire. Pats užmojis ir muzikinės citatos čia stipriai pranoko choreografiją, o abi dalys viena su kita buvo jungiamos bene to paties muzikinio žanro - elektroninės muzikos. Clarą Rockmore įasmeninusi Berlyno primabalerina Elisa Carrillo Cabrera leido žavėtis nepriekaištingais sukiniais, šuoliais ir dailiomis rankų pozicijomis, tačiau pati choreografija taip ir liko vien „plokščiu" asmenybės vaizdavimo turiniu. Gilesnės prasmės nepateikė ir antroji dalis. Dvi šokėjų poros, aprengtos baltai juodais disco stiliaus kostiumais, tiesmukai vaizdavo „miksuojančius" diskžokėjus, choreografijos tėkmę skaldė užlaikytomis pozomis ir nevykusiu baleto ir klubinio šokio junginiu.
Šiek tiek įdomesnė pasirodė serbo Davido Simico miniatiūra „X+1=3 jausmai" (Feelings of X+1=3) apie poros tarpusavio santykius, vyro ir moters charakterį, individualumą. Žinoma, kelių minučių miniatiūra tik apčiuopomis užsiminė apie amžiną lyčių vidinių skirtumų ir panašumų tematiką, o dviejų vyrų savotiškas tarpusavio varžymasis dėl trijų damų be užuolankų išsprendė pavadinimo lygtį. Ir nors užapvalintos šokėjų nugaros bei užverstos pėdos pradžioje žadėjo neįprastą reginį, tiek vyrų, tiek ir moterų kombinacijos nublanko prieš žymiai ekspresyvesnį vokiečių elektroninės muzikos pionieriais vadinamos grupės Kraftwerk kūrinį „Robotai".
Vengras Martinas Buczkó pristatė net du kūrinius: saldžiai jausmingą duetą „Valia" (Will) ir kartu su praeitais metais netikėtai mirusiu Miuncheno miesto baleto solistu Sebastianu Nichita 2005 m. sukurtą darbą „Tarp savęs" (Among myselves). Duetą „Valia" Buczkó pastatė ant stipraus itin dailių pozų pamato, tačiau jų gausa užgožė ne tik atskirus judesius, bet ir bendrą choreografinį statinį. Originalesnėmis kombinacijomis pasižymėjo miniatiūra „Tarp savęs", neliūliuojanti jausmingais lyčių ryšiais ir neanalizuojanti pabodusios vyro ir moters (dis)pozicijų kovos. Dvi poros čia nors ir aiškiai kalbėjo apie tarpusavio santykius, tačiau dėl griežtų ir švelnių judesių kaitos, rimtos gaidos ir kone meditacinio susikaupimo išvengė tiek turinio, tiek ir formos štampų, o dailus baleto ir šiuolaikinio šokio judesių lydinys liudijo apie tvirtai suręstą choreografiją.
 |
| „Tarp savęs“. Enrico Nawrath nuotraukos |
Sudėtingu estetiniu piešiniu ir itin stipria kompozicija pasižymėjo Xenios Wiest kūrinys „Laukite tęsinio" (To be continued) pagal kompozitoriaus Patricko Soluri tam specialiai parašytą muziką. Ekspresyvi Wiest choreografija, sudėta iš vienas kitą papildančių kontrastų - iš ilgų ir trumpų „lūžtančių" rankų ir kojų judesių, plačių šuolių, sraigtinių linijų ir smulkių sukinių - stebino netikėtumu, o kūno ir choreografijos siluetus sumaniai pabrėžė šešėlinis apšvietimas. Šią darnią muzikos ir šokio kompoziciją įvardinčiau kaip vieną labiausiai vykusių projekto „Užsičiaupk ir šok! Perkrauta" kūrinių.
Antroji gerai nusisekusi projekto miniatiūra - Timo Pleggės „18-tas sonetas" (Sonett XVIII), sukurtas pagal anglų rašytojo Steveno Hallo trilerį „Minčių ryklys" (The raw shark texts). Berlyno nacionalinės baleto trupės solistas Michaelis Banzhafas vaizdavo atmintį praradusį pagrindinį herojų, o jo fantazijos pagimdytas būtybes įkūnijo šokėjai Nadja Saidakova, Vladislavas Marinovas ir Frederico Spallitta. Choreografas čia puikiai sužaidė žiūrovų lūkesčiais, kaip Banzhafas įsilies į trijulės šokį, tačiau be kelių žingsnelių, prisilietimų ar vienintelio ryškesnio Saidakovos pakėlimo šokėjas taip ir liko istorijos kūrėju, bet ne veikėju. Žavingos pas de deux ir pas de trois kombinacijos puikiai iliustravo, kaip išgalvoto pasaulio būtybės pamažu gimsta ir auga veikėjo galvoje, užvaldo net menkiausias mintis ir perauga į panišką baimę. Itin stiprus ir netikėtų sprendimų kupinas pasirodė vyrų duetas, pastatytas veikiau „moteriškų" judesių pagrindu, tačiau tuo maloniai stebinantis ir žavingas. Minčių „raizgalynes" įkūnijo gausios rankų pynės, o Judithos Adam sukurti pilkos spalvos kostiumai, primenantys sidabrinius žuvies žvynus, citavo romane minimus paslaptingus ežero gyvūnus.
Beveik valandą trunkanti antroji vakaro dalis pristatė Nadjos Saidakovos šokio spektaklį „Ego vieta" ir žiediniu principu baigė elektroninei muzikai ir žmonių psichologijai skirtą trečią Berlyno nacionalinės baleto trupės šokėjų-choreografų projektą. Nors spektaklis „Ego vieta" šįsyk pasirodė kiek darnesnis, labiau „susigulėjęs" ir įgijęs tikslesnę choreografinę formą nei premjeros metu, tačiau redukavus virtuoziškus baleto efektus silpna siužetinė linija vis dar kyšojo lyg akmuo savame darže.
Nors trečiasis projektas „Užsičiaupk ir šok! Perkrauta" atnešė nemažą dalį choreografinių skylių ir kūrybinio nepatyrimo, tačiau visgi yra girtinas jau vien dėl lankstesnio požiūrio į baleto šokėjus kaip į dėmesio vertus choreografus.
