Daiva Čepauskaitė
Stanislovas Rubinovas, režisierius, Kauno kamerinio teatro įkūrėjas ir meno vadovas, šį vasarį švenčia savo 80-ąjį gimtadienį bei savo kūrybinės veiklos 60-metį. Jeigu lyginsime teatrą su liga, tai Stanislovas Rubinovas susirgo ja ankstyvoje vaikystėje ir ji kamavo jį visą gyvenimą itin sunkia savo forma: romantiškasis inkubacinis periodas, maištingas savo teatro kūrimas, ištikimybės jam sindromas, darboholizmas ir t.t. Apie visa tai ir dar kažką, kas vis tiek yra teatras,- pokalbis su Stanislovu Rubinovu.
Jūs esate teatre, galima sakyti, visą savo gyvenimą. Kodėl pasirinkot teatrą, juk visais laikais buvo pragmatiškesnių profesijų?
Tuo laiku, kai aš rinkausi, apie pragmatizmą nebuvo nė kalbos. Ir sužinojau gerokai vėliau, kad artistai uždirba mažiau negu kitų profesijų atstovai. Kai kas sako, kad teatras yra liga, tai aš šita liga susirgau tiesiogine to žodžio prasme, kai man buvo penkeri metai. Tada, 1935 m., į Vilnių atvažiavo kažkoks teatras iš Varšuvos ir rodė „Batuotą katiną". Tėvai mane nuvedė į šitą spektaklį, ir aš jį prisimenu iki šiol - prisimenu dekoracijas, mizanscenas. Po spektaklio, vakare, man smarkiai pakilo temperatūra, ir teko kviesti gydytoją. Gydytojas ilgai mane apžiūrinėjo ir nerado jokios karščiavimo priežasties. Tada paklausė, ką aš tą dieną veikiau, jam pasakė, kad nieko ypatingo, buvau teatre. „Teatre? Tai turbūt nuo to ir susirgo". Tokia romantiška pradžia. Ir dar vienas dalykas - aš išmokau skaityti labai anksti, turbūt kokių penkerių metų, o šešerių metų aš skaičiau Adomo Mickevičiaus poeziją. Mūsų namuose buvo tokia didelė ir stora knyga, kuri mane paprasčiausiai užbūrė. Ir aš sugalvojau suruošti spektaklį. Pastačiau staliuką, ant staliuko žvakę, dar kažką pastačiau, ir tą didelę knygą...Pasodinau žiūrovus - tėvą, motiną ir tarnaitę, ir vaidinau pirmą gyvenime monospektaklį pagal Mickevičiaus poeziją. Tada man atrodė, kad darau tai labai gerai. Tai tokia buvo mano teatro, ir ne tik teatro, turbūt apskritai meno, pradžia.
Labai gražios istorijos, bet vaikystėje mes, tikriausiai, visi vaidinom. Ir Jūs turbūt nenusprendėt tapti aktoriumi, būdamas šešerių?
Ne, tada aš norėjau būti autobuso konduktoriumi.
Kada pradėjot galvoti apie teatrą kaip apie profesiją?
Gal šešiolikos ar septyniolikos metų. Pokario metais pradėjau dalyvauti saviveikloj - dainavau, vaidinau saviveikliniuose dramos būreliuose. Gal tokio žodžio „profesija" aš tada dar nevartojau, bet jau neturėjau kitų interesų. Tiesa, nuo keturiolikos metų teko dirbti daugelį kitų darbų, kad būtų iš ko gyventi - krauti anglis ir t.t. Bet rinkausi aš tik iš dviejų - operos ir dramos. Opera man apskritai labai patiko, be to turėjau balsą. Juk dramos aktoriais žmonės tampa todėl, kad nori jais būti, o operos dainininkais todėl, kad Dievas davė balsą.
Kaip operos dainininkas Jūs turėjot daug darbo - dideli vaidmenys teatre, įvairios koncertinės programos, ir t.t. Kodėl Jums dar prireikė režisūros?
Sãvo teatro idėja mane persekiojo nuo Konservatorijos. Kai ten mokiausi dainavimo, aš turėjau daug draugų, kurie studijavo dramos vaidybą. Kai kuriuos iš jų (Arną Roseną, Rolandą Butkevičių) įkalbėjau kurti teatrą, ir mes pradėjom labai nemokšiškai kažką daryti. Vėliau vadovavau saviveiklai dailės institute. Ten aš sukūriau chorą (jame dainavo vėliau žinomais tapę dailininkai - Janina Malinauskaitė, Stasys Krasauskas ir kt.) ir dramos būrelį, kur darėm visokius „šou". Paaiškinti, kodėl man to reikėjo, negaliu. Turbūt tai yra paprasčiausia saviraiška. Galima galvoti, kad darai vardan kažko, bet iš tiesų tik nori save išreikšti. Visą laiką norisi kažko daugiau.
Ar tai ir yra atsakymas, kodėl jūs įkūrėt savo teatrą (tuomet vadintą jaunimo muzikine studija)?
Turbūt, taip. Nes išreikšti save kažkokiam vienam konkrečiam vaidmeny man buvo maža. Man norėjosi eksperimentuoti, bandyti, kurti daugiau.
Kaip Jūs atsiradot Kaune?
Viskas prasidėjo nuo vienos „nesąmonės"...Bebaigdamas konservatoriją, dainavau kai kuriuose spektakliuose operos teatre ir galėjau pradėti operos solisto karjerą Vilniuje. Bet kartą atvažiavo režisierė Regina Senkutė, ką tik baigusi GITIS Maskvoje ir pradėjusi vadovauti Kauno muzikiniam teatrui, ir paklausė manęs, kur dirbsiu. Atsakiau, kad operos teatre. „Kiek tu ten gausi?"- klausia. Sakau, kad nežinau. Ji sako: „Turiu pasiūlymą - važiuok į Kauną, tu neturėsi, kur gyventi, gausi labai mažą atlyginimą, turėsi galybę sunkumų ir nepatogumų, bet aš tau pažadu vieną dalyką - turėsi darbo 24 val. per parą". Aš, grynas vilnietis, mečiau viską ir atvažiavau į Kauną. Gavau 40 rub. atlyginimo, gyvenau viešbuty (tiesa, už viešbutį mokėjo teatras), buvau prasiskolinęs, bet iš tiesų turėjau daug darbo, ir tai buvo didelė romantika.
O kai kūrėte teatro studiją Kaune, turbūt įsivaizdavot, koks tas teatras turėtų būti, kokio Jūs norėtumėt? Ar dabartinis Kauno kamerinis teatras, kuris išaugo iš tos teatro studijos, turi ką nors bendro su Jūsų tuometine vizija? Trumpai tariant, ar Jums pavyko?
Sudėtingas klausimas. Jeigu vienu žodžiu, tai pasakysiu - ne visai pavyko. Be to, bėgant laikui, keičiasi supratimas. Taip, kaip aš įsivaizdavau teatrą anksčiau, dabar jau neįsivaizduoju. Aš įsivaizdavau teatrą ne kaip darbo vietą, ne kaip profesiją ir net ne kaip gyvenimo būdą. Aš jį įsivaizdavau vos ne kaip sektą ar vienuolyną. Panašia kryptimi savo laiku vedė ir Juozas Miltinis, ir Jerzy Grotowski. Man atrodė, kad tai turi būti būrys vienminčių (o vienminčiai - tai ne tie, kurie galvoja taip pat, bet apie tą patį), kurie nieko kito gyvenime neturi ir nenori turėti, išskyrus savo teatrą, ir būtent tokį, o ne kitokį. Žinoma, dabar aš suprantu, kad tai yra nesąmonė, nes gyvenimas yra daug sudėtingesnis. Bet tai buvo idėja. Aš visą laiką galvojau, kad teatras - tai vieta, kur nuolat ieškoma, o ne surandama ir tiražuojama. Šitas tiražas yra teatro nelaimė, bet tuo pačiu ir būtinybė. Iš kitos pusės, aš svajojau apie kamerinį teatrą, t.y. apie vaidinimą, kuris vyksta čia pat, ir tai įvyko. Toks yra mūsų teatras: viskas arti, betarpiška. Ne visada tai yra gerai atlikta, bet pati idėja įgyvendinta.
Ar kamerinis teatras šiandien yra tas teatras, kuriame visą laiką ieškoma?
Pameluočiau, jei pasakyčiau „taip". Kartais taip...Bet ne visi nori ieškoti, ne visiems tai yra įdomu. Tai primesti gali, kol žmogui 18, 19 metų, bet suaugusiam... Žmonės sensta ir pradeda į viską žiūrėti su atlaidžia šypsena. O aktoriaus profesija yra tokia, kur negalima senti. Tai jaunų žmonių profesija - ir fiziškai, ir dvasiškai. Fiziškai dar galima kažkaip kompensuoti, bet dvasiškai...Žmonės sensta ir darosi praktiški.
Jei tau septyniolika, kai tau iš tiesų septyniolika, tada viskas normalu. Bet jei tau septyniolika, kai tau penkiasdešimt, reiškia, kad tu per gyvenimą nieko neišmokai?
Čia yra paradoksas, kuris persekioja teatrą ir visą meną. Mokėjimo ir galėjimo problema. Geriausias pavyzdys yra Eugene´o Ionesco pjesė „Pamoka": nemokėjimas - tai skrydis, bet kuo daugiau tu žinai, tuo labiau esi prirakintas. Kol tu nieko nemoki, gali „suskaičiuoti iki begalybės", kai išmoksti, turi „apsiriboti iki septyniolikos". Šiuo metu teatre man įdomiausia dirbti su jauniausiais aktoriais. Aš suprantu, kad greitai man nebus taip įdomu, kaip dabar. Ir kuo jie daugiau vaidina, tuo daugiau pradeda žinoti. Čia yra menininko profesijos paradoksas - turi daug mokėti ir nežinoti, kad moki.
Tai kaip čia išeina - Jūs dirbat pedagoginį darbą su jaunais žmonėmis, stengiatės juos kažko išmokinti, bet vos tik jie kažko išmoksta, jie nustoja būti Jums įdomūs?
Taip yra. Bet taip yra visur. Galų gale, tai yra gamtos dėsnis - sakykim, paukščiai maitina savo jauniklius, bet kai šie pradeda skraidyti, tėvai jų nebepažįsta.
Ar skiriasi jauni žmonės prieš šešiasdešimt metų ir dabar - žinoma, nekalbant apie kitokias šukuosenas ir internetą? Ar skiriasi jų vertybės?
Be jokios abejonės, skiriasi. Dabar nėra romantikos ne tik literatūroj, teatre, bet ir gyvenime. Mano jaunystės laikais nebuvo minčių, kad mažai uždirbsi. Mes rinkomės romantiką. Jei nenorėjai būti kosmonautu ar lakūnu, tai bent jau aktoriumi. Ir dar - mes kovojom. Ir teatro studijos kūrimas buvo kova prieš dogmatizmą, politinę ir meninę rutiną. Dabar jaunimas neturi tokio idealo, dėl kurio turėtų kovoti. Bet man su jaunimu bendrauti lengviau negu su savo amžiaus žmonėmis. Tos temos, kuriomis aš galėčiau kalbėti su savo bendraamžiais, manęs nedomina, t.y. ligos ir „bėdavojimas", kaip buvo gražu prieš septyniasdešimt metų, o kaip dabar negražu...Nors aš irgi sakau, kad kažkas yra blogiau, bet kažkas yra geriau.
O kas geriau?
Jaunimas yra labiau diferencijuotas. Yra didelis skirtumas tarp tų, kurie nieko nežino, ir tarp tų, kurie žino labai daug. Tokių išsilavinusių jaunų žmonių mūsų laikais nebuvo. Tai nepaprastai įdomūs žmonės. Jie galvoja plačiai, nes pasaulis nebeturi sienų. Jie moka matyti pasaulį ir apibendrinti. Ir dar vienas labai svarbus dalykas - mano karta, išauginta autoritarinėj valstybėj, buvo labiau kompleksuota, turėjo didelį pykčio, gal net neapykantos užtaisą ir neturėjo tolerancijos. Dar - dabartinis jaunimas labai gražus estetiškai, mano laikais tokių gražių merginų nebuvo.
Turit galvoje, kad nebuvo olia-lia pupyčių?
Ne, aš ne apie gliancinių žurnalų estetiką. Manau, kad tai nėra tikrasis mūsų jaunimo veidas.
1976 metais Jūs įkūrėte jaunimo muzikinę studiją Kaune. 1986 metais šiam kolektyvui buvo suteiktas profesionalaus teatro statusas. Sukurti teatrą yra sunku. Bet dar sunkiau jį išlaikyti gyvą. Ko reikia, kad teatras gyventų?
Aišku, išlaikyti teatrą yra tūkstantį kartų sunkiau nei jį sukurti. Reikia vieno dalyko - užsispyrimo. Ir studijos, ir teatro istorija nuolat balansavo ant uždarymo ribos - tai valdžia norėjo uždrausti, tai neleido kažko vaidinti, tai daug visokių intrigų, tai išėjo iš trupės reikalingi žmonės ir griuvo repertuaras. Visko buvo. Ir dabar yra daug dalykų, dėl kurių teatras negali egzistuoti ramiai.
Bet egzistuoja...
Bet egzistuoja. Aš esu užsispyręs žmogus. Ir kuo yra sunkiau, tuo man užeina didesnė užsispyrimo banga. Tai turbūt pagrindinis bruožas, reikalingas norint kažką išlaikyti. Antras dalykas - ištikimybės sindromas. Net ir labai talentingi režisieriai, jei jiems kažkas nepasiseka ar jie negali įgyvendinti to, ko nori, lengvai gali mesti vieną kolektyvą ir eiti kitur. Jie žiūri savo asmeniško prestižo. Tai yra gerai tam žmogui, jis daug pasiekia, apie jį daug ir gražiai rašo. O aš turiu tą ištikimybės sindromą. Daug kartų galėjau palikti šitą sunkų vaiką ir eiti ten, kur būtų žymiai lengviau dirbti, kur yra objektyvios galimybės pasiekti daugiau. Objektyvių galimybių mūsų teatre nėra. Yra subjektyvios galimybės, kurios man labai patinka.
Kokios jos?
Tai žmonės, kurie išaugo šiuose sunkumuose, kurie labai nori išlaikyti teatrą ir kurie gerai dirba. Ir dar labai svarbu, kad mes prijaukinom ar užauginom savo žiūrovą, t.y. žmones, kurie čia ateina kaip į savo teatrą, žino, ko iš jo tikėtis, jie pamilo šitą teatrą ir mes esame prieš juos atsakingi.
O kada būna sunkiausia režisieriui?
Kai pabaigi ir išleidi spektaklį. Kai įvyksta premjera, apima depresija. Viskas nutrūksta - tai, kuo tu gyvenai tiek laiko, įsimylėjai pjesę, savo kūrinį. Juk tai yra įsimylėjimo profesija. Tu turi įsimylėti kūrinį, trupę, su kuria dirbi. Paskui viskas nutrūksta. Nėbėlieka sunkumų, kurie buvo. Atsiranda tuštuma.
Ar niekad nekilo mintis mesti šitą darbą?
Akimirkų buvo, bet rimtai - ne. Aš negaliu įsivaizduoti, kad apskritai neturiu darbo, kad esu pensininkas, kuris gauna, sakykim, fantastiškai didelę pensiją, bet neturi darbo. Aš, tarkim, pareinu namo ir ką veikiu? Televizorių žiūriu? Šito aš negaliu įsivaizduoti. Todėl darbas man yra gyvenimo būdas. Aš negaliu nedirbti. Maža to, man sunkios yra laisvos dienos.
Kai tau septyniolika, tau atrodo, kad tu viską žinai, paskui ateina toks laikas, kai paaiškėja, kad tu nieko nežinai. O kai tau aštuoniasdešimt? Ką Jūs žinot ir ko nežinot šiandien?
Aš turėčiau sakyti, kad dabar jau daug žinau. Bet aš šito nesakysiu, nes turbūt taip nėra.
Bet Jūs jaučiat, kad šiandien žinot daugiau negu vakar?
Viskas yra reliatyvu. Neįmanoma šiandien žinoti daugiau negu vakar. Yra kažkokia patirtis, bet ji dažniausiai negalioja kitame darbe. Tu gali pasakoti apie savo patirtį, bet negali jos panaudoti. Pradėti vėl turi nuo nulio. Žinių lyg ir daugėja, bet kiekybė ne visada perauga į kokybę, t.y. nuo to nesi išmintingesnis.
Kas yra kūrybinė drąsa? Anksčiau, kai buvo cenzūra, drąsu buvo reikšti draudžiamus dalykus. O dabar, kai viskas galima?
Labai gerai apie tai pasakė Michailas Žvaneckis: „Anksčiau užteko būti drąsiu, dabar reikia būti talentingu." Bet talentas tai nėra drąsa. Drąsa turbūt yra eiti nauju keliu, daryti kažką naujo sau, paneigiant tai, ką tu jau pasiekei. Drąsa anksčiau reiškė būti drąsiu prieš kitus, dabar tai yra būti drąsiu pačiam sau.
O ar galima kalbėti apie kūrybos laisvę teatre, kur visi vieni nuo kitų priklauso - režisierius nuo aktorių, aktoriai nuo režisieriaus ir t.t.?
Šita problema yra, ypač aktoriui. Bet, kaip teigė marksistai, laisvė yra įsisąmonintas būtinumas. Ir režisieriaus reikalas yra taip paveikti aktorius, kad jiems atrodytų, jog viską daro savo iniciatyva ir savo noru.
Bet juk darbas teatre - tai nuolatiniai kompromisai.
Taip, kompromisų labai daug. Visų pirma, kompromisas su teatro kasa. Kompromisas tarp to, ko tu iš tiesų nori, ir ko reikia, kad pirktų bilietus. Pavyzdys - mūsų teatro spektaklis „Gargantiua ir Pantagriuelis" gimė kaip labai drąsi idėja, turinti visiškai naują formą,- kad žmonės perduoda kultūrą iš lūpų į lūpas. Šio spektaklio dalyviai sukuria savotišką sektą, kurioje perduoda Gargantiua ir Pantagriuelio istoriją kaip kultūros paveldą. Spektaklio metu geriamas vynas. Bet spektaklis pavirto vieta, kur žmonės švenčia gimtadienius, ir jiems mažai trukdo spektaklio tekstas. Kas yra svarbiausia dabar - literatūra ar vynas? Paaiškėjo, kad vynas, o ko jie ten susirinko - nesvarbu. Aš, kaip režisierius, turėčiau išimti šitą spektaklį iš repertuaro, nes jis jau seniai liovėsi atlikti savo misiją. Bet kaip išimti, jei žmonės išperka bilietus prieš mėnesį? Baisus kompromisas! Tai galėtų sau leisti režisierius, nesusietas su teatru - nuimti ir išvažiuoti...Tų baisių kompromisų yra daugiau, kai tu išduodi savo idėją.
Yra nuomonė, kad menui atsirasti reikia kuo blogesnių sąlygų. Labai patogi mintis mūsų politikams.
Tai ne tas blogumas, kurį įsivaizduoja politikai. Meninė idėja turi sutikti pasipriešinimą. Gyvame teatre turi būti polemika, ginčas, arba net konfliktas su tais, kurie yra salėje (žiūrovais). Jeigu mes nekonfliktuojam, vadinasi, rodom muilo operą. Dėl ko man patiko futuristų idėjos: meno poveikis - tai supratimo laužymas, jūs įsivaizduojate grožį taip, o aš jums įrodysiu, kad gražu visai kas kita (pvz., gamyklų kaminai, o ne miškas). Pati futuristų idėja buvo eiti prieš srovę.
Kas baisiau - kultūra be pinigų ar pinigai be kultūros?
Be jokios abejonės, pinigai be kultūros.
Jeigu Jūs dabar kurtumėte teatrą, turėdamas visą dabartinę patirtį, žinodamas tai, ką žinot šiandien...Koks tas teatras būtų?
Dabar aš turbūt eičiau panašia kryptim - norėčiau kurti studiją, tik norėčiau išvengti žalingų sektantizmo idėjų, kurios teigia, kad mūsų religija yra pati teisingausia, o visos kitos neteisingos. Dabar daugiau dėmesio skirčiau profesinio meistriškumo ugdymui. Tada svarbiausia buvo padaryti kažką drąsiai, mesti iššūkį.
Ar vėl imtumėtės ruošti aktorius savo teatrui, mokytumėt profesijos?
Norėčiau prižiūrėti šį procesą.. Nes aktoriaus meistriškumas susideda ne tik iš išorinės bei vidinės technikos, bet ir iš jo pasaulėžiūros. Mano supratimu, tai labai svarbu. Ir šito kartais pasigendu Muzikos ir teatro akademijos kursuose. Kas tu toks, einantis į sceną, kokį kultūros užtaisą tu neši ir deklaruoji iš scenos? Būti scenoje - aktas, kuriam reikia turėti teisę.
Pedagoginis darbas turbūt ne visada yra dėkingas užsiėmimas dėl to, kad atiduodamas labai daug, ne visada lieki suprastas ir įvertintas. Ar nebūna skaudu?
Kartais. Dažnai susiduriu su nenoru pripažinti, kad tau kažkas kažką davė. Tai yra žmogiška. Ir kuo daugiau žmogus gauna, tuo labiau jis vengia šitą prisipažinti. Bet aš tai suprantu, kiekvienas nori ateiti į pasaulį pats, nenori būti kažkieno pagimdytas. Bet man dar nemaloniau girdėti visokias liaupses.
O kada Kauno kameriniame teatre bus galima pamatyti naujo, jauno režisieriaus darbą? Kodėl jie čia nestato spektaklių?
Iš dalies galiu prisiimti kaltę sau, kad nepakankamai skyriau energijos šiam reikalui, kad neįrodžiau, jog pas mus yra įdomus ieškojimų poligonas, o kita vertus, jauni režisieriai nepakankamai domisi tokiom galimybėm. Aš laukiu žmogaus, kuris atvažiuotų čia iš romantinių paskatų. Statyti spektaklius dideliame teatre yra komfortiškiau - ir aktorių pasirinkimas didesnis, ir finansinės galimybės geresnės, todėl pas mus laukiamas romantikas.
Ir tradicinis banalus klausimas pabaigai - per šešiasdešimt kūrybinio darbo metų buvo daug visko nuveikta. Kokį savo spektaklį Jūs laikot geriausiu?
Į banalų klausimą - banalus atsakymas. Nenoriu nostalgiškai kalbėti apie praeitį. Manau, kad geriausias spektaklis dar nepastatytas. Šiuo metu statau du spektaklius: vieną monospektaklį „Koba" pagal Edvardo Radzinskio apsakymą ir kitą, didesnį, pagal Ray Bradbury. Pastarajame ruošiuosi bristi į visiškai naujus vandenis...Taigi, noriu tikėti, kad geriausias spektaklis dar bus.
Su gimtadieniu!
Kalbėjosi Daiva Čepauskaitė
